|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Brigitos ir Roko Pukinskių šeima per vieną dieną pagausėjo trimis mažylėmis.
Rūtos SAVICKIENĖS nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Gegužės 5 d. minime vieną gražiausių švenčių – Motinos dieną. Trys vilkaviškietės Brigitos Pukinskės dukrytės dar per mažos, kad šia proga mamai galėtų palinkėti ko nors gražaus, bet ir nereikia: jos pačios šeimai yra didžiausia dovana.
Vienam džiaugtis liūdna
Dieną, kai iš Ragickaitės tapo Pukinske, Brigita savo feisbuko paskyroje pavadino pačia brangiausia. Tačiau šiemet vasario 14-ąją, kai pasaulyje švenčiama Valentino arba Meilės diena, Brigitos ir Roko Pukinskių šeimą aplankė dar didesnis džiaugsmas: į pasaulį atėjo jų dukrytės Meda, Smiltė ir Elzė. „Taip atrodo mano laimė“, parašė B. Pukinskė, pasidalinusi nuotrauka, kurioje užfiksuoti trys gyvi ryšulėliai su ramybe dvelkiančiais veidukais.
Tiek Brigita, tiek Rokas svajojo apie didelę, laimingą šeimą – abu tai išsiaiškino jau pažinties pradžioje.
B. Pukinskė pasakojo, kad labai mėgsta su šeima žaisti stalo žaidimus. O ten kuo daugiau dalyvių, tuo smagiau. „Manau, ši taisyklė galioja visur, ne tik žaidžiant – yra net posakis, kad džiaugtis vienam yra liūdna“, – dėstė Brigita.
Tačiau kad tą gausią ir laimingą šeimą pavyks sukurti taip greitai, pora tikrai nesitikėjo.
„Kai praėjusią vasarą su Roku susižadėjome, nutarėme, kad jau esame pasiruošę šeimos pagausėjimui. Rugpjūčio pabaigoje prie altoriaus žengėme žinodami, kad laukiuosi. Tuomet buvo tik pirmas nėštumo mėnuo, ir nenutuokiau, kiek žmogučių iš tiesų nešioju“, – pasakojo trynukių mama.
Įranga nekvailiojo
Pirmą kartą dėl nėštumo apsilankiusi pas gydytoją echoskopijos metu Brigita stebėjo susirūpinusį medikės veidą. Netrukus išgirdo tariant: „Nesuprantu, kiek čia vaisių pas jus matau.“
„Pamaniau, gal įranga kvailioja, ir juokais pasakiau, kad kuo daugiau, tuo geriau. Kai gydytoja pasikvietė sesutę padėti suskaičiuoti, pamažu supratau, kad viskas tikra. Bendromis jėgomis suskaičiuoti pavyko – trys!“ – didžiulės nuostabos akimirką prisiminė jauna moteris.
Brigita kartais pasvajodavo apie dvynukus, bet kad gali užsimegzti iškart trys gyvybės – atrodė kažkas nerealaus. Vilkaviškietė negalėjo patikėti, kad tai nutiko būtent jai – nuo tada jautėsi lyg sapne, iš kurio nesinori pabusti.
Labai reti atvejai
Dėl didelės rizikos B. Pukinskei teko dažnai lankytis pas medikus. Išgirdę, kad pacientė laukiasi trynukų, gydytojai jos visuomet paklausdavo, ar pastojo natūraliai, ir labai nustebdavo išgirdę teigiamą atsakymą. Apskritai trynukai gimsta ypač retai: jie sudaro vos 0, 05 proc. daugiavaisio nėštumo atvejų.
Pukinskiai žinojo, kad viso nėštumo termino (40 savaičių) išlaukti nėra realu ir kad Brigitai bus atliekamas cezario pjūvis. Dėl didelės rizikos trynukų gimdyti natūraliai nerekomenduojama. Gydytojai teigė, kad būtų idealu sulaukti 32-os savaitės – tokiu metu gimusios mergytės jau galėtų pačios kvėpuoti, o išgyvenamumo ir sveikatos rodikliai būtų labai aukšti.
