Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Virbalio parapijos klebonas kun. Gediminas Marcinkevičius, kurio jaunystės patirtį nusako žodžiai Afganistano karo veteranas, to meto sunkumus atlaikė išsaugojęs tikėjimą ir viltį.

Autorės nuotr.

Ką ekstremaliose situacijose gali tikėjimas ir viltis bei kas yra karas, Virbalio parapijos klebonas kunigas Gediminas Marcinkevičius žino iš asmeninės patirties. Viltis, kilusi iš tikėjimo Dievu, jam padėjo ištverti Afganistano karo baisumus ir atvedė į kunigystę.

Pavardės – iš „smertininkų“

Kunigas Gediminas Marcinkevičius šiandien su smulkmenomis atsimena tuos kartus, kai jam teko būti Vilniuje, S. Žukausko ir Žygio gatvių sankryžos skvere.

Jaunystėje, 1986 m., iš toje vietoje buvusio sovietų karinio dalinio jis buvo išsiųstas į nežinią, kaip vėliau paaiškėjo – į Afganistaną.

Po dvidešimties metų kun. Gediminas į tą pačią sostinės vietą grįžo pašventinti skulptūros, skirtos 1979–1989 metais Afganistane žuvusių karių atminimui.

Paminkliniame akmenyje iškalti 96 žuvusiųjų vardai ir pavardės. Afganistano karo veteranas puikiai žinojo šio vardinio sąrašo susidarymo aplinkybes.

„Po kaklu mes nešiojome pasikabinę „smertininkus“ – į tuščią automato šovinio tūtelę įdėtą popieriuką, kuriame buvo užrašyta valstybė, iš kurios atsiųstas kareivis, jo gimimo metai, vardas ir pavardė. Kai karys žūdavo, buvo ieškoma to „smertininko“, – pasakojo kun. G. Marcinkevičius. – Po kovinių operacijų kareivinėse pamatydavome tuščių lovų. Jos būdavo užtiestos raudona vėliava, ant šios – juodas kaspinas, žuvusiojo nuotrauka, pasas ir pora gėlių žiedų. Tokių vaizdų regėjau daug. Mačiau kareivį, stovintį sargyboje ir miegantį atmerktomis akimis, žiauriai sudarkytų žuvusiųjų kūnų, fizinės bei emocinės įtampos neatlaikiusio jauno „afgano“ pamišimą kareivinėse...“

Vaikinas iš Dzūkijos Afganistano kare buvo ryšininku, vėliau – tankistu. Kun. Gediminas atsimena, ką teko išgyventi šarvuotoje kovos mašinoje: „Tankas, kai šaudo, supasi kaip vygė. Be abejo, prieš karinę operaciją apimdavo baimė – važiuoji numirti...“

Per vieną susišaudymą kareivis buvo sužeistas. Kulkos kliudė galvą, kiaurai perėjo vieną koją, kitoje susmigo. Gyvybę išgelbėjo tai, kad lemtingą akimirką į tanką jis šoko ne ant kojų, kaip buvo išmokytas, o nėrė žemyn galva.

Jei kuo nors tiki, tai duoda daug tvirtybės.

Atgal į karą

Kun. G. Marcinkevičius įsitikinęs, kad ištverti, nepalūžti net ir tokiomis aplinkybėmis jam padėjo dar vaikystėje tėvų įskiepytas tikėjimas Dievu ir tuo paremta viltis.„Svarbiausias dalykas atsidūrus Afganistano „mėsmalėje“ buvo tas, kad aš nepraradau vilties. Jei kuo nors tiki, tai duoda daug tvirtybės“, – kalbėjo dvasininkas.

Keičiantis politiniams vėjams ir prasidėjus tarybinės kariuomenės išvedimui iš Afganistano, 1988 m. pavasarį kareivis su savo tanku per savaitę parvažiavo „jau beveik namo“ – į Tarybų Sąjungą, į Uzbekiją.

Tačiau prasidėjus antrajam tarybinių karių išvedimo iš svetimos valstybės etapui situacija klostėsi taip, kad vaikinui ir jo bendražygiams maždaug po trijų mėnesių teko grįžti atgal į pragaištį, į patį Afganistano karo veiksmų epicentrą. Mat buvo duotas įsakymas padėti iš šalies pasitraukti likusiems kariams.

„Tada atrodė, kad šansų namus pasiekti gyvam jau nebėra. Dėl to prieš grįždamas į Afganistaną tėvams parašiau atsisveikinimo laišką. Mano draugas jį išsiuntė, o tėvai gavo...“ – prisiminė kun. G. Marcinkevičius.



Į namus – tėvo glėby

Dabar Virbalio bei Žaliosios parapijų tikintiesiems tarnaujantis klebonas sako, kad laikas užgydė visas žaizdas, ir tai, ką teko patirti, pasakoja ramiai. Net ir apie dieną, kai atitarnavęs tarybinėje kariuomenėje visai prieš 1988-ųjų Kalėdas traukiniu, paskui autobusu, o paskutinius kilometrus – pėsčiomis keliavo į savo tėvų vienkiemį.

„Autobuse, kuriuo iš Prienų važiavau į kaimą, mane bandžiusi atpažinti kaimynė svarstė: „Lyg ir Marcinkevičių vaikas... O gal ir ne... Kad jis toks nebuvo...“ Nenuostabu, jog moteris mane vos bepažino: sunkiai pakeliamas Azijos pietvakarių karštis mus alino, „džiovino“, atrodo, tirpino visus kaulus. Ji kaime tuoj ir paskelbė, kad grįžau. Matyt, todėl mano tėvus aplankęs kaimynas jiems „pranašavo“: „Jūsų vaikas šiemet Kūčių vakarienę valgys, laukit, tikrai grįš!“ – pasakojo kun. Gediminas.

Tam kaimynui bebūnant pas Marcinkevičius, visi pastebėjo pamiške per sniegą brendantį žmogų, panašų į milicininką. Pagalvojo – matyt, gaudo, kad kas eglutės prieš šventes nenukirstų. Geriau įsižiūrėję atpažino Gediminą. „Tėtė atlėkė vien tik su vilnonėmis kojinėmis ir mane sušalusį (uniforma buvo plona, o batai – vasariniai) verkdamas glėby parsinešė į namus, – prisiminė kun. G. Marcinkevičius. – Afganistane buvau davęs žodį, kad jeigu namo grįšiu gyvas, tai tikrai pasišvęsiu tarnauti Dievui. Lygiai po devynerių metų taip ir įvyko, gimtosios Balbieriškio parapijos bažnyčioje buvau įšventintas į kunigus.“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---