|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Pirmasis (po Nepriklausomybės atkūrimo) Vištyčio valsčiaus viršaitis (1918–1924) Juozas Bilevičius (1882–1975). 1949 metai, DP stovykla Vokietijoje.
Bilevičių šeimos nuotr.
Susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms, Lietuva 1918 metais atkūrė Nepriklausomybę. Jos įtvirtinimas nebuvo lengvas. Vištyčio miestelio ir krašto žmonės taip pat nesnaudė ir aktyviai norėjo pareikšti, kokioje santvarkoje ir valstybėje norėtų matyti savo kraštą.
Tautinė trintis
Ne paslaptis, kad nemaža Vištyčio miestelio gyventojų dalis save laikė lenkais. Trintis tarp lietuvių ir lenkų Vištytyje buvo prasidėjusi jau gerokai anksčiau, dar caro laikais, kai vietos lietuviai išreiškė norą bažnyčioje melstis gimtąja kalba. Apie kovas ne tik žodžiais, bet ir kumščiais XX a. pradžioje daug rašė lietuviški laikraščiai.
Vištyčio krašte buvo nemažai patriotiškai nusiteikusių žmonių, tačiau jų patriotizmas linko į vieną ar į kitą pusę. Tarp jų buvo ir mano giminaičiai Bilevičiai, Fyleriai (Pilėnai), Jakimavičiai bei kiti. Vištyčio ūkininkas Jonas Bilevičius (1851–1918) mirė netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo. Su žmona Ona Savickaite (1855–1931) užaugino 6 vaikus, iš kurių vyriausias – Juozas Bilevičius (1882–1975). Jis ūkininkavo ir užsiėmė visuomenine veikla, buvo apsiskaitęs. 1912 m. dirbo Vištyčio „Žiburio“ draugijos bibliotekininku, todėl nenuostabu, kad žmonės pageidavo jį matyti pirmuoju Vištyčio viršaičiu.
Vilkaviškio apskrities valdybos narys, 1919 m. Lietuvos Konferencijos (Kaune) dalyvis Vincas Žemaitis (1896–1983) Čikagos lietuvių dienraštyje „Naujienos“ rašinių cikle „Šešupė ir jos upynas“ 1956 m. pasidalino prisiminimais, palietusiais, be kitų vietovių, ir Vištyčio kraštą.
Mūšis dėl posto
Laikraštis rašė: „Vilkaviškio apskrity jau 1918 m. lapkričio mėn. buvo sudaryti valsčiuose ir miestuose komitetai, išrinkti viršaičiai, burmistrai ir sudaryta Apskrities Valdyba. Laikinoji vyriausybė 1919 m. sausio mėn. 16 d. šaukė Lietuvos Konferenciją, į kurią Vilkaviškio apskritis turėjo pasiųsti 4 atstovus. Apskrities Valdyboje buvo gautas Vištyčio valsčiaus gyventojų prašymas – pravesti valsčiaus viršaičio rinkimus. Buvo dvi griežtai nesutariančios grupės: Vištyčio valsčiaus gyventojų – prieky su ūkininku Juozu Bilevičium ir Vištyčio miestelio gyventojų (aplenkėjusių) prieky su Juozu Kalvaičiu. Man, tada Apskrities Valdybos nariui, buvo pavesta šis reikalas sutvarkyti. Nuvykęs Vištytin sužinojau, kad valsčiaus gyventojai nepasitikėjo p. Kalvaičiu, ėjo gandai, kad grupė miestelio sulenkėjusių darysianti žygius per p. Kalvaitį, kad Vištytis atitektų Lenkijai. Po pasitarimo su abiejų pusių atstovais buvo sutarta – už poros dienų atlikti viršaičio rinkimus, išstatant 2 kandidatus: nuo valsčiaus gyventojų lietuviškos grupės – Bilevičių ir nuo miestelio prolenkiškos grupės – Kalvaitį. Buvo gruodžio mėnuo, oras gana šaltas, kad nereiktų žmonių ilgai varginti, balsavimai buvo atliekami aptvertoj aikštėj: Bilevičiaus šalininkai buvo siunčiami į vieną pusę tvoros, o Kalvaičio – į kitą. Miesčionys tikėjosi, kad dėl blogo oro kaimiečiai skaitlingiau neatvyksią ir jie rinkimus laimėsią, bet pasirodė, kad šie buvo organizuoti ir laiku susirinko. Pirmoj eilėj buvo suskaičiuoti Kalvaičio šalininkai, kurių pasirodė apie 150. Beskaičiuojant Bilevičiaus šalininkus iki 200, miestiečiai dar laikėsi ramiai, bet pastebėję, kad šių bus iki 300, nes vis dar buvo vėlavusių, jie, pamatę