Pedagogas nuo vienatvės nepabėga net automobiliu

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Jau daugiau nei pusę amžiaus Kudirkos Naumiesčio gatvėje, paties statytame name, gyvena ilgametis matematikos mokytojas, mokęs skaičių „meno“ ne vieną kybartiečių kartą. Aštuoniasdešimt aštuonerių metų pedagogas Bronius Savickas daug metų vairuoja automobilį ir šio pomėgio, arba greičiau būtinybės, nežada atsisakyti. Krašte miesto įsikūręs vyriškis į centrą nukanka tik su savo „VW Golf“, nes, kaip pats sakė, tiek kelio jo kojoms būtų per didelis išbandymas.

Namai tapo kalėjimu

– Vienas, vienas ir vienas, – taip savo dabartinį gyvenimą apibūdino senasis mokytojas. – Iš Kauno vaikai dar dažniau aplanko, o iš Vilniaus atvažiuoja labai retai – toloka. Draugų jau nebelikę, žmonos neturiu, nėra su kuo nė pakalbėti.

Apie keturiasdešimtį metų
Kybartuose mokytojavęs vyriškis sako, kad jaučiasi kolegų užmirštas. Štai jo sūnų, profesorių Arūną Savicką, kaip buvusį gimnazijos mokinį, pakvietė į mokyklos jubiliejų, o jo, daug metų atidavusio šiai mokymo įstaigai, – ne, užmiršo. Bet pedagogas sakė nepasididžiavęs ir į iškilmes nuvykęs kartu su sūnumi.

Iš pedagogo – garvežių
prižiūrėtoju

– Mokykloje dėsčiau „bjauriausią“ dalyką – matematiką, – pasakojo B.Savickas. – Nors šio mokslo nepaveikė nei santvarkos, nei politika, vaikai jo nemėgo. Aš turėjau savus mokymo metodus, tokius, kokius įdiegė mano dėstytojai, ir juos visada taikiau. Per savo ilgus mokytojavimo metus išleidau vienuolika auklėtinių laidų.

Kai man suėjo šešiasdešimt metų, pajutau, kad mokykloje esu nereikalingas. Man, pensinio amžiaus mokytojui, iki minimumo sumažino pamokų skaičių, mokėjo tik dalį atlyginimo.

Pasiryžau išeiti. Dar šešetą metų po to dirbau geležinkely. Teko prižiūrėti garvežius, tepti juos tepalais, kad nesurūdytų.

Į velnią vakarais būdavau panašus – ant kūno nusėdusį „šmerą“ nuprausdavo tik žibalo vonios…

Pirmoji mokykla sudegė

B.Savickas sakė nesantis tikras kybartietis. Mokytojas gimė ir užaugo greta Šunskų, Oželių kaime. Mokytojauti pradėjo Alksninėje, dar būdamas 19 metų. Vyriškiui ten labai patiko – graži mūrinė mokykla su trimis klasėmis, butai mokytojams tame pačiame pastate, didžiulis sodas. Ko daugiau norėti…

Tik ėmė ir sudegė Alksninės mokykla. Teko darbo ieškoti kitur. Vaikščiojo mokytojas pas valstiečius, prašė, kad leistų troboje mokyklą įrengti ar jį gyventi priimtų. Nesulaukė tada jaunas mokytojas pritarimo.

Į Kybartus – pas žmoną

Su savo žmona kybartiete B.Savickas susipažino besimokydamas Šiaulių mokytojų seminarijoje. Taip ir atsidūrė Kybartuose. Žmona dirbo pradinių klasių mokytoja pradinukėje mokykloje, kuri buvo įsikūrusi greta jų namų. Per pertraukas moteris grįždavo pakurti krosnį, spėdavo namuose ką nors nuveikti. Tad šeimos židiny visada buvo jauku. Pedagogai užaugino tris vaikus: du sūnus ir dukrą. Vaikus mokytojai irgi stengėsi nukreipti savo profesijos link.

Priimtų į namus gyventoją

– Jaučiuosi kaip užkastas, – skundėsi kybartietis. – Bendrauti nėra su kuo, su savo šuniukais tepasišneku.

Mokytojas sakė gyvensiąs dar dvejus metus ir bus gana. Nors guvus vyriškis net nepanašus į 88-erių metų senolį. Jis pats prie namų esančiame 14 arų sklype pasisodina bulvių, užsiaugina daržovių ir dar laiko bičių. Ratuotąsias vyras sakė mėgęs nuo vaikystės, jas auginti mokėsi iš knygų.

Po kiemą išdidžiai vaikštinėjo mokytojo „ūkis“ – penkios vištos ir margaplunksnis gaidys, neabejotinai besijaučiantis „dvaro“ šeimininku.

Tik šių augintinių B.Savickui nepakanka bendravimo alkiui numalšinti. Pedagogas sakė mielai priimtų žmogų gyventi, kad tik šalia būtų mąstanti būtybė…