Nuomonė

Dėl pa­mink­lo bu­vo klaus­ta žmo­nių

Ne­ga­li­ma bū­tų teig­ti, jog Gra­žiš­kiuo­se ne­pri­si­me­na­mi ko­vo­ję ir žu­vę už Lie­tu­vos lais­vę žmo­nės. Nu­sis­to­vė­ju­si tra­di­ci­ja, kai kiek­vie­nų me­tų spa­lio pa­sku­ti­nį sek­ma­die­nį mi­ni­ma Re­zis­ten­ci­nių ko­vų da­ly­vių die­na. Šven­to­riu­je jų at­mi­ni­mui pa­sta­ty­tas kry­žius.

2009 me­tų va­sa­rą Gra­žiš­kių mies­te­ly­je, prie mo­kyk­los, pa­sta­ty­tas pa­mink­las yra skir­tas Lie­tu­vos var­do 1000-me­čiui ir vi­siems iš Gra­žiš­kių ki­lu­siems žmo­nėms at­min­ti.

Svars­tant šio pa­mink­lo idė­ją, ap­ta­riant už­ra­šo ant ak­mens teks­tą, da­ly­va­vo Gra­žiš­kių se­niū­ni­jos, mo­kyk­los bend­ruo­me­nės, Vil­niu­je su­si­bū­ru­sio Gra­žiš­kie­čių klu­bo na­riai bei ki­ti bu­vę gra­žiš­kie­čiai, gy­ve­nan­tys įvai­riuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se. Šiam pro­jek­tui įgy­ven­din­ti bu­vo su­da­ry­tas or­ga­ni­za­ci­nis ko­mi­te­tas iš 10 as­me­nų. Jie bend­ra­vo su skulp­tū­ros au­to­re A. Gy­ly­te, teks­to au­to­re A. Jan­kaus­kie­ne, idė­jos au­to­riu­mi J. Lu­ko­še­vi­čiu­mi. Kaip au­kų rin­kė­jai, ak­ty­viai da­ly­va­vo ir bend­ra­vo su vie­ti­niais žmo­nė­mis bei bu­vu­siais gra­žiš­kie­čiais I. Si­mo­nai­ty­tė, J. Stra­vins­kas, P. ir Z. Vaš­ke­vi­čiai, T. Kas­pe­rai­tie­nė, V. Rau­li­nai­tie­nė, Z. Be­ren­ta.

Tik api­bend­ri­nus iš­girs­tas įvai­rias nuo­mo­nes bu­vo nu­spręs­ta vi­sus ak­ty­vius ko­vo­to­jus už lais­vę, par­ti­za­nus, po­li­ti­nius ka­li­nius, trem­ti­nius, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rius įvar­dy­ti vie­nu – gra­žiš­kie­čių – var­du ir pa­sta­ty­ti pa­mink­lą – an­ge­lą-šauk­lį, kvie­čian­tį ne­pa­mirš­ti sa­vo kraš­to ir čia gy­ve­nan­čių, iš čia išė­ju­sių žmo­nių.

Ra­mu­tė DID­VA­LIE­NĖ

Gra­žiš­kių se­niū­nė

Klai­dą rei­kia pri­pa­žin­ti ir iš­tai­sy­ti

Gra­žiš­kie­čių klu­bą Vil­niu­je ste­bi­na vi­sa va­di­na­mo­jo „pa­mink­lo“ sta­ty­bos Gra­žiš­kiuo­se ei­ga ir me­to­di­ka nuo pat pra­džios iki pa­bai­gos.

„Pa­mink­lo“ sta­ty­to­jų vi­siš­ką ne­kom­pe­ten­ci­ją pa­ro­do tai, kad gru­biau­siai pa­žeis­ti Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos pa­tvir­tin­ti pa­mink­lų sta­ty­bos nuo­sta­tai. Šis pa­mink­las sta­ty­tas be vie­šo kon­kur­so, jį kū­rė Dai­li­nin­kų są­jun­gai ne­gir­dė­ta ir ne­ži­no­ma skulp­to­rė Ag­nė Gy­ly­tė. Be vie­šo kon­kur­so sta­to­mi pa­mink­lai fi­nan­suo­ja­mi tik as­me­ni­nė­mis lė­šo­mis, an­ge­lai ne­ku­ria­mi iš juo­dų ar tam­sių me­džia­gų. Sta­ty­to­jų raš­tin­gu­mo ly­gį iliust­ruo­ja ir tai, kad, ma­tyt, po­li­ti­niais mo­ty­vais su­trum­pin­ta­me teks­te, iš­kal­ta­me ak­me­ny­je, praei­vio akį „džiu­gi­na“ ele­men­ta­riau­sios gim­to­sios kal­bos klai­dos.

