Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-07-19 06:37

---

Kosto Kubilinsko kūryba pripažinta vaikų literatūros aukso fondu.

Tyli sukaktis

Ištisa pokario moksleivių karta užaugo su vaikų poeto Kosto Kubilinsko eilėraščiais. Jo kūryba pripažinta vaikų literatūros aukso fondu, o daina apie Suvalkijos bernioką, sukurta pagal eilėraštį ,,Iš Suvalkijos lygumų“, yra tapusi neoficialiu mūsų krašto himnu.

Liepos 1 d. poetui būtų sukakę 90 metų. Vaikiškos poemos „Raidžių paradas“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, ,,Su žilvičio dūdele“, ,,Stovi pasakų namelis“, ,,Bebenčiukas ir kvailutė“, „Molio Motiejukas“ žavi savo lyrizmu bei optimizmu. Tik mažai kas tuomet žinojo, kad už sklandžių, žaismingų posmų slypėjo drama, sulaužiusi ir sujaukusi neramią, jautrią poeto sielą. Kelyje į poeziją buvo paspęstos sovietinio saugumo pinklės.

Siekdamas pažinti bei iš istoriko pozicijų nušviesti poeto ir žmogaus gyvenimo dramos tragiškumą didžiųjų neramumų, karų metais, ryžausi parašyti dokumentinę apybraižą. Spaudai parengtuose apybraižos fragmentuose – pasakojimai apie varganą poeto vaikystę, mokytojavimą Lynažerio pradinėje mokykloje, partizano L. Baliukevičiaus dienoraščio ir archyvinių dokumentų iš sovietinio saugumo archyvų ištraukos ir kt.



„Kur vaikystė ražienose verkė“

Rašyti apie poetą K. Kubilinską mane paskatino jo gimtojo kaimo žmonių prisiminimai, kuriuos praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje užrašė Gižų vidurinės mokyklos kraštotyrininkai.

Gimė poetas 1923 m. liepos 1 d. Rūdos (Šilkalnio) kaime, trobelėje šiaudiniu stogu. Pasak jo amžininkų, pasaulis, į kurį atėjo būsimasis poetas, nebuvo toks žavus kaip mamos lopšinė.

Vargingas tai buvo kaimelis. Mažos trobelės, pilnos pusplikių alkanų vaikų, trupinėlis žemės ir sunki samdinio, piemenėlio dalia. Kaimynai apie mažąjį Kostuką sakydavo, kad jis ,,mažas lyg miežių pėdas“. Nerūpestingos ankstyvos vaikystės vasaromis bėgiojo su kaimo vaikais basas po pievas, rudenį Gurbšilio miške rovė baravykus, žiemą medinės klumpės kulnu bandė Rausvės upelio ledą.

Sulaukęs devynerių metų Kostukas patyrė piemenėlio dalią. Bendraamžis ir kaimynas Algis Skinkys prisimena: „Gano Kostas, dainuoja visa gerkle, nepaklusnias kiaules ir avis plūsta. Prie durpyno (Antupių Kruliko lauke), ant ežios, susitinkame. Kostas apsivilkęs dideliu, nunešiotu milo švarku, rankovės ilgos, kadaruoja. Kojos suskirdusios, sutrūkinėjusios. Tačiau linksmas, šypsosi. Paduoda man palaikyti botagą, o pats nubėga. Grįžta su knygute. Susėdame ant ežios, atsiverčiame. Skaitau: „Kregždutė“.

Vingiuotas ir skaudus buvo Kostuko kelias į mokslus, o linksmiausia būdavo susitikus su Šilkalnio vaikais – bendraamžiais. Kaimynė Danutė Staugaitytė-Rudzevičienė prisimena: ,,Kaimo vaikai Kubilinskiukai ir Skinkiukai, nors daug vargo patyrė, bet buvo drausmingi. Neidavo langus daužydami. Bijodavo tėvų. Jei kas pasiskųsdavo, gaudavo smarkiai barti.

Šilkalnis – tai trobelė prie trobelės. Kas turėdavo pusę margo, kas – nė tiek. Geri buvo Šilkalnio žmonės. Ir dabar (1984 m. – aut. past.) geri, nebent kas iš kur atsikėlęs. Mes, vaikai, kaimo ganyklose balius darydavom. Atsinešdavom duonos, vienas – vienokios, kitas – kitokios, bulvių, sūrio. Nueinam, į klumpę pieno prisimelžiam. Tik nelabai mokėdavom prisimelžti. Mažos dar buvom. Ir visur kartu Skinkių Algiukas ir Kubilinskų Kostukas.“

Gižų klebonas Grigaitis nupirko kelias knygas ir nukreipimą davė. Taip Kostukas tapo gimnazistu. Mažai kam žinoma, kas tikrasis K. Kubilinsko tėvas. D. Rudzevičienės teigimu, tikrasis poeto tėvas – jos tėtės brolis Staugaitis nuo Gižagirės. „Kodėl jos nevedė, nežinau“, – sakė moteris.

Žaismingai K. Kubilinsko motiną mena Rūdos kaimo gyventojas Kazys Žilinskas: ,,Ten, kur vėliau gyveno Kubilinskai, gyveno Gutauskai. Kai numirė Gutausko žmona, jis vedė kitą, jau suaugusią merginą. Su ja vaikų neturėjo. Paskui Gutauskienė liko našlė. Turėjo stubelę ir apie du margus žemės. Tai būsimąją Kubilinskienę, Rudzevičių Katrę, pasiėmė už augintinę. Buvo dar mergiščia.

