Kūrenimo sezono metu padaugėja gaisrų

Eglė MIČIULIENĖ

Pra­si­dė­jus kū­re­ni­mo se­zo­nui ug­nia­ge­siai vėl ra­gi­na žmo­nes jų pa­čių la­bui su kū­re­ni­mo įran­ga elg­tis at­sar­giau.


Uži­ma ant­rą vie­tą

Sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, kiek­vie­nais me­tais at­ša­lus orams pa­dau­gė­ja ne tik gais­rų, bet ir juo­se žu­vu­sių žmo­nių.

Praė­ju­sio šil­dy­mo se­zo­no me­tu (nuo 2009 m. spa­lio 1 d. iki 2010 m. ba­lan­džio 1 d.) dėl kros­nių, ži­di­nių bei dūmt­rau­kių įren­gi­mo ir jų eksp­loa­ta­vi­mo tai­syk­lių pa­žei­di­mų Lie­tu­vo­je ki­lo 795 gais­rai, ku­rių me­tu žu­vo 11 žmo­nių, dar 22 gy­ven­to­jai pa­ty­rė trau­mas.

Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne per praė­ju­sį šil­dy­mo se­zo­ną dėl neat­sa­kin­go kū­re­ni­mo įren­gi­nių nau­do­ji­mo ki­lo 19 gais­rų. Jų me­tu vi­siš­kai su­de­gė du gy­ve­na­mie­ji na­mai bei lau­ko vir­tu­vė, ug­nis ap­ga­di­no dar 12 gy­ve­na­mų­jų na­mų ir 4 ūkio pa­sta­tus. Vie­na­me iš jų šie­met žu­vo žmo­gus.

Gais­rai, ki­lę dėl kros­nių, ži­di­nių bei dūmt­rau­kių įren­gi­mo ir eksp­loa­ta­vi­mo tai­syk­lių pa­žei­di­mų, Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne tarp ki­tų gais­rų uži­ma ant­rą vie­tą.


Pa­si­ruoš­ki­me se­zo­nui

Vi­sos šios ne­lai­mės at­ro­do to­li, bet tik tol, kol pa­lie­čia mus pa­čius. Kad bū­tų iš­veng­ta gais­rų ir žmo­nių au­kų, vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros pa­rei­gū­nai pri­me­na, jog su kū­re­ni­mo įren­gi­niais rei­kia elg­tis at­sar­giai. Svar­biau­sia – ne­pa­mirš­ti ele­men­ta­rių prieš­gais­ri­nės sau­gos tai­syk­lių.

Vil­ka­viš­kio PGT Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros po­sky­rio vir­ši­nin­kas Aud­ro­nius Stro­gi­nis pri­mi­nė, jog pir­miau­sia prieš pra­de­dant kū­re­ni­mo se­zo­ną bū­ti­na iš­va­ly­ti kū­re­ni­mo įren­gi­nį, dūmt­rau­kį.

Pa­lė­pė­se dūmt­rau­kiai ir sie­nos su dū­mų ka­na­lais tu­ri bū­ti iš­ba­lin­ti, kad ma­ty­tų­si įtrū­ki­mai, pro ku­riuos iš­kri­tu­si ža­ri­ja ga­li pa­deg­ti na­mus. Prie kros­nies ne­ga­li bū­ti me­di­nių konst­ruk­ci­jų ir ki­tų de­gių me­džia­gų.

Ug­nia­ge­siai ma­to net ir to­kių at­ve­jų, kai žmo­nės dūmt­rau­kį ap­ka­la plas­ti­ki­nė­mis len­te­lė­mis ar net ap­kli­juo­ja po­pie­ri­niais ta­pe­tais.


Gais­rą su­kė­lė din­gu­si elekt­ra

Gais­rai daž­nai ky­la, kai vie­toj pra­ku­rų nau­do­ja­mi de­ga­lai bei ki­ti grei­tai už­si­lieps­no­jan­tys skys­čiai.

Kad iš kros­nies pa­ku­ros iš­kri­tu­sios ža­ri­jos neuž­deg­tų grin­dų, bū­ti­na prie jos įreng­ti ne­de­gų pa­grin­dą. Ne­ga­li­ma mal­kų ir ki­tų de­gių me­džia­gų džio­vin­ti bei lai­ky­ti su­kro­vus ant kros­nies ar­ba ar­ti jos, pa­lik­ti at­vi­rų pa­ku­ros du­re­lių.

Ne­rei­kė­tų pa­lik­ti be­si­kū­re­nan­čios kros­nies ar ži­di­nio be prie­žiū­ros ar pa­ti­kė­ti jų prie­žiū­rą vai­kams.

„Ži­no­ma, pa­krau­na­mos kros­nys yra sau­ges­nės. Ta­čiau man pa­čiam te­ko ma­ty­ti at­ve­jį mū­sų ra­jo­ne, Sū­da­vos kai­me, kai gais­ras ki­lo nuo pa­krau­na­mos kros­nies. Žmo­nės ją pa­kū­rė ir iš­va­žia­vo iš na­mų. Tuo me­tu din­go elekt­ra, iš­si­jun­gė siurb­liu­kas ir per­kai­tu­si kros­nis trū­ko, per siū­les pa­bi­ro ža­ri­jos ir už­si­de­gė grin­dys. Pats kū­re­ni­mo įren­gi­nys iš ke­tur­kam­pio bu­vo pa­si­da­ręs ap­va­lus… Ge­rai, kad pa­tal­pos du­rys ir lan­gai bu­vo už­da­ry­ti, tai gais­ras daug neišp­li­to, ug­nis „už­du­so“ pa­ti. Ta­čiau vi­si na­mai nuo dū­mų bu­vo juo­di”, – pa­sa­ko­jo A. Stro­gi­nis.


Už­si­de­ga suo­džiai

Kiek­vie­ną se­zo­ną Vil­ka­viš­kio prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba su­lau­kia skam­bu­čių dėl dūmt­rau­ky­je už­si­de­gu­sių suo­džių.

Iš­vy­dę iš ka­mi­no pliūp­te­lė­ju­sią lieps­ną žmo­nės iš­si­gąs­ta ir puo­la skam­bin­ti gais­ri­nin­kams. To­kie įvy­kiai ne­fik­suo­ja­mi kaip gais­rai, ta­čiau ug­nia­ge­siams vis tiek ten­ka va­žiuo­ti ir tie­siog pa­sau­go­ti pa­sta­tą, kol suo­džiai iš­degs.

Į de­gan­tį dūmt­rau­kį van­dens lie­ti ne­pa­tar­ti­na. Gais­ri­nin­kai pa­ta­ria į kros­nį ar­ba ka­mi­ną pil­ti drus­kos – šiuo at­ve­ju toks liau­diš­kas me­to­das, ko ge­ro, yra pa­ts efek­ty­viau­sias bū­das nu­slo­pin­ti ug­nį.

„Iš­va­ly­ti iš se­no ka­mi­no suo­džius rei­kia ir ta­da, kai į jį de­da­mas įdėk­las, ku­rio anks­čiau ne­bu­vo. Bu­vę at­ve­jų, kai už­si­de­gė suo­džiai tarp ka­mi­no ir įdėk­lo. Tai – pa­vo­jin­ga, nes ga­li sprog­ti vi­sas ka­mi­nas“, – pri­mi­nė A. Stro­gi­nis.


Smal­kės pa­vo­jin­gos

Kū­re­nant kros­nis ypač pa­vo­jin­gos smal­kės, nes jos yra be­spal­vės ir be­kva­pės. To­dėl iš­kū­re­nus kros­nį per anks­ti ne­ga­li­ma už­stum­ti sklen­dės. Vi­siš­kai už­da­ry­ti ją ga­li­ma tik įsi­ti­ki­nus, kad ug­nis jau bai­gė ru­sen­ti. Ap­si­nuo­di­ji­mas smal­kė­mis ga­li baig­tis mir­ti­mi.

Pir­mi ap­si­nuo­di­ji­mo po­žy­miai yra leng­vas ap­svai­gi­mas, mie­guis­tu­mas, są­mo­nės ne­te­ki­mas. Aps­vai­gu­sį nuo smal­kių žmo­gų bū­ti­na iš­ves­ti į gry­ną orą ir ne­del­siant kvies­ti me­di­kus, o pa­tal­pas ge­rai iš­vė­din­ti.

At­sar­giai rei­kia šil­dy­tis elekt­ri­niais prie­tai­sais. Da­bar, kaip pa­ste­bi ug­nia­ge­siai, to­kių at­ve­jų pa­si­tai­ko re­čiau, nes pa­bran­gus elekt­rai šis šil­dy­mo bū­das nė­ra po­pu­lia­rus. Ta­čiau dar pa­si­tai­ko, kai į elekt­ros tink­lą iš­kart su­jun­gia­mi ke­li prie­tai­sai, per­krau­na­ma elekt­ros ins­ta­lia­ci­ja, kais­ta lai­dai, ir, įvy­kus trum­pam jun­gi­mui­si, ga­li kil­ti gais­ras. Ypač pa­vo­jin­gi sa­va­dar­biai elekt­ri­niai šil­dy­mo prie­tai­sai.

Ug­nia­ge­siai pri­me­na, jog la­bai svar­bu įsi­gy­ti bei gy­ve­na­mo­sio­se pa­tal­po­se įsi­reng­ti au­to­no­mi­nius dū­mų de­tek­to­rius, ku­rie iš­kart įspė­tų apie gais­ro pa­vo­jų. Taip pat rei­kė­tų na­muo­se tu­rė­ti ge­sin­tu­vą bei mo­kė­ti juo nau­do­tis. De­ja, šios tai­syk­lės lai­ko­si tik ma­žu­ma gy­ven­to­jų.