Kaip mo­ki­nius nu­tei­kia šal­ta­me ak­me­ny­je iš­kal­tas žo­dis „ka­pai“, aiš­ku kiek­vie­nam. O žo­džių, skir­tų trem­ti­niams ir par­ti­za­nams, jų pra­lie­tam krau­jui, iš­brau­ki­mas iš ren­kant pi­ni­gus de­monst­ruo­to teks­to – tai pa­mink­lo pa­sta­ty­mas ne trem­ti­niams ir par­ti­za­nams, tai pre­ce­den­to ne­tu­rin­ti amo­ra­li ap­ga­vys­tė, au­ko­ju­sių­jų bū­tent ta in­ten­ci­ja iš­da­vys­tė, dėl ku­rios ap­vil­tų pi­lie­čių prie­kaiš­tai ne­pel­ny­tai ad­re­suo­ja­mi ir mū­sų klu­bui.

Pri­me­nu, kad Gra­žiš­kie­čių klu­bas Vil­niu­je pro­jek­te ne­da­ly­va­vo. Ap­gai­les­tau­ja­ma, kad šios ini­cia­ty­vos sa­va­va­liš­kai ne­tei­sė­tai ėmė­si vie­nas klu­bo na­rys, ma­ni­pu­liuo­da­mas vi­so klu­bo ir jo pre­zi­den­to var­du.

Šis mums vi­siems ne­ma­lo­nus in­ci­den­tas bus svars­to­mas ar­ti­miau­sia­me klu­bo na­rių su­si­rin­ki­me.

Ko­kia išei­tis? Pa­da­rius klai­dą bū­ti­na ją pri­pa­žin­ti ir iš­tai­sy­ti. Ar pa­kaks va­lios nu­kel­ti nuo pje­des­ta­lo me­ni­nės ver­tės ne­tu­rin­tį „ki­čą“ ir iš­kal­ti ak­me­ny­je au­ko­to­jams ža­dė­tus žo­džius, pri­si­min­ti šio­je mo­kyk­lo­je dir­bu­sius ir be­si­mo­kiu­sius po­li­ti­nius ka­li­nius, pe­da­go­gus ir mo­ki­nius, trem­ti­nius, Gra­žiš­kių kraš­te žu­vu­sius par­ti­za­nus, pa­ro­dys lai­kas…

Al­bi­nas PET­RU­LIS

Gra­žiš­kie­čių klu­bo
Vil­niu­je pre­zi­den­tas

Gra­žiš­kiuo­se ap­si­lan­kiu­sių sve­čių dė­me­sį pa­trau­kia prie mo­kyk­los sto­vin­ti skulp­tū­ra. Šis kū­ri­nys at­krei­pė ir ma­no dė­me­sį. Žiū­rė­da­mas iš to­liau ne­sup­ra­tau, kas čia pa­vaiz­duo­ta: ar tai an­ge­las, ar tai tri­mi­tuo­jan­tis sker­džius. Ga­liau­siai su­vo­kiau, kad tai an­ge­las, bet ir vėl ki­lo neaiš­ku­mas: ko­dėl jis juo­das ir ko­dėl jo žvilgs­nis bei tri­mi­tas nu­kreip­ti į tua­le­tą?

Pa­si­tei­ra­vus vie­ti­nių gy­ven­to­jų paaiš­kė­jo, jog šis „kū­ri­nys” pa­sta­ty­tas pa­žy­mint Lie­tu­vos var­do tūks­tant­me­tį. To­liau do­min­tis an­ge­lo is­to­ri­ja pra­dė­jo aiš­kė­ti šio pa­mink­lo at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bės.

Pa­si­ro­do, dis­ku­si­jos dėl pa­mink­lo sta­ty­mo vy­ko il­go­kai, jo­se da­ly­va­vo da­bar­ti­niai ir bu­vu­sie­ji Gra­žiš­kių gy­ven­to­jai. Man pa­vy­ko gau­ti or­ga­ni­za­ci­nės gru­pės bū­si­mo pa­mink­lo ap­ra­šą. Ja­me tei­gia­ma, kad ant ak­mens, sim­bo­li­zuo­jan­čio šio kraš­to žmo­nių tvir­tu­mą, tu­rė­tų bū­ti iš­kal­ti to­kie žo­džiai: „Trem­ti­nių, par­ti­za­nų ke­liais, krau­ju ap­šlaks­ty­tom pa­lau­kėm, vai­kys­tės, jau­nys­tės ta­kai, tė­vų ir se­no­lių ka­pai su­grįž­tan­čių tė­viš­kėn lau­kia”. De­ja, ant pa­sta­ty­to pa­mink­li­nio ak­mens iš­kal­ta tik pu­sė šio teks­to: „Vai­kys­tės, jau­nys­tės ta­kai, tė­vų ir se­no­lių ka­pai su­grįž­tan­čių tė­viš­kėn lau­kia“, taip pat – pa­pil­do­mas už­ra­šas: „Gra­žiš­kių kraš­to žmo­nėms at­min­ti.“