aiškų pralaimėjimą, ėmė triukšmauti ir jėga traukti vieną kitą iš naujai atvykstančių pas save… Kažkas pokštelėjo išlaužtu statiniu kitam... Po to staiga prasidėjo muštynės, kokios, reikia įsivaizduoti, vykdavo senovės laikais prieš parako atradimą. Bematant visa tvora su basliais liko išplėšta... Miestiečiai neatlaikė spaudimo ir pasileido bėgti, čia prisistatė vokiečių policija (ji dar apskrity tvarką oficialiai palaikė), klausdama, kas čia kaltas. Apkaltinti bėgantieji, policija ėmė šaudyti, žmonių nesužeidė, tik nušovė porą arklių. Mūšio lauke gulėjo keletas miestiečių ir kaimiečių, bet po pirmos pagalbos jie visi galėjo vykti namo. Po šių savotiškų rinkimų visiems buvo aišku, kad Vištyčio miestelio ir valsčiaus viršaičio rinkimus laimėjo ūkininkas Bilevičius. Tąpat vakarą buvau pakviestas į svečius pas Kalvaitį. Jis atsiprašinėjo dėl šio nemalonaus įvykio, teisinosi, kad jis yra lietuvis, jo suaugusios dukros buvo labai lipšnios ir mano adresu stebėjosi, kad lietuvių yra studentų. Vis tik jų namuose jautėsi lenkiško raugo.“
Vinco Žemaičio nuomone, jei tuo laiku, panašiai kaip Vištytyje, būtų buvę pravesti viršaičio rinkimai kaimyniniame Vižainyje, jis būtų likęs prie Lietuvos, bet dėl tuometinės centrinės valdžios dvejonių rinkimai nebuvo organizuoti.
Liko atsiminimuose
Pavištyčio gyventojas, tremtinys Vincas Pilėnas (buv. Fyleris, 1898–1977) buvo taip pat tų įsimintinų rinkimų liudininkas. Jo atsiminimus užrašė sūnus Mindaugas Pilėnas (1927–2020).
„<...> lenkai pamatę, kad jų kandidatas nepraeis, ėmė trukdyti balsavimą. Stasys Bulkevičius-Bedulkis apšaukė Daukšienę, būk ji antrą kartą balsuoja. Tada Vincas Stankevičius susikirto su S. Bulkevičium ir tą dieną, rinkimų metu, Vištyčio mokyklos kieme įvyko didelis mūšis. Iš lenkų mūšyje dalyvavo apie 60 žmonių, o lietuvių aktyviai dalyvavo 13 žmonių: Jonas Kumeta, Vincas Gutauskas, Vincas Fyleris, Vincas Stankevičius, Juozas Jasaitis, Vincas Kalvaitis, Juozas Merkevičius, Merčius Žiurauskas, Stasys Mikolainis (knygnešio Petro Mikolainio brolis), Silvestras Ališauskas, Linartas, Juozas Narkevičius ir Petras Pazareckas (knygnešio Juozo Pazarecko sūnus, Lietuvos kariuomenės savanoris). Kiti lietuviai kiek tai palaikę išbėgiojo. Mes lenkus išmušėme per mokyklos tvoras 3 kartus, po to mes nuėjome į kiemą atsinešti „vogelių“ nuo arklių, kad geriau eitų mūšys. Lenkai ir susiorganizavo – kiekvienas su savo įrankiais: šake, kanabėku, dalgiu, kitu įrankiu, ir padarė paskutinį 4-tą puolimą. Jų buvo daugiau ir mes neatlaikėme, be to, pradėjo šaudyti vokiečių kareiviai, ir mūsų mūšis suiro. Kadangi Lietuvoje dar buvo vokiečių valdžia ir kariuomenė, matyt, jie bijojo pergalės, todėl areštavo 6 lietuvius: Vincą Fylerį, Joną Kumetą, Stasį Mikolainį, Merčių Žiurauską, Linartą ir Juozą Narkevičių, bet vėliau paleido, nes ėjo į pabaigą vokiečių dienos. Be to Merčius Žiurauskas gerai mokėjo kalbėti vokiškai. Aš pats buvau smarkiai apmuštas.“
Valdžios keitėsi
Deja, su viršaičio rinkimais 1919 metų žiemą politinės audros Vištytyje nenurimo. 1920 m. rudenį miestelį ir jo apylinkes užėmė lenkų kariuomenė. Viršaičiu vėl tapo Juozas Kalvaitis (Józef Kałwajć). Valsčiaus prolenkiškos tarybos nariais 1920 m. buvo išrinkti Vištyčio valsčiaus gyventojai Pranciškus Lapačinskas (mano senelio patėvis), Mykolas Šmitas, Karolis Tycas, Stanislovas Aleknavičius, Berko Ovsianikas, Vincentas Venskevičius, Vincas Černikas, Petras Dulskis, Jokūbas Koronauskas, Juozas Uldinskas, Juozas Kšikva ir Jonas Šmitas.
