Atverčiami nauji žydų bendruomenės gyvenimo puslapiai

Birutė NENĖNIENĖ

Šią sa­vai­tę Vil­ka­viš­kį ap­lan­kę sve­čiai iš Iz­rae­lio ir JAV ieš­ko­jo sa­vo gi­mi­nės šak­nų ir gy­ven­tų vie­tų, lan­kė žy­dų ir ho­lo­kaus­to aukų ka­pi­nes.

Ralp­ą Sa­lin­ge­rį, gy­ve­nan­tį Iz­rae­ly­je ir šiuo me­tu už­sii­mi­nė­jan­tį so­di­nin­kys­te, ir Ame­ri­kos Mei­no vals­ti­jos gy­ven­to­ją moks­li­nin­ką ge­ne­ti­ką Way­ne Fran­ke­lį sie­ja tai, kad jų abie­jų pro­tė­viai ir gi­mi­nės yra gy­ve­nę Vil­ka­viš­ky­je.

Su­ve­dė juos vie­no­das no­ras ir idė­ja: su­ras­ti ir ap­lan­ky­ti sa­vo pro­tė­vių gy­ven­tas vie­tas, kuo dau­giau apie juos su­ži­no­ti. Per in­ter­ne­tą bend­rau­da­mi juo­du su­ta­rė tuo pa­čiu me­tu ap­si­lan­ky­ti Vil­ka­viš­ky­je. Čia gy­ve­no ke­lios W.Fran­ke­lio gi­mi­nės kar­tos, B.Ra­bi­novi­čius bu­vo mies­to vi­ce­me­ru.

Is­to­ri­ja be­si­do­min­tis R.Sa­lin­ge­ris jau 25-erius me­tus yra pa­si­nė­ręs į to­kį praei­ties ty­ri­nė­ji­mą. Pir­miau­sia dėl to, kad beau­gan­tiems trims sa­vo vai­kams no­rė­jo pa­lik­ti kuo dau­giau ži­nių apie šei­mos ir ki­tų tau­tie­čių li­ki­mus. Tuo tiks­lu per­nai jis su duk­ra va­ži­nė­jo po Len­ki­ją ir Lie­tu­vą.

R.Sa­lin­ge­ris gi­mė Ber­ly­ne, gy­ve­no Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je, do­mė­da­ma­sis sa­vo šei­mos is­to­ri­ja, in­ter­ne­te ati­da­rė spe­cia­lų pus­la­pį Vil­ka­viš­kio žy­dų is­to­ri­jai kaup­ti.

Šiuos abu pi­lie­čius jau­di­na tai, kad iš ke­lių tūks­tan­čių Vil­ka­viš­ky­je gy­ve­nu­sių žy­dų ži­no­mi tik 900 ho­lo­kaus­to au­kų var­dai, o ki­ti kaip ir be­var­džiai.

Nar­šy­da­mas po in­ter­ne­tą, žmo­gus pa­ste­bė­jo Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus ad­re­są, su jo di­rek­to­riu­mi A.Ži­lins­ku už­mez­gė ry­šį.

To­dėl šie­met R.Sa­lin­ge­rio ir W.Fran­ke­lio marš­ru­tas pra­si­dė­jo nuo ap­si­lan­ky­mo Kraš­to mu­zie­ju­je. Jie at­ve­žė ir mu­zie­jui pa­li­ko daug re­tų nuo­trau­kų ko­pi­jų apie žy­dų gy­ve­ni­mą Vil­ka­viš­ky­je. Jas ga­vo iš Te­la­vi­vo Dias­po­ros mu­zie­jaus ar­ba iš Iz­rae­ly­je gy­ve­nan­čių žy­dų. Taip pat at­ve­žė prieš­ka­ri­nio mies­to že­mė­la­pį, ku­rį iš at­min­ties nu­brai­žė Vil­ka­viš­ky­je gy­ve­nu­si, da­bar jau de­vin­tą de­šim­tį per­ko­pu­si švie­sios at­min­ties mo­te­ris. Že­mė­la­py­je aiš­kiai su­žy­mė­tos gat­vės, sto­vė­ję žy­dų na­mai.