Ma­tyt, kaž­kam iš „skulp­tū­ros” sta­ty­mo or­ga­ni­za­to­rių ne­pa­ti­ko nu­ma­ty­to už­ra­šo pra­džia: „Trem­ti­nių, par­ti­za­nų ke­liais, krau­ju ap­šlaks­ty­tom pa­lau­kėm…“ Va­di­na­mo­jo „pa­mink­lo“ vie­nas iš su­ma­ny­to­jų ir idė­jos įgy­ven­din­to­jų Juo­zas Lu­ko­še­vi­čius kal­bė­da­mas šven­tė­je pa­reiš­kė, kad pa­sku­ti­niai už­ra­šo žo­džiai, jog pa­mink­las skir­tas „Gra­žiš­kių kraš­to žmo­nėms at­min­ti“ iš­spren­dė vi­sus gin­čus ir ne­su­ta­ri­mus.

Ste­bi­na ir tai, kad šis sta­ti­nys – jo sta­ty­to­jų pri­mes­tas mo­kyk­lai, jos šven­tai že­mei, ku­rio­je, kaip ir vy­res­nės kar­tos žmo­nių šir­dy­se, li­kę gi­liai įspaus­tos par­ti­za­nų, po­li­ti­nių ka­li­nių, trem­ti­nių pė­dos. Kur dar gir­dė­ta, kad vi­si mo­kyk­los ve­dė­jai ir di­rek­to­riai bū­tų bu­vę ne­gai­les­tin­gai nai­ki­na­mi? Kur dar mo­kyk­los di­rek­to­rius bu­vo or­ga­ni­za­vęs po­grin­di­nę or­ga­ni­za­ci­ją ko­vai su oku­pan­tais? Vi­sa tai uni­ka­lu, kaip ir tas vie­nin­te­lis fak­tas Lie­tu­vo­je, kai kad­ri­nis so­vie­ti­nio sau­gu­mo ka­ri­nin­kas su še­šiais jam pa­val­džiais „liau­dies gy­nė­jais“ dir­bo par­ti­za­nams. Apie tai iš­leis­tos kny­gos, ra­šy­ta spau­do­je, baž­ny­čios šven­to­riu­je pa­ra­pi­jie­čių lė­šo­mis pa­sta­ty­tas kry­žius 8 žu­vu­siems par­ti­za­nams at­min­ti. Ar ra­si­me Lie­tu­vo­je dar bent vie­ną baž­nyt­kai­mį, la­biau už Gra­žiš­kius nu­si­pel­niu­sį pa­mink­lo ko­vo­to­jams už Lie­tu­vos lais­vę? Tik­rai ne! Tad ko­dėl taip pa­si­ty­čio­ta iš au­ko­to­jų, lau­ku­sių rim­to me­no kū­ri­nio trem­ti­nių kan­čioms ir ko­vo­to­jams už Lie­tu­vos lais­vę at­min­ti?

Pa­mink­lo sta­ty­to­jų tvir­ti­ni­mas, kad pa­mink­las „ap­jun­gė“ vi­sus gra­žiš­kie­čius, dvel­kia de­ma­go­gi­ja, nes at­si­ti­ko prie­šin­gai – ne su­jun­gė, bet dar la­biau su­prie­ši­no. Ar pa­klau­sė skulp­tū­ros sta­ty­mo ini­cia­to­riai so­vie­tų re­ži­mo au­kų: trokš­ta jos to­kio „ap­jun­gi­mo“ ar ne? Gal ga­vo ir stri­bo nu­šau­to pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nio Ka­zi­mie­ro vė­lės lei­di­mą „ap­jung­ti“ jį su žu­di­ku? Tik­riau­siai tei­sūs gra­žiš­kie­čiai sa­ky­da­mi, kad kai kam žo­džiai „par­ti­za­nas, trem­ti­nys“ yra ne­ma­lo­nūs ir su­ke­lia aler­gi­ją.

Ma­nau, li­ko „iš­dur­ti“ ir au­ko­to­jai, ir ki­ti Gra­žiš­kių kraš­to žmo­nės, nuo­šir­džiai gal­vo­ję, jog tra­giš­ka jų kraš­to is­to­ri­ja bus įam­žin­ta pro­fe­sio­na­liai, kva­li­fi­kuo­tai, do­rai ir są­ži­nin­gai.

Ar at­si­ras va­lios at­kur­ti tei­sin­gu­mą, mė­gin­ti su­si­grą­žin­ti ap­mul­kin­tų au­ko­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mą, pri­klau­sys nuo pa­mink­lo sta­ty­to­jų są­ži­nės. Šiuo me­tu vie­na aiš­ku, kad neiš­pil­dy­tus lė­šų pa­mink­lo sta­ty­bai au­ko­to­jų lū­kes­čius ne­pa­vy­ko pa­slėp­ti juo­da­ja­me an­ge­le.

Jo­nas MA­ČYS