Pirmą kartą į ligoninę būsimoji mama pateko 25-ą nėštumo savaitę. Moteriai buvo leidžiami steroidai, skatinantys greitesnį vaikučių plaučių vystymąsi, kad gimusiems jiems būtų lengviau kvėpuoti.
Ligoninėje Brigitai teko gulėti nuo gruodžio pabaigos iki balandžio 18 d. – iš šio laikotarpio atmetus porą savaičių, kai moteris buvo trumpam grįžusi namo, iš viso ligoninėje ji praleido apie 3 mėnesius.
Jauna šeima vylėsi, kad mergytes išnešioti pavyks kaip įmanoma ilgiau. Vis dėlto paaiškėjus, jog kyla pavojus vienos mažylės gyvybei, 32-ąją nėštumo savaitę teko atlikti cezario pjūvį.
„Man pasisekė, kad nuolatos jaučiau didžiulį vyro palaikymą. Jis visuomet kartu eidavo pas gydytojus, ruošdavo valgį, padėdavo apsirengti ir labai mane saugojo“, – Roką gyrė Brigita.
Kai mergytės gimė, vienoje palatoje su dukrelėmis bei žmona įsikūrė ir tėtis. Vos gimusi mažiausia Pukinskytė tesvėrė 1, 3 kg, dėl to ir gavo Smiltelės vardą, o Meda ir Elzė – po 1, 6 kg. Tėvams jos atrodė nepaprastai mažutės, bet prižiūrinčios gydytojos nuramino, kad jų ankstukės – netgi iš didesniųjų.
MES jau čia!
Išrinkti žmogui vardą visam gyvenimui – nemažas iššūkis, o čia reikėjo iškart trijų! Vis dėlto Pukinskiams problemų nekilo: jie tai padarė dar pirmais nėštumo mėnesiais. Abu skaitė įvairius vardus ir kalbėjo, kokias mintis jie kelia, kurie abiem skamba gražiausiai.
„Pakankamai anksti žinojau, kurioje vietoje kuri mergytė manyje yra. Man žiūrint iš viršaus, kairėje nešiojau Medutę, dešinėje – Elzytę, o viduryje – Smiltelę. Gimdymo dieną dukrelės mus maloniai nustebino, nes gimė tokia eilės tvarka, kad iš pirmųjų vardų raidžių susidėliojo žodelis MES. Tarsi sesės praneštų, kad štai – mes jau čia!“ – pasakojo Brigita.
Pirmieji du mėnesiai trynukių tėvams buvo išties sunkūs. Kas tris valandas ir dažniau reikėdavo visas mažyles pervystyti, pamaitinti, sužiūrėti, kad kiekviena gautų reikiamus vitaminus, akių lašus. Be to, nuolat tekdavo su dukrelėmis keliauti atlikti įvairius tyrimus, dažnai jas sverti, matuoti temperatūrą.
„Likusio laiko laisvu irgi nepavadinsi, jei mažylės būdavo neramios. O kai jos trys, tai tikimybė, kad kažkuri bus nerami, yra beveik 100 proc.
Triskart įdomiau
Naktimis prie mažųjų Brigita su Roku keldavosi pamainomis. Kadangi visas šeimos gyvenimas tuomet sukosi vienoje mažoje palatoje, dėl triukšmo miegoti dažnai būdavo neįmanoma ir ramių valandėlių pasitaikydavo labai retai.
„Mums, pirmą kartą tapusiems tėveliais, ligoninė tapo savotiška mokykla, kurioje išmokome, kaip vienu metu pamaitinti visas tris paneles, kaip jas maudyti, ką daryti, kai pučia pilvelius. Čia jautėmės saugiai, nes kasdien vykdavo įvairių gydytojų apžiūros, konsultacijos. Taigi, visą laiką ligoninėje praleidome mokydamiesi, kaip padėti mažylėms sustiprėti, ir su kiekviena diena mums sekėsi vis geriau“, – sakė B. Pukinskė.
Anot jos, į šeimą atėjus dukrytėms gyvenimas tapo triskart įdomesnis.
