Sodų bendrijoje gyvenanti moteris jaučiasi už įstatymo ribų

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Į redakciją paskambinusi moteris net duso iš susijaudinimo: „Tokia niekam nereikalinga ir neverta dėmesio dar nebuvau pasijutusi gyvenime. Esu neįgali, man įstatytas dirbtinis kelio sąnarys, tad sunkiai vaikštau. Bet gyvenimas privertė ateiti į seniūniją ir prašyti jos darbuotojų pagalbos, tad sukaupiau visas jėgas, kad užsikabaročiau į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi Šeimenos seniūnija. Iš ten buvau pavaryta. Man pasakė, kad prašymo nepriims ir niekuo padėti negalės. Liepė kreiptis į Vilkaviškio seniūniją. Nuėjusi ten išgirdau, kad aš – ne Vilkaviškio seniūnijos gyventoja, tad atėjau ne tuo adresu. Kiek galima tyčiotis iš neįgalaus žmogaus?“

Skundėsi sodininkai

Sodų bendrijos „Statybininkas“ pirmininkė Albina Morkeliūnienė pasakojo, kad jau kelerius metus nesusitaria su netoli gyvenančia kaimyne Janina Zose Čiupliene. Greta užsiveisusi ūkį moteris, anot pirmininkės, paleidžia savo paukščius, kurie iškuičia žmonių daržus, jos antys teršia „Statybininko“ sodų bendrijos iškastą tvenkinį, kuriame vasarą maudosi sodininkai ir jų artimieji.

– Viena, ką pasiekiau, tai kad tvenkinyje negirdytų karvės, – sakė pirmininkė. – Paprašiau vandens gyvuliui paduoti pasėmus su kibiru. Juk vieni žmonės iš šio telkinio vandenį naudoja net maistui gaminti. Jau ne kartą sodininkai ėjo pas mane ir skundėsi palaidais Čiuplienės paukščiais, šunimis. Žmonės barėsi sakydami, jog aš, kaip pirmininkė, negaliu padaryti tvarkos. Ne kartą kalbėjau su kaimyne, ji prižadėdavo prižiūrėti savo augintinius, bet pažadai trukdavo iki pirmo „baliuko“…

Ant seniūnijų ribos

Taigi, netekusi kantrybės moteris (mat tai tęsiasi jau apie šešerius metus) nutarė kreiptis į seniūniją, bet čia susidūrė su visišku abejingumu. Gyvenanti „Statybininkų“ sodų bendrijoje A.Morkeliūnienė priklauso Šeimenos seniūnijai, o jos kaimynė, kurios ūkis taip pat soduose, čia pat, už keliuko, bet arčiau miesto, – jau Vilkaviškio seniūnijai. Taigi, Šeimenos seniūnija Vilkaviškio gyventojai negali turėti jokios įtakos, o miesto seniūnijoje moteriai buvo pasakyta, kad iš kitų seniūnijų gyventojų prašymų nepriima.

Paskambinę miesto šeimininkui Algiui Kiseliūnui, išgirdome atsakymą, kad su šia problema jam susidurti neteko, mat tuo metu, kai seniūnijoje lankėsi A.Morkeliūnienė, jo nebuvo kabinete. A.Kiseliūnas pažadėjo nuvažiuoti ir situaciją išsiaiškinti pats.

Niekas nepasikeitė

Nuraminti seniūno pažado po keleto savaičių vėl sulaukėme skambučio. Vėl skambino A.Morkeliūnienė ir sakė, kad padėtis nė kiek nepasikeitė. Atvažiavęs seniūnas pažadėjo vėliau atsiųsti šungaudžius, kad šie išgaudytų po sodus valkataujančius šunis, o dėl naminių paukščių sakė įspėsiąs jų savininkę. Tik šie kaip vaikščiojo po svetimus daržus iki jo apsilankymo, taip ir tebevaikščioja.

Nuvykę į „Statybininko“ sodų bendriją tikrai pamatėme raibas vištaites ir būrelį ančių, ramiai bepurenančių sodininkų lysves.

A.Morkeliūnienė sakė, kad paukščiai nulesa jau sužaliavusius braškių daigus, kitus želmenis, antys visur teršia ir nutrypia lysves.

Niekas neranda

– Pati laikau vištų, turiu ožką ir kiaulę, bet jokių problemų niekada nekilo, – aiškino A.Morkeliūnienė. – Mano augintiniai visi uždaryti ir po sodų teritoriją nevaikšto.

Bendrijos pirmininkė netgi priglaudžia benamius šunelius, kurie alkani bastosi po sodus. Pati turinti tris amsinčius padarus moteris pagaili ir valkataujančių.

Sodų bendrijos pirmininkė sakė, kad gyvendami pačiame Šeimenos seniūnijos paribyje jaučiasi lyg už įstatymo ribų – tai policininkai jos neranda, tai kvietimo į rinkimus paštininkė neatneša, mat ieško toliau, už aplinkkelio esančiuose soduose.

– Kažkaip keistai suskirstytos teritorijos, – stebėjosi moteris, – būtų bent iki kelio Vilkaviškio seniūnija, tai mažiau nesusipratimų kiltų.

Pažadėjo susitvarkyti

Vilkaviškio seniūnijoje gyvenančios kaimynės neradome namuose. Duris atidaręs anūkas sakė, kad ji čia negyvena, turi butą mieste, tad ateina tik gyvulių pašerti.

Po pusvalandžio sulaukėme ir gyvulių šeimininkės, dviračiu atmynusios vakarinei ruošai. Moteris sakė pirmą kartą girdinti, kad kas nors skųstųsi, mat joks seniūnas pas ją nebuvo ir kaimynai nieko nesakė.

– Nepyk, pupute, – lyg ir atsiprašinėjo moteris. – Tvora suklypusi, išlindo paukščiai pro plyšį, reikės kuo nors užtaisyti. Ir pati aš jau sena, per septyniasdešimt su puse nugyvenau, nepajėgiu visko viena apeiti, reikės naikinti ūkelį, nes neturiu sveikatos.

Vilkaviškietė pasakojo, kaip slaugė paralyžiuotą vyrą, kaip sunkiai gyveno, kaip pašlijo sveikata. Atsisveikindama J.Z.Čiuplienė prižadėjo gyvulius ir paukščius prisižiūrėti, neerzinti kaimynų, susijaudinusi net ašarą nubraukė.

Turi svarbesnių darbų

Dar kartą pakalbintas Vilkaviškio seniūnas Algis Kiseliūnas sakė, kad šungaudžius, kaip ir prižadėjęs, atsiųsiąs vėliau, dabar dar nematąs reikalo. O suganyti visų ančių ir vištų seniūnija neturi galimybės ir neprivalo.

– Kaip aš nustatysiu, kur kieno paukščiai, – pyko A.Kiseliūnas. – Atrodo, kad svarbesnių darbų nebūtų. Kai bus paskelbta, kad juos reikia uždaryti dėl paukščių gripo, tai tada ir įspėsime, o dabar nėra reikalo. A.Morkeliūnienei sakiau, kad pati imtųsi priemonių, šiuo atveju visi būdai geri…