Gutauskienės trobos buvo toje pačioje vietoje kaip dabar. Tik stuba stovėjo galu į kelią. Ten ir gimė Kostantas. Jo būsimasis tėvas, matyt, prilindo prie mergiščios, kai senutė išėjo į bažnyčią ar kur, ir dingo. Už A. Kubilinsko ji ištekėjo labai greitai. Kostas buvo visai mažytis, kelių savaičių. Sako, kad buvo beveik kartu ir vestuvės, ir krikštynos.“

Konstancija Riškevičiūtė-Maziliauskienė (g. 1914 m. Rūdos kaime), gerai pažinojusi Kubilinskų šeimą, prisiminė, kad motina Katrė Kubilinskienė buvo nedidelio ūgio, šneki, „prie unaro“. Nelabai kam nusileisdavo, bet su kaimynais gerai sugyveno. Kostas buvo labai panašus į savo tikrą tėvą.

Prisimindamas savo graudžią vaikystę, vėliau poetas rašė: „Vaikystė mano – kaip šunelis / Plikoj ražienoj – prie bandos / Dantim kalendavo sušalus... / Vaikystė mano – kaip šunelis. / Dėl to viensėdžių tuopos žalios / Man skausmą ošia visados. / Vaikystė mano – kaip šunelis / Plikoj ražienoj – prie bandos.“

Poeto pusbrolis Juozas Rudzevičius prisimena: „Dažnai susitikdavome žaisdami. Mėgome kvadratą, „šapką“ žaisti, ant durpyno buvome pasidarę karuselę. Pamenu, buvo toks nuotykis. Parėjo Kostas iš mokyklos ir sako: „Einam, Juozai, prie patvinusios Rausvės, darysime laivą, pasiplaukiosime“. Prie upės susirinko Skinkių, Kairių, Bulkauskų vaikai, visas parausvys – tikras vaikų knibždėlynas. Su Kostu atsitempėme mėsinį lovį. Kostas pasiima kartį kokių 3 metrų ir plaukiame per užlietas pievas. Gerą galą paplaukę, išvirstame, sušlampame. Tada prisiiriam prie kranto, ir jau jis vienas toliau iriasi. Kiti bijo. Beplaukiant srovė pagavo lovį. Dar su kartimi bandė irti, dūrė, dugno nepasiekė, kartis liko vandenyje. Jau Kostas nieko negali padaryti – srovė valdo, neša į tilto apačią. O vanduo siekia tilto viršų. Mes bėgame krantu, šaukiame, daug baimės buvo. Ties posūkiu Kostas šiaip taip už karklų nusitvėrė. Atbėgo Pijušas Ruškys, ištiesė kartį ir ištraukė visą šlapią.

Rašyti eiles pradėjo anksti. Beveik kiekvieną vaiką kaime buvo apdainavęs. Sykį jo brolis Albinas sušlapo. Tai padžiovė troboje jo kelnes. Negali išeiti į lauką ir bliauna. Kostas pyksta, kad tas rėkia ir tuojau sukūrė: „Tolei bizdžius namie bus, / Kolei kelnės neišdžius.“

K. Kubilinskas labai norėjo mokytis. Šelpdavo jį mokytojai Ignatavičius, Žitkutė. Padėdavo ir kunigai. Gižų klebonas, kai norėjo Kostą pašalinti iš gimnazijos, davė už mokslą 35 litus. Tai jis bėgte nubėgo 12 km į Marijampolę ir vėl tęsė mokslus. Prieš karą iš Marijampolės marijonų gimnazijos perėjo į Vilkaviškio gimnaziją.

Remiantis 1984 m. užrašytais prisiminimais, po karo giriniai norėjo, kad K. Kubilinskas pakryptų į jų pusę, rašytų jiems eilėraščius. Kostas nesutiko: „Argi aš, taip sunkiai baigęs mokslus, eisiu jiems eilėraščių kurti?!“



Klaidų neišsigynė

Giriniai grasino iššaudyti visą šeimą. Tada Kostas atvažiavo su Algirdu Skinkiu ir išsivežė tėvus į Vilnių. Rūdos kaimo gyventoja Salomėja Žilinskienė (g. 1921 m.), mano motina, pasakojo: „Prisimenu, atbėga pas mane Kubilinskienė. Sako: „Pirk, Saliome, karvę, gera, pieninga.“ Aš sakau, kad neturiu pinigų. „Tai imk taip, kai turėsi atiduosi“, – siūlė Kubilinskienė. O man kaip tik sūnelis buvo gimęs (autorius A. Žilinskas – red. pastaba). Tai jį ir užauginau su tos Kubilinskienės karvės pieneliu.“

Pokariniame Vilniuje Kostas sėkmingai studijavo, išgarsėjo kaip talentingas poetas, tapo Jaunųjų rašytojų sąjungos pirmininku.

Klastingais ir neramiais pokario metais užteko tik žodžio, ir kelias į Sibiro kalėjimus buvo garantuotas. Kažkas iš K. Kubilinsko draugų (šio straipsnio autoriui skundiko pavardė žinoma), matyt, pavydėdamas talento ir karjeros, poetą įskundė. Buvo atnešti ir saugumui pateikti moksleivio Kostuko nemoksleiviški vokiečių okupacijos metais parašyti eilėraščiai. Vieno jų fragmentą esu iš tėvų girdėjęs dar vaikystėje: „Rieda Stalino tačianka...“

Įvertindamas savo nueitą kelią poetas rašė: „Taip gyventi (našiai ir prasmingai gyventi – K. K. pastaba) nesugebėjau ir aš, daugelio skaudžių savo klaidų kaltininkas. Į viską puldavau karštai, spontaniškai, neapgalvotai. O kiekvienas neapgalvotas šuolis ir žingsnis skaudžius pėdsakus palieka širdyje ir sąžinėje. Kiekvieną sunkią klaidą dar sunkiau ištaisyti.“

(Tęsinys kitame numeryje.)



Antanas ŽILINSKAS

Istorikas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---