„Pirmąkart iš taip arti galiu stebėti, nuo ko prasideda žmogaus gyvenimas, būti šalia ir jame dalyvauti kaip mama. Tačiau ir pačiai tenka mokytis gyventi iš naujo: kai mažylėms reikia tiek daug dėmesio, vis dar bandau išmokti, kaip atrasti laiko darbams, sportui, knygoms, miegui“, – kalbėjo pašnekovė.
Grįžo į Vilkaviškį
Po studijų vilkaviškietė B. Pukinskė liko Vilniuje, sostinėje iki šiol ir gyveno. Tačiau sužinoję, kad šeimą papildys dar trys žmogučiai, Pukinskiai suprato, kad mažame didmiesčio bute niekaip netilps, kad reikės erdvės, ramybės, paprastesnio susisiekimo. Tad apsisprendė grįžti į Vilkaviškį.
„Tėvai labai laukė anūkų ir apie tai, kad galėtų padėti juos auginti, kalbėjo dar tais laikais, kai vaikučių nebuvo net planuose. O su vyru jau kurį laiką svarstėme, kad būtų smagu įsikurti mano gimtajame Vilkaviškyje: pasistatyti čia savo namuką ir gyventi ramiai, be sostinės triukšmo, kamščių, skubėjimo. Šiuo metu gyvename kartu su mano tėvais, kurie yra didžiausi pagalbininkai – šiandien tiesiog neįsivaizduoju, kaip be jų suspėtume viskuo pasirūpinti“, – sakė Brigita.
Šeimynai atsikrausčius į Vilkaviškį, naująsias gyventojas pasitiko ir kalytė Mūza – ją Brigita su Roku augina jau penkerius metus. Absoliuti šunų gerbėja B. Pukinskė gulėdama ligoninėje beprotiškai jos ilgėjosi. Tuo metu kalyte rūpinosi Rokas, o kai ligoninėje prie pagausėjusios šeimynos prisijungė ir jis, Mūza iškeliavo į Vilkaviškį ir laukė šeimininkų pas Brigitos tėvus.
Šeimą papildžiusiomis mažylėmis kalytė labai susidomėjo: visas iš eilės atsargiai ir draugiškai apuostinėjo.
„Ir iki pat šios dienos uostinėja, prie kiekvienos lovytės smalsiai prieina, patikrina, ar viskas gerai. Kai būname lauke su vežimėliu, Mūza guli šalia jo, saugo, o kai kuri nors mergytė pasidaro nerami – praneša mums. Bet būna ir taip, kad mūsų šunytė nuo mergaičių verkimo pavargsta ir eina pasislėpti kur tolėliau, kad pailsėtų“, – pasakojo B. Pukinskė.
Vienos nepasidalintų
Jaunoji mama kurį laiką nerimavo, kaip pavyks atskirti dukrytes. Mat Smiltė ir Elzė yra identiškos, o ir Meda dažnam atrodo panaši į seses.
Vis dėlto abu su Roku netruko įsitikinti, kad kiekviena mergytė, net ir būdama tokia mažutė, jau yra išskirtinė asmenybė ir kiekvieną galima lengvai atpažinti. Tiesa, seneliams iš pradžių tai sekėsi sunkiau. Brigita su Roku jiems kasdien iš ligoninės siųsdavo anūkių nuotraukas ir kvietė paspėlioti, kuri yra kuri. B. Pukinskė juokėsi, kad seneliams tokia užduotis kartais pavykdavo tik iš... trečio karto. Tačiau šeimai grįžus į Vilkaviškį Brigitos tėvams užteko savaitės, kad anūkes sėkmingai atskirtų.
„Kartais juokiamės – kaip gerai, kad jų yra trys, nes viena mergyte visi niekaip nepasidalintume. Tai – trigubas džiaugsmas!“ – sakė trynukių mama.
Dabar visa didelė šeimyna laukia Motinos dienos. Brigitai ji nuo mažens siejasi su didesniu dėmesiu mamai ir gėlėmis.
„Tik dabar susimąsčiau, kad ši šventė šiemet pirmą kartą bus ne tik apie mano mamytę, bet ir apie mane. Dar nespėjau priprasti prie žodžio „mama“, nes kol kas mergytės manęs taip nevadina – to dar teks luktelėti... Tačiau naujame vaidmenyje kiekviena diena man yra ypatinga kaip šventė, o švęsti visuomet smagiausia su šeima“, – sakė Brigita.
Gegužės 5 d. minime vieną gražiausių švenčių – Motinos dieną. Trys vilkaviškietės Brigitos Pukinskės dukrytės dar per mažos, kad šia proga mamai galėtų palinkėti ko nors gražaus, bet ir nereikia: jos pačios šeimai yra didžiausia dovana. |
Dieną, kai iš Ragickaitės tapo Pukinske, Brigita savo feisbuko paskyroje pavadino pačia brangiausia. Tačiau šiemet vasario 14-ąją, kai pasaulyje švenčiama Valentino arba Meilės diena, Brigitos ir Roko Pukinskių šeimą aplankė dar didesnis džiaugsmas: į pasaulį atėjo jų dukrytės Meda, Smiltė ir Elzė. „Taip atrodo mano laimė“, parašė B. Pukinskė, pasidalinusi nuotrauka, kurioje užfiksuoti trys gyvi ryšulėliai su ramybe dvelkiančiais veidukais.
Tiek Brigita, tiek Rokas svajojo apie didelę, laimingą šeimą – abu tai išsiaiškino jau pažinties pradžioje.
B. Pukinskė pasakojo, kad labai mėgsta su šeima žaisti stalo žaidimus. O ten kuo daugiau dalyvių, tuo smagiau. „Manau, ši taisyklė galioja visur, ne tik žaidžiant – yra net posakis, kad džiaugtis vienam yra liūdna“, – dėstė Brigita.
Tačiau kad tą gausią ir laimingą šeimą pavyks sukurti taip greitai, pora tikrai nesitikėjo.
„Kai praėjusią vasarą su Roku susižadėjome, nutarėme, kad jau esame pasiruošę šeimos pagausėjimui. Rugpjūčio pabaigoje prie altoriaus žengėme žinodami, kad laukiuosi. Tuomet buvo tik pirmas nėštumo mėnuo, ir nenutuokiau, kiek žmogučių iš tiesų nešioju“, – pasakojo trynukių mama.
Pirmą kartą dėl nėštumo apsilankiusi pas gydytoją echoskopijos metu Brigita stebėjo susirūpinusį medikės veidą. Netrukus išgirdo tariant: „Nesuprantu, kiek čia vaisių pas jus matau.“
„Pamaniau, gal įranga kvailioja, ir juokais pasakiau, kad kuo daugiau, tuo geriau. Kai gydytoja pasikvietė sesutę padėti suskaičiuoti, pamažu supratau, kad viskas tikra. Bendromis jėgomis suskaičiuoti pavyko – trys!“ – didžiulės nuostabos akimirką prisiminė jauna moteris.
Brigita kartais pasvajodavo apie dvynukus, bet kad gali užsimegzti iškart trys gyvybės – atrodė kažkas nerealaus. Vilkaviškietė negalėjo patikėti, kad tai nutiko būtent jai – nuo tada jautėsi lyg sapne, iš kurio nesinori pabusti.
Dėl didelės rizikos B. Pukinskei teko dažnai lankytis pas medikus. Išgirdę, kad pacientė laukiasi trynukų, gydytojai jos visuomet paklausdavo, ar pastojo natūraliai, ir labai nustebdavo išgirdę teigiamą atsakymą. Apskritai trynukai gimsta ypač retai: jie sudaro vos 0, 05 proc. daugiavaisio nėštumo atvejų.
Pukinskiai žinojo, kad viso nėštumo termino (40 savaičių) išlaukti nėra realu ir kad Brigitai bus atliekamas cezario pjūvis. Dėl didelės rizikos trynukų gimdyti natūraliai nerekomenduojama. Gydytojai teigė, kad būtų idealu sulaukti 32-os savaitės – tokiu metu gimusios mergytės jau galėtų pačios kvėpuoti, o išgyvenamumo ir sveikatos rodikliai būtų labai aukšti.
Pirmą kartą į ligoninę būsimoji mama pateko 25-ą nėštumo savaitę. Moteriai buvo leidžiami steroidai, skatinantys greitesnį vaikučių plaučių vystymąsi, kad gimusiems jiems būtų lengviau kvėpuoti.
