„Santaka“ / Rajono laikraštis - man mielas ir savas / „Santakai“ - 70

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / „Santakai“ - 70

Dalinkitės:  


Eglės KVIESULAITIENĖS nuotr.


Rajono laikraštis - man mielas ir savas


Į redakciją atėjau 1956-aisiais. Grįžęs iš tarnybos armijoje dirbau rajono komjaunimo komitete, mėgau parašinėti, o redakcijoje trūko darbuotojų, tad ir pakvietė. Niekada vaikystėje nesvajojau apie žurnalistiką, bet labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime ji atsirado.

Tuomet tikrų žurnalistų redakcijoje iš viso nebuvo. Aš, kaip baigęs vidurinę mokyklą, buvau mokyčiausias iš tuometinių redakcijos darbuotojų. Laikraštis buvo tik vieno lapo, į jį reikėdavo sutalpinti daug privalomos to meto informacijos, tad korespondentams darbo per daug nebuvo. O ir rašydavome, kaip dabar vertinu, tik kvailą politinę informaciją: kaip valdžia rūpinasi darbo žmonėmis, kaip žengiame į šviesų rytojų.

Kai palyginu dabartines ir tuometes žurnalistų galimybes, darosi ir graudu, ir juokinga. Tuomet redakcija neturėjo jokio transporto, buvo vienintelis telefono aparatas, o korespondentų rašinius perrašinėdavo sekretorius. Bet ne spausdinimo mašinėle, kaip vėliau buvo, o ranka. Net nežinau, kam to reikėjo: gal jo raštas gražesnis už mūsų buvo, o gal tiesiog tokios pareigos...

Rinktis medžiagos straipsniams į Kybartus, Pilviškius arba Alksnėnus vykdavome traukiniu, o jau nuo stoties – pėsčiomis. Kartą, pamenu, išvykau tirti skundo į „Gegužės 1-osios“ kolūkį prie Pilviškių. Kol pėsčiomis nukakau ten, kur reikia, kol viską išsiaiškinau, tai ir į paskutinį traukinį nespėjau. Tad visą šaltą rudens naktį ėjau namo į Vilkaviškį bėgiais.



Apie informacijos operatyvumą tuomet nebuvo nė minčių – kur su tokiomis susisiekimo priemonėmis ar leidybos technika nuskubėsi... Juk kiekvieną laikraščio raidę spaustuvininkai įdėdavo rankomis į reikiamą vietą. Toks procesas tikrai užtrukdavo. Surinktą laikraščio maketą pirmiausia perskaitydavo informaciją cenzūruojantis tuometinės valdžios darbuotojas. Be jo parašo negalėjo būti išleistas nė vienas laikraščio numeris.
Tuomet redakcija neturėjo jokio transporto, buvo vienintelis telefono aparatas, o korespondentų rašinius perrašinėdavo sekretorius.


Daugiausiai nesusipratimų kildavo tuomet, kai likdavo korektūros klaidų. Pamenu, buvo tokia praktika, jog straipsnius į laikraštį turėdavo rašyti ir žemės ūkio, pramonės įmonių ar kiti specialistai. Tiksliau, žurnalistas pats parašydavo straipsnį, kad žmogui vargti nereikėtų, o šis tik perskaitydavo ir pasirašydavo. Taigi parašiau straipsnį vieno kolūkio augalų apsaugos agronomo vardu. Turinį suderinome, viskas tiko. Bet kai išleidome laikraštį, pastebėjau, jog po straipsniu iškraipyta agronomo pavardė: vietoj Dobilas parašyta Debilas. Mane suėmė siaubas. Bet tais laikais, kai tekstą rinkdavo spaustuvė, dažnai pasitaikydavo, kad pajuokaudami kolegos tyčia klaidingai surinkdavo tekstą ir žiūrėdavo, ar korektorius pastebės. Jei šis nepastebėdavo, o išdaigininkai pamiršdavo ištaisyti, tokios klaidos paskui laikraštyje badydavo akis.



Tąkart po to, kai buvo iškraipyta agronomo pavardė, nesulaukiau jokių piktų skambučių. Tikėjausi, jog kiti gal ir nepastebėjo. Bet kai po kelių mėnesių sutikau to kolūkio pirmininką, šis pasiskundė netekęs savo gerojo agronomo. Žmogus turėjo išsikelti į kitą rajoną, nes nebegalėjo apsikęsti prilipusios pravardės. Tokia tad spaudos klaidos kaina.

Per daugiau nei tris mano darbo redakcijoje dešimtmečius daug kas pasikeitė. Laisvoje Lietuvoje man dirbti neteko, kaip neteko straipsnių rašyti kompiuteriu, interviu įrašyti į diktofoną. Bet rajono laikraštis man iki šiol toks savas, mielas, o kiekvienas naujas numeris – tarsi naujagimis. Skaitau jį iki šiol nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Ir jei reikėtų dar kartą nugyventi gyvenimą, tikrai norėčiau būti žurnalistu.

Algimantas VENDRIKIS



Publikuota: 2015-05-07 09:41:10

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai