|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2024-05-03 10:50
Į redakciją paskambinusi Gižų kaime gyvenanti Nijolė sakė, kad jos mama Vilkaviškio ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje guli jau nuo spalio mėnesio. Po patirtos šlaunikaulio traumos senutė nebegali vaikščioti, tad yra sunkus gulintis ligonis. – Perskaičiau apie pacientės apkaltintą slaugytojos padėjėją, tad savaitgalį nuėjusi aplankyti mamos pasiteiravau, kuri jų yra Renata. Kai sužinojau, labai nustebau. Renata labai miela, linksma, šiltai su pacientais bendraujanti slaugė. Ją visos senutės labai myli, – stebėjosi Nijolė ir pasakojo į Renatą atkreipusi dėmesį iš karto, mat ši labai žaismingai sugeba įtikinti senelius, kai šie užsispiria nevalgyti, nesiprausti ar nepersirengti drabužių. Moteris neslėpė, kad iš pradžių jos mama nenorėjo vykti į slaugą, buvo prisiklausiusi visokių apkalbų, nerimavo ir jos artimieji, bet dabar negali atsidžiaugti, kad priėmė sprendimą paguldyti ligonę į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių. Gižietė sakė, kad anksčiau irgi buvo prisiklausiusi, neva į slaugą žmonės vežami tik numirti. Tačiau kai pačiai teko įsitikinti, kaip ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje slaugomi pacientai, yra pasirengusi paneigti visus gandus. – Mano mamai 90 metų, tad nenuostabu, jog sveikata silpna. Per pusmetį, praleistą ligoninėje, persirgo plaučių uždegimu, dėl kalio trūkumo grėsė klinikinė mirtis, tačiau visais atvejais medikai ją ištraukė iš mirties nagų. Jei, kaip žmonės apkalba, slaugoje mamos būtų neprižiūrėję, tai tokio amžiaus žmogus tikrai būtų seniai iškeliavęs anapilin. Reikia tik dėkoti, kad yra tokia įstaiga ir žemai lenkti galvas prieš sunkiam darbui pasišventusius žmones, – sakė Nijolė. Moteris pasakojo mamą lankanti nuolat, tad jau pusę metų diena iš dienos mato, kaip dirba skyriaus slaugės. Vienintelis trūkumas tas, kad maitinimo metu skyriuje pritrūksta rankų – kelios slaugės negali iškart pamaitinti visų pacientų, tad pasitaiko, kad maistas pravėsta. Skyriuje guli daug sunkių pacientų, nemažai tokių, kurie dėl senatvinės demencijos savaip supranta pasaulį. Nijolė svarstė, kad slaugę apkalbėjusi senolė galbūt taip pat situaciją įvertino neadekvačiai arba turėjo savų interesų – galbūt svajojo vykti namo, tad norėdama įtikinti artimuosius pasirinko tokią taktiką. Nijolė neslėpė, kad jos mama būna įvairios nuotaikos, kartais piktesnį žodį personalui pasako, kažko nenori daryti, neklauso. Tačiau niekada neteko girdėti, kad slaugės grubiai bendrautų, bartų ligonius. Tad moteris sakė negalinti atsistebėti personalo kantrybe ir rūpesčiu. Šią savaitę kaip tik baigiasi Nijolės mamos slaugos laikas ir ligonę duktė išsiveš namo. Gižietė sakė neabejojanti, kad namuose tikrai nesugebės suteikti ligonei tokios priežiūros, kokią ji gavo Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Į redakciją užsukęs Arvydas Šlivinskas iš Pūstapėdžių kaimo taip pat norėjo išreikšti savo nuomonę dėl Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus personalo darbo. – Aš slaugoje gulinčią devyniasdešimtmetę mamą lankau kelis kartus per dieną, tad matau, koks sunkus slaugių darbas. Mano mama serga Alzheimeriu, tad būna, kad kartais neatpažįsta artimųjų, atsisako valgyti, dažnai iškrenta iš lovos, atsiranda mėlynių. Mama gali pasakyti, kad ją sumušė dukra, sūnus ar seselė. Bet mes suvokiame, kad dėl to kalta senatvinė liga, – svarstė Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus pacientės sūnus. Vyras sakė negalintis atsistebėti, kokio lygio priežiūrą slaugoje gauna ligoniai. Jie nuolat maudomi, kasdien apšluostomi, kad neiššustų, perrengiami, keičiamos sauskelnės, pervelkama patalynė – jei reikia, net keliskart per parą. Tam, kad pasirūpintų higiena, ligonius tenka paversti, perkelti į vežimėlį, nuvežti į dušą. Tikrai nėra paprasta smulkioms moterims pakelti per 100 kilogramų sveriančius ligonius. – Šiame darbe reikia tokios kantrybės, kad sunku įsivaizduoti. Aš su savo charakteriu ten tikrai negalėčiau dirbti. Esu lankęs ligonius kitų ligoninių Slaugos skyriuose, tačiau Vilkaviškio slaugėms galiu dėkoti pridėjęs ranką prie širdies. Kol mama čia negulėjo, taip pat buvau kitokios nuomonės. Bet kai pats susidūriau, nuomonė visiškai pasikeitė. Įsivaizduokit, mano mamai slaugės net kasas supina, kad senutė jaustųsi gražesnė, – džiaugėsi A. Šlivinskas ir sakė, kad tiems, kas apkalba mūsų rajono ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus personalą, patiems reikėtų ten padirbėti ar bent kelias dienas pasavanoriauti. Tuomet nuomonė tikrai pasikeistų. Publikuota: 2024-05-03 10:50:23 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Antrasis smidrų sezonas stirnėniškei atnešė sėkmę * Mirusiojo artimiesiems gydytojos sprendimas sukėlė skausmo * Šiųmetė b’ART koncertinė programa – po paslapties šydu Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|