Buvo buvo, kaip nebuvo…

Naujakuriai teritoriją vos neapsodino… dujomis

Rima GAGIENĖ, Vištyčio regioninio parko kultūrologė:

– Tai nutiko, kai gyvenome Piliakalnių kaime, „Taikos“ kolūkyje. Vyras ten dirbo, aš dar tik ruošiausi įsidarbinti.

Buvome naujakuriai. Namo teritorija dar neapželdinta, aplinka nesutvarkyta, rūpesčių, planų – per akis. Apskritai dar tik kūrėmės, vežėmės baldus. Tarp kitų darbų reikėjo, kad mums prijungtų dujų balioną. Kai paklausiau vyro, kada jį atveš, jis atsakė: „Turėtų šiandien iki pietų.“

Tuo metu kartu su kitais kolūkiečiais buvome užsisakę dekoratyvinių tujų. Mes – trisdešimt. Tądien laukiau ir šių sodinukų. Ir štai atėjo pietų metas. Atvažiavo žmogus, kurio aš, aišku, nepažinojau, užėjo į namus ir sako: „Atvežiau dujų.“ O man pasigirdo – tujų. Aš ir sakau: „Tai gerai, einam, padėsiu iškrauti.“ O vyriškis sako, kad jis ir vienas atneš. Aš toliau įkalbinėju, kad nebūtina vienam tąsytis. Tada jis teiraujasi, į kur nešti? Aš aiškinu, jog geriausia būtų padėti kur nors kiemo pakraštyje, pavėsyje.

Turėdama mintyje tujas, pasiteiravau, kiek man jų atvežė. Išgirdusi, kad vieną (vyriškis, be abejo, kalbėjo apie dujų balioną), nustebau ir dar kartą paklausiau: „Nejaugi tik vieną?“ Žmogus kažkaip atsargiai pasiteiravo: „O kiek jums reikėjo?“ Atsakiau, jog kokių trisdešimt. „Viešpatie, bet kur jūs tiek dėsite?!“ – neslėpė savo nuostabos vyriškis.

Man visa tai nuskambėjo keistai, todėl paklausiau, ar tiek jau negalima gauti? Išgirdau, jog galima, bet niekas tokios daugybės neima. Žmogus neslėpė abejonių, ar tikrai tiek daug mums reikia, ar tiek ir užsisakėme. Pasakiau, kad taip, prašiau trisdešimties ir tiek man prižadėjo.

Tik kai prasidariau duris ir kieme pamačiau arklį bei vežimą, o jame – vieną dujų balioną, supratau, ką iš tikrųjų mums atvežė. Ne tujas, o dujas! Taip „gražiai“ pasikalbėję kiekvienas savo tema, abu juokėmės, nes jau neįmanoma buvo susilaikyti.

Dėl tokios „įžangos į naujakurystę“ ne mažiau linksma buvo, kai maždaug po pusvalandžio atvežė ir tujas.