Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-06-15 05:52

---

Šilkalnio gatvelė – tik prisiminimų takelis.

Gimtinės ilgesys... Kai gyvenimo ratas apsisuka ir balta šarma pasipuošia galva, kyla noras paimti už rankų vaikus, anūkus ir atvesti juos į tą kraštą, kur basa vaikystė vedžiojo po paupius, miškus ir pievas, kur atsivėrė kelias į pasaulį.

Kai pažvelgiu pro suskilusį vaikystės langą iš šiaudinės pastogės į gimtąjį kaimelį Šilkalnį, matau praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio savo kaimynus, Rausvės brastas ir gyles, Gurbšilio grybynus ir basų kaimo vaikų numintus juodus takelius į Gižų mokyklą ir bažnytėlę.

Ausyse skamba muzika, girdima kaimo šokiuose, gegužinėse ir festivaliuose. Virpėdavo armonikos garsai... Toli vakaruose leidžiasi saulė, o už Rausvės rauda Barišauskų Antano virkdoma armonika. Kaimo šokiai pas Pjušą Riškevičių, Kižiną, Kačergių... Neišskiriamas muzikantų duetas – Maziliausko smuikas ir Žilinskų Vladelio akordeonas. Iš vaikystės pasaulio atminties išplaukia muzika, rugiapjūtės vaizdai, žuvų gaudymas Rausvėje ir vaikų susibūrimai Šilkalnio kryžkelėje, prie Karvelynės.

Ten, už Ulevičių, Riškevičių, takeliu pro Kairį, Vaičekauskienę, kasdien keliauta į Žalnieraičių sodybą, kur viename didelės trobos kambaryje tilpdavo visa Rūdos-Šilkalnio kaimo mokyklėlė. Mokytoja I. Zapūstienė išmokė rašyti pirmą raidę, vedė į grožio, mandagumo pasaulį: gerbk tėvą ir motiną, eidamas pievų takeliu leisk draugui juo eiti, nukelk kepurę ir pasisveikink kaimyną, mylėk vabalą ir medį.

Iš Šilkalnio gilumos į mano tėviškę atbėgdavo Maziliauskų mergaitės, Valaičių, Bulkauskų vaikai. Pro Bulkauskų sodybą mudu su broliu vesdavo ir pas Žynelių Apotėlę – kaimo siuvėją, kuri pirmą kartą mano gyvenime pasiuvo tikras kelnes su kišenėmis. Ir dar jos namuose buvo stebuklinga grojanti ir dainuojanti dėžė – radijas. Apie 60-uosius Šilkalnis pasipuošė stulpais ir radijo taškai suklykavo kiekvienoje troboje. Mes, vaikai, didžiavomės, kad mūsų kaime gimė poetai Skinkys ir Kubilinskas. Juos vasarą matydavome vasarojančius pas gimines. Ir dar žinojau, kad reikia gerbti ir tausoti duoną. Tai buvo grįžusių iš Sibiro kaimynų pamokos: susirinkti duonelės trupinėlius nuo stalo ir suvalgyti.

Rūdos-Šilkalnio kaimas istoriniuose šaltiniuose paminėtas beveik prieš 300 metų, 1774-aisiais. Prie Gižų Rūdos ežero ir Rausvės prigludęs kaimas senbuvių atminimuose išsaugojo dvigubą vardą. Turtingesnė pietinė dalis vadinta „šlėgašiliu“, o šiaurinė biedniokų kampininkų apgyventa – „šilkalniu“. Tėvai pasakodavo, kad XX a. pradžioje visas Šilkalnio gyvenimas virdavo „ūlyčioje“. Tai buvo pagrindinė kaimo gatvelė, aplink kurią mažose trobelėse gyveno kone pusė kaimo. Iš šio kampelio pasklido po pasaulį Balandų, Maziliauskų, Padolskių, Riškevičių, Žemaičių, Rudzevičių, Kučiauskų ir kitos giminės.

Birželio 24 d., 14 val., Rudzevičių sodyboje, pačioje Šilkalnio širdyje, rengiamas Šilkalnio esamų ir buvusių visų laikų gyventojų susitikimas. Seniūnas Romas Kučiauskas, tikras Šilkalnio senbuvis, pažadėjo pasirūpinti vaidinimais ir muzika, o gerą nuotaiką ir šiltus prisiminimus, tikimasi, atsiveš šilkalniokai. Atvykdami į šventę su lauknešėliu nepamirškite pasiimti senų fotografijų.



Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---