Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-04-29 10:02

---

Albino Alkevičiaus darbais saviškiai – dukra Rima, anūkas Petras ir žentas Juozas Paužas – pirmąkart grožėjosi ne namų aplinkoje, o parodoje.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Albiną Alkevičių drąsiai galima vadinti auksinių rankų medžio darbų meistru. Tik jo dirbinių parodose žmonės nebuvo matę. „Šį kartą atvažiavo daugeliui gerai pažįstamas drožėjas Kajetonas Eismantas ir „privertė“ mane joje dalyvauti“, – štai taip debiutą Kybartų kultūros centre surengtoje velykinėje parodoje apibūdino staliumi save vadinantis kybartietis.

Rytais važiuoja į Matlaukį

Albinas ir Elena Alkevičiai gyvena Kybartų mieste. Tik dabar praktiškai kiekvieną rytą vyriškis sėda į 25 metų senumo, bet dar patikimą „žiguliuką“ ir važiuoja į Matlaukį. Čia prieš porą metų nusipirktoje sodyboje, kurioje šeima ketina gyventi nuolatos, meistras įsirengęs savo dirbtuves.

Pirmiausia, žinoma, reikėtų pasakyti, jog A.Alkevičius savo rankomis neatpažįstamai pakeitė buvusio neišvaizdaus gyvenamojo namo vidų. Kiekvienas kampelis byloja apie meilę, su kuria šis žmogus prakalbina medį. Jaukus kambarių interjeras. Meistras pats padaręs grindis, langus, puošnius karnizus, laiptus, daugumą baldų, tarp jų – ir senovinio stiliaus lovą.

Net reikliausiai šeimininkei patiktų virtuvės spinta-indauja. Nekyla abejonių dėl sumeistrautų taburečių tvirtumo. Meistras pademonstravo, kaip vienoje iš jų po atveriamu dangčiu įrengęs... slėptuvę. Tik kad nėra ko slėpti – ten laiko staliaus darbo įrankius. Žinoma, nedidelę jų dalelę.

Žvilgsnį patraukia daugybė mielų smulkmenų: tikrais ragais puošta iš medžio išdrožta elnio galva, meniškoje dėželėje įtaisytas elektros skaitiklis, įvairios lentynėlės, verandos puošmenos ir t.t.



Karūna tiktų ir rūmams

„Laimingo kelio“ linki drožiniai, pritvirtinti ant garažo vartų. Kieme gražiai medžiu „aprėdytas“ šulinys. Buvęs molinis tvartas apkaltas. Šioje, ūkinėje, dalyje – ne tik darbui skirtos patalpos.

Pravėrę vienas duris, patenkame į savotišką muziejų. Pristatyta meniškų lazdų, liaudyje vadinamų „kriukiais“. Viena iš jų ypač atkreipia dėmesį. Šaka taip išsiraičiusi, kad iš jos padaryta lazda – tarsi gulbė. Iš kamieno ištekinta ir originaliomis medžio detalėmis inkrustuota karūna atrodo lyg auksinė ar gintarinė. Sakėme, jog tokią tiktų pasiūlyti ir Vilniuje kylantiems Valdovų rūmams. Meistras tik šypsojosi.

Vazos, žvakidės, kiti originalūs dirbiniai gimsta iš medžio šakų ar šaknų, kurių randama vaikščiojant po laukus ir miškus. Mėgstamiausios vietovės – Vištyčio kraštas. Čia, Liukių kaime, gyvenančios dukros Rimos Paužienės vyras Juozas – gamtos bičiulis, išpuoselėjęs savo tėviškės savitumą, dirba Vištyčio regioniniame parke. Albinas Alkevičius negailėjo triūso įrengti dukros ir žento šeimos namus. Juose taip pat jaučiasi tikro meistro ranka. Tai, kas padaryta, čia irgi gražu, praktiška, originalu.

Stalius – iš prigimties

– Aš esu, tiksliau buvau stalius iki pensijos, į kurią išėjau prieš dešimt metų, – kuklinosi Albinas Alkevičius. – Visą gyvenimą dirbau juo buvusioje Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje ir Rajkoopsąjungoje.

Potraukis medžio darbams turbūt paveldėtas. „Stalius buvo tėtukas, tėtis. Aš drožti pradėjau maždaug nuo dešimties metų“, – sakė A.Alkevičius.

Pirmieji darbeliai buvo žaislai, paukščiukai. Meistro rankos pravertė ir pašauktam į kariuomenę, tarnaujant Kijeve.

Dirbdamas staliumi Kybartuose Albinas darė viską, ką reikėjo: duris, langus, kitus medžio gaminius. Ir jam tai patiko. Bet laisvalaikiu liko ištikimas pomėgiui kurti ir ką nors savito. Pasak A.Alkevičiaus, kai turi mėgstamą užsiėmimą, nekamuoja jokia depresija. Be darbo sėdėti negalintis meistras sakė, kad jam yra tekę daryti visko, net karstų.



Malūnai be... velniukų

Rankos ir įrankiai (kaltai, peiliai, staklės) medį šio staliaus dirbtuvėse paverčia dekoratyviais malūnais, vežimėliais gėlėms, lauko ir kambarių baldais, lempų gaubtais, žvėrelių galvomis ir kt.

A.Alkevičius prisipažino, kad nemėgsta drožti tik velniukų. Dabar jau beveik nedaro ir rūpintojėlių. Iš masyvesnių savo darbų minėjo kryžius, kurie stovi Kybartų mieste, Vištyčio gatvėje, Serdokuose, Vaišviluose, keletas – kalnelyje pakeliui į Vištytį. Vienas A.Alkevičiaus kryžius Skardupiuose buvo pastatytas dar tarybiniais metais.

Iš miesto į kaimą Albinas teigė „pabėgęs“ dėl to, kad čia smagiau, ramiau, daugiau erdvės. A.Alkevičius užaugęs kaime, tik kitame – Šeštiniuose, esančiuose netoli Dailučių.

Prie namų Matlaukio gyvenvietėje yra daugiau kaip 50 arų žemės. Tik jokio ūkio čia nebus. A.Alkevičiaus planuose ši sodyba – vien poilsio zona. Dirbtuvėse meistras rodė baigiamą gaminti pavėsinę, kurią, dengtą skiedromis, statys kieme. Jo pakraštyje suguldyti storų medžių kamienai bylojo, kad šis meistras turi dar daugybę užmojų.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---