Ligoninėje Brigitai teko gulėti nuo gruodžio pabaigos iki balandžio 18 d. – iš šio laikotarpio atmetus porą savaičių, kai moteris buvo trumpam grįžusi namo, iš viso ligoninėje ji praleido apie 3 mėnesius.
Jauna šeima vylėsi, kad mergytes išnešioti pavyks kaip įmanoma ilgiau. Vis dėlto paaiškėjus, jog kyla pavojus vienos mažylės gyvybei, 32-ąją nėštumo savaitę teko atlikti cezario pjūvį.
„Man pasisekė, kad nuolatos jaučiau didžiulį vyro palaikymą. Jis visuomet kartu eidavo pas gydytojus, ruošdavo valgį, padėdavo apsirengti ir labai mane saugojo“, – Roką gyrė Brigita.
Kai mergytės gimė, vienoje palatoje su dukrelėmis bei žmona įsikūrė ir tėtis. Vos gimusi mažiausia Pukinskytė tesvėrė 1, 3 kg, dėl to ir gavo Smiltelės vardą, o Meda ir Elzė – po 1, 6 kg. Tėvams jos atrodė nepaprastai mažutės, bet prižiūrinčios gydytojos nuramino, kad jų ankstukės – netgi iš didesniųjų.
Išrinkti žmogui vardą visam gyvenimui – nemažas iššūkis, o čia reikėjo iškart trijų! Vis dėlto Pukinskiams problemų nekilo: jie tai padarė dar pirmais nėštumo mėnesiais. Abu skaitė įvairius vardus ir kalbėjo, kokias mintis jie kelia, kurie abiem skamba gražiausiai.
„Pakankamai anksti žinojau, kurioje vietoje kuri mergytė manyje yra. Man žiūrint iš viršaus, kairėje nešiojau Medutę, dešinėje – Elzytę, o viduryje – Smiltelę. Gimdymo dieną dukrelės mus maloniai nustebino, nes gimė tokia eilės tvarka, kad iš pirmųjų vardų raidžių susidėliojo žodelis MES. Tarsi sesės praneštų, kad štai – mes jau čia!“ – pasakojo Brigita.
Pirmieji du mėnesiai trynukių tėvams buvo išties sunkūs. Kas tris valandas ir dažniau reikėdavo visas mažyles pervystyti, pamaitinti, sužiūrėti, kad kiekviena gautų reikiamus vitaminus, akių lašus. Be to, nuolat tekdavo su dukrelėmis keliauti atlikti įvairius tyrimus, dažnai jas sverti, matuoti temperatūrą.
„Likusio laiko laisvu irgi nepavadinsi, jei mažylės būdavo neramios. O kai jos trys, tai tikimybė, kad kažkuri bus nerami, yra beveik 100 proc.
Naktimis prie mažųjų Brigita su Roku keldavosi pamainomis. Kadangi visas šeimos gyvenimas tuomet sukosi vienoje mažoje palatoje, dėl triukšmo miegoti dažnai būdavo neįmanoma ir ramių valandėlių pasitaikydavo labai retai.
„Mums, pirmą kartą tapusiems tėveliais, ligoninė tapo savotiška mokykla, kurioje išmokome, kaip vienu metu pamaitinti visas tris paneles, kaip jas maudyti, ką daryti, kai pučia pilvelius. Čia jautėmės saugiai, nes kasdien vykdavo įvairių gydytojų apžiūros, konsultacijos. Taigi, visą laiką ligoninėje praleidome mokydamiesi, kaip padėti mažylėms sustiprėti, ir su kiekviena diena mums sekėsi vis geriau“, – sakė B. Pukinskė.
Anot jos, į šeimą atėjus dukrytėms gyvenimas tapo triskart įdomesnis.
„Pirmąkart iš taip arti galiu stebėti, nuo ko prasideda žmogaus gyvenimas, būti šalia ir jame dalyvauti kaip mama. Tačiau ir pačiai tenka mokytis gyventi iš naujo: kai mažylėms reikia tiek daug dėmesio, vis dar bandau išmokti, kaip atrasti laiko darbams, sportui, knygoms, miegui“, – kalbėjo pašnekovė.