Vie­nas iš sve­čių tiks­lų ir bu­vo, ly­gi­nant su se­nomis nuo­trau­komis, at­ras­ti žy­dų gy­ven­tas vie­tas, su­si­tik­ti praei­tį me­nan­čių žmo­nių. Šio­je eks­kur­si­jo­je jiems la­bai pa­dė­jo daug ką sa­vo at­min­ty­je už­fik­sa­vęs vil­ka­viš­kie­tis S.Džen­kai­tis.

Sve­čiai mu­zie­jui pa­li­ko ir iš Te­la­vi­vo Dias­po­ros mu­zie­jaus gau­tą jau­di­nan­čio tu­ri­nio laiš­ką. Ži­no­da­ma apie gre­sian­čią pra­žū­tį, jau­di­nan­tį teks­tą 1941 me­tų va­sa­rą sa­vo bro­liui į Ame­ri­ką pa­ra­šė De­vo­ra Alex­mans­ky iš Vil­ka­viš­kio.

Sve­čiai no­rė­jo dau­giau su­ži­no­ti apie laiš­ką per­siun­tu­sius An­ta­ną ir Ur­šu­lę Kum­pius, iš­girs­ti apie ki­tų žy­dų li­ki­mus.

Da­lį sa­vo lai­ko R.Sa­lin­ge­ris ir W.Fran­ke­lis pra­lei­do žy­dų ka­pi­nė­se, no­rė­da­mi su­re­gist­ruo­ti čia pa­lai­do­tus tau­tie­čius. Abu žy­dai ir jiems tal­ki­nu­si ver­tė­ja spe­cia­lio­mis prie­mo­nė­mis va­lė pa­mink­lų už­ra­šus, juos šif­ra­vo ir fo­tog­ra­fa­vo – to­kiu bū­du at­ra­do per 300 pa­var­džių.

Kar­tu su Kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi A.Ži­lins­ku ap­si­lan­kę pas ra­jo­no me­rą sve­čiai ta­rė­si dėl to­les­nio žy­dų ka­pi­nių tvar­ky­mo, ga­li­my­bių pa­kel­ti nu­griu­vu­sius pa­mink­lus, kal­bė­ta­si apie tai, kad se­nie­ji žy­dų ka­pai tu­rė­tų įgau­ti lan­ko­mo kul­tū­ros ob­jek­to vaiz­dą.

Taip pat su­tar­ta, jog abu žy­dų tau­ty­bės at­sto­vai iš­vers ka­pi­nių už­ra­šus iš sa­vo kal­bos ir Kraš­to mu­zie­jus pa­si­rū­pins iš­leis­ti ka­ta­lo­gą hidiš–anglų–lietuvių kal­bo­mis.

Sve­čiai no­rė­jo su­si­tik­ti su žmo­nė­mis, pla­čiau be­si­do­min­čiais ho­lo­kaus­to is­to­ri­ja, to­dėl jie bu­vo pa­ly­dė­ti į Sū­da­vos kai­mo mu­zie­jų, kur iš jo įkū­rė­jos mo­ky­to­jos Re­gi­nos Nau­jo­kai­tie­nės iš­gir­do apie kar­tu su mo­ki­niais vyk­do­mus pro­jek­tus, apie Žy­nių kai­me nu­žu­dy­tus žy­dus.

R.Sa­lin­ge­ris ir W.Fran­ke­lis džiau­gė­si su­ra­dę sa­vo pro­tė­vių ka­pus, pa­ma­tę tas vie­tas, kai ku­riuos iš­li­ku­sius, te­gul ir pa­si­kei­tu­sius, pa­sta­tus.

At­sis­vei­kin­da­mi iki ki­tų me­tų, ka­da vėl at­vyks tęs­ti pra­dė­tų iden­ti­fi­ka­vi­mo dar­bų, jie pra­šė per­duo­ti pa­dė­ką ra­jo­no me­rui ir ki­tiems va­do­vams bei vi­siems žmo­nėms, ku­rie daug pa­da­rė sau­go­da­mi žy­dų at­mi­ni­mą.