Medžiai kapinėse žudomi tyliai

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Neseniai Vilkaviškio senosiose civilinėse kapinėse UAB „Arbovita“ tvarkė medžius. Tuomet jos vadovas, buvęs vilkaviškietis Renaldas Žilinskas džiaugėsi, jog mūsų Savivaldybė pirmoji suprato, kad tokiems darbams verta samdyti profesionalus, tačiau pradėję darbus specialistai susidūrė… su žmonių žiaurumu.

– Dirbame visoje Lietuvoje, daug kur važinėjame, bet tik Vilkaviškio kapinėse susidūrėme su tokiu reiškiniu – piktybiniu medžių džiovinimu, – sakė arboristas R. Žilinskas. – Atrodo, vilkaviškiečiai mano, jog kapinėse augantys medžiai yra blogis ir juos reikia naikinti. Sutinkame, kad vėjo aplaužyti, pažeistomis šaknimis, ligoti ar tiesiog kapavietėse augantys medžiai turi būti iškirsti. Tačiau jei tas augalas sveikas ir šaknys nevarto paminklų, jis gali ir turi teisę augti. Iškirsti brandų medį vien tik dėl to, kad jis „šiukšlina“ savo lapais ir šakomis kapavietes, mūsų manymu, yra per didelė prabanga. Gal paprasčiau būtų pritaikyti kapavietę jos buvimui po medžiu ar šalia jo… Bet neretai tyliai priimamas „mirties“ nuosprendis: sveikas medis pradedamas nuodyti, kol galų gale nudžiūsta. Piktavalio ranka, gręžiojanti kamieną ar laistanti medžio šaknis chemikalais, padeda jam nudžiūti per labai trumpą laiką.

Pasak arboristų, problemos tai neišsprendžia.

Sausas medis vietoj lapų ant kapaviečių pradeda mesti šakas. Visi aplinkui dievagojasi, kad augalas nudžiūvo pats. Tačiau kai vienoje vietoje staiga nudžiūsta keturi medžiai, tai jau, kaip liaudis pasakytų, „ir arkliui aišku“, kad jiems kažkas padėjo.

Tada visi šaukia, jog tokius medžius reikia greičiau pjauti, kol jie nenugriuvo. O kaip tai padaryti? Jokia technika privažiuoti negali, aukštalipiai sausuolių pjauti irgi nenori.

Mat sausas medis praranda savo tvirtumą ir stabilumą, prie jo negalima tvirtinti jokio svorio. Neaišku ir kokios augalo šaknys, galbūt jos visiškai supuvusios, tad užtektų tik keleto papildomų kilogramų – ir jis nugriūtų. Tokioje situacijoje tiesiog negalima virvėmis tvirtinti šakų ar medžio dalių, norint jas saugiai nuleisti žemyn. Juk tame medyje dirba ir pats arboristas.

Tokio medžio šalinimo kaina išauga kelis kartus. Niekas negali garantuoti, kad bus išsaugoti visi paminklai ar kita kapaviečių apdaila. Štai kodėl niekas nenori tokių sausuolių pjauti.

– Mes taip pat ilgai svarstėme, bet vis dėlto ryžomės, nors stipriai rizikavome ir savo sveikata, ir, galų gale, savo turtu. Juk nuostolius turėtume padengti patys, – kalbėjo R. Žilinskas. – Tik profesionalumas ir patirtis padėjo išvengti nuostolių, likome gyvi ir sveiki. Taip norėjosi, kad tokį piktavališkai nudžiovintą medį pjautų tas, kas jį sunaikino, ir pats pajaustų, ką visa tai reiškia. Gal vertėtų patiems kapinių lankytojams sudrausminti tokius agitatorius už medžių džiovinimą ar pastebėtus piktavalius, jau darančius juodą darbą? Beje, reikėtų žinoti, kad už šitokius dalykus baudžiama administracine tvarka.

Apima mintys, kas yra geriau: ar
gaiviame pavėsyje, pritariant medžio ošimui, tyliai prisiminti širdžiai mielus
žmones, ar spiginant kaitriai saulei tik minutei stabtelėti prie jų kapo? Ar verta
žudyti medžius, kad kapavietė būtų paversta gėlynu? Ar tiesiog pritaikyti ją
prie esamų sąlygų ir leisti sveikam medžiui gyventi?..