Po studijų vilkaviškietė B. Pukinskė liko Vilniuje, sostinėje iki šiol ir gyveno. Tačiau sužinoję, kad šeimą papildys dar trys žmogučiai, Pukinskiai suprato, kad mažame didmiesčio bute niekaip netilps, kad reikės erdvės, ramybės, paprastesnio susisiekimo. Tad apsisprendė grįžti į Vilkaviškį.
„Tėvai labai laukė anūkų ir apie tai, kad galėtų padėti juos auginti, kalbėjo dar tais laikais, kai vaikučių nebuvo net planuose. O su vyru jau kurį laiką svarstėme, kad būtų smagu įsikurti mano gimtajame Vilkaviškyje: pasistatyti čia savo namuką ir gyventi ramiai, be sostinės triukšmo, kamščių, skubėjimo. Šiuo metu gyvename kartu su mano tėvais, kurie yra didžiausi pagalbininkai – šiandien tiesiog neįsivaizduoju, kaip be jų suspėtume viskuo pasirūpinti“, – sakė Brigita.
Šeimynai atsikrausčius į Vilkaviškį, naująsias gyventojas pasitiko ir kalytė Mūza – ją Brigita su Roku augina jau penkerius metus. Absoliuti šunų gerbėja B. Pukinskė gulėdama ligoninėje beprotiškai jos ilgėjosi. Tuo metu kalyte rūpinosi Rokas, o kai ligoninėje prie pagausėjusios šeimynos prisijungė ir jis, Mūza iškeliavo į Vilkaviškį ir laukė šeimininkų pas Brigitos tėvus.
Šeimą papildžiusiomis mažylėmis kalytė labai susidomėjo: visas iš eilės atsargiai ir draugiškai apuostinėjo.
„Ir iki pat šios dienos uostinėja, prie kiekvienos lovytės smalsiai prieina, patikrina, ar viskas gerai. Kai būname lauke su vežimėliu, Mūza guli šalia jo, saugo, o kai kuri nors mergytė pasidaro nerami – praneša mums. Bet būna ir taip, kad mūsų šunytė nuo mergaičių verkimo pavargsta ir eina pasislėpti kur tolėliau, kad pailsėtų“, – pasakojo B. Pukinskė.
Jaunoji mama kurį laiką nerimavo, kaip pavyks atskirti dukrytes. Mat Smiltė ir Elzė yra identiškos, o ir Meda dažnam atrodo panaši į seses.
Vis dėlto abu su Roku netruko įsitikinti, kad kiekviena mergytė, net ir būdama tokia mažutė, jau yra išskirtinė asmenybė ir kiekvieną galima lengvai atpažinti. Tiesa, seneliams iš pradžių tai sekėsi sunkiau. Brigita su Roku jiems kasdien iš ligoninės siųsdavo anūkių nuotraukas ir kvietė paspėlioti, kuri yra kuri. B. Pukinskė juokėsi, kad seneliams tokia užduotis kartais pavykdavo tik iš... trečio karto. Tačiau šeimai grįžus į Vilkaviškį Brigitos tėvams užteko savaitės, kad anūkes sėkmingai atskirtų.
„Kartais juokiamės – kaip gerai, kad jų yra trys, nes viena mergyte visi niekaip nepasidalintume. Tai – trigubas džiaugsmas!“ – sakė trynukių mama.
Dabar visa didelė šeimyna laukia Motinos dienos. Brigitai ji nuo mažens siejasi su didesniu dėmesiu mamai ir gėlėmis.
„Tik dabar susimąsčiau, kad ši šventė šiemet pirmą kartą bus ne tik apie mano mamytę, bet ir apie mane. Dar nespėjau priprasti prie žodžio „mama“, nes kol kas mergytės manęs taip nevadina – to dar teks luktelėti... Tačiau naujame vaidmenyje kiekviena diena man yra ypatinga kaip šventė, o švęsti visuomet smagiausia su šeima“, – sakė Brigita.
Galerija: Triguba laimė
Publikuota: 2024-05-05 13:27:50
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|