Visgi, pasibaigus nepriklausomybės kovoms 1921 m. liepos mėnesį galutinai įsitvirtino Lietuvos valdžia. Vištyčio viršaičiu toliau dirbo Juozas Bilevičius, o J. Kalvaitis (1857–1951) pabėgo į Vižainį, kur po karo ir mirė.
Kartu su viršaičiu J. Bilevičiumi dirbo ir valsčiaus raštvedys (sekretorius) Antanas Jakimavičius (1897–1942). J. Bilevičius ir A. Jakimavičius buvo pusbroliai. Kad jie dirbo kartu, įrodo abiejų parašai ant tais laikais (nuo 1920 m.) Vištyčio valsčiaus gyventojams išduotų lietuviškų pasų.
Prašė pagalbos
J. Bilevičius nesibodėjo pas Amerikos lietuvius prašyti finansinės pagalbos spaudai užsisakyti. Štai vienas jo laiškas tautiečiui Jonui, kuris buvo paskelbtas „Darbininko“ laikraštyje (1921.05.21) JAV.
„Vištytis, 1921.03.11. Sveikas gyvas, mylimas tautieti! Širdingiausiai ačiū už Kalėdų dovanas, kurias gavau sausio 25 d., paveiksle laikraščių. Kad žinotum, tautieti, kokį didelį džiaugsmą padarė tie laikraščiai. Tai neabejoju, kad ir daugiaus prisiųstum. Aš maniau, kad Amerikos laikraščių kaip ir nėra gerų, bet pasirodė, kad apsirikau. Aš mat buvau skaitęs „Keleivį“, „Laisvąją Mintį“, „Saulę“ ir kt. panašius šlamštus, na, ir pagal tų laikraščių vertę visus vertinau; vienok, ačiū Dievui, pasirodė, kad aš klydau. Man prisiųsti tavo skaitomi laikraščiai visai nepanašūs į anuos šlamštus. Jie į mano pažiūras pilnai atsako. Ot, kad tu, Jonuk, padarytum džiaugsmo, kaipo buvusis ir, be abejo, būsiantis Vištyčio pilietis užsakytum į valsčiaus raštinę dar Kauno „Lietuvos“ 1 egz. Mes per visuotiną sueigą nutarėm, kad būtinai reikia užrašyti nors vieną laikraštį, bet kapitalo trūksta. Aš esu Vištyčio valsčiaus viršaitis, todėl ir meldžiu viso valsčiaus vardu ir tikiu, kad būsim patenkinti. Naujienų nėr ką rašyti, nes jūsų laikraščiuose gana smulkiai visas Lietuvos gyvenimas aprašomas. Laukiu ir daugiaus, jei ne laikraščių, tai nors laiškų. Su pagarba, Juozas Bilevičius.“
Aplankė proanūkė
Vištyčio valsčiaus viršaitis pareigas ėjo maždaug iki 1924 m., vėliau, Kuprelevičiui pardavęs savo ūkį Vištyčio II Lauke, persikėlė gyventi į Bajorų kaimą, esantį prie Kybartų. J. Bilevičiaus sodyba ribojosi su Lietuvos ir Vokietijos siena. Čia užaugo jo trys vaikai: Vytautas Steponas (g. 1913 m.), Kazys (g. 1916 m.) ir Aldona (g. 1921 m.).
1944 m. rudenį, artėjant frontui, Bilevičiai pasitraukė į Rytprūsius. Pasibaigus karui, pateko į dipukų (angl. displaced persons) stovyklą Vokietijoje (amerikiečių zonoje). J. Bilevičius su žmona Magdalena Račylaite (1892–1990) 1950 m. persikėlė gyventi į Kanadą. Ten pat apsigyveno ir jų vaikai Vytautas Steponas bei Aldona. Sūnus Kazys emigravo į Australiją.
J. Bilevičius mirė sulaukęs gražios senatvės 1975 m. Kanadoje. Simboliška, kad 2023 m. vasarą Vištyčio miestelyje lankėsi J. Bilevičiaus