Paežerių dvaro rūmuose – šeimyninė meninių fotografijų paroda

Laima VABALIENĖ

Šiuo metu Suvalkijos (Sūduvos) regioniniame kultūros centre, Paežerių dvaro rūmuose, veikia Remigijaus, Monikos ir Tomo Krišinų fotografijų paroda. Ko gero, tai pirmas kartas, kai čia parengta tokia šeimyninė darbų ekspozicija.

Parodos pavadinimas „Mano žemė man – vieninteliai namai“ tarsi apgobia visas Vilkaviškio pagrindinės mokyklos darbuotojo Remigijaus Krišino, jo aštuntokės dukros Monikos ir penktoko sūnaus Tomo nuotraukas. Kaip parodos atidarymo metu kalbėjo šią kūrybingą šeimą gerai pažįstanti mokytoja Virginija Armanavičienė, darbų autoriai ir kalba būtent apie tai. Subtiliai, švelniai fotoaparatu tarsi palytėdami seną medį, seną pastatą, kaimynų kranklį, kirmėlę, išdykaujančius šuniukus, fiksuodami gamtos nuotaikų kaitą… „Tai, ką mes matome parodoje, pagal paauglišką amžių yra labai rimta, subtilu, solidu ir lyriška. Tai yra šios šeimos bruožas“, – kalbėjo mokytoja.

Iš tiesų, nors vaikų kelias į fotografiją prasidėjo nuo tėtės pavyzdžio, šioje parodoje dominuoja Monikos ir Tomo darbai. O jų ištakų, pasirodo, reikia ieškoti mūsų „Santakos“ puslapiuose. Prieš keletą metų rengtame fotokonkurse dalyvavo ir R.Krišinas – išspausdinome jo pateiktą mažos Monikutės, sėdinčios ant puoduko ir „skaitančios“ laikraštį, nuotrauką. Vėliau ją pamatė jau ūgtelėję vaikai ir užsidegė: mes irgi norime kaip tėtė fotografuoti. Monika, o vėliau ir Tomas Vaikų ir jaunimo centre pradėjo lankyti fotobūrelį, jų darbai buvo eksponuoti jau ne vienoje parodoje, spausdinti įvairiuose leidiniuose.

Dabar Paežerių dvaro rūmuose veikianti paroda taip pat ne atsitiktinė. Būtent šiomis dienomis Suvalkijos (Sūduvos) regioninio kultūros centro darbuotoja J.Kurtinaitienė iš leidyklos parsivežė naują Sūduvos regiono literatų kūrybos almanachą „Sūduvos ruduo“. Jo viršelyje panaudota R.Krišino nuotrauka. Ne viena Remigijaus, Monikos ir Tomo fotografija puošia ir viso rinkinio puslapius. Pasak J.Kurtinaitienės, literatų knyga visuomenei bus pristatyta balandžio mėnesį ir tuomet bus kalbama apie poezijos žodžio meniškumą, o knygoje pateiktos nuotraukos vertos atskiro paminėjimo ir pagerbimo. Taip ir atsirado ši poetiška gamtos vaizdų paroda.

Į jos pristatymą susirinkę šeimos draugai, bendradarbiai, vaikų bendraklasiai ir mokytojai ne tik gėrėjosi fotografijomis bei gražius žodžius sakė visai Krišinų šeimai. Ypač mamai Ilmai ir tėtei Remigijui, padedantiems savo vaikams atrasti ir išreikšti save, skatinantiems juos eiti į priekį ir visuomet būnantiems šalia. Susirinkusieji klausėsi ir dainų bei poezijos žodžių.

Įprasta tvarka buvo šiek tiek suardyta, kai parodos „kaltininkai“ – ne tik fotografijai, bet ir muzikai gabūs vaikai, užuot kalbėję apie savo kūrybą ir darbus, šįkart sėdo prie instrumentų. Monika pianinu paskambino „Meilės istoriją“, o Tomas akordeonu pagrojo „Ko liūdi, berželi“ ir kitas melodijas. Remigijui beliko pasidžiaugti savo vaikais ir padėkoti visiems, padėjusiems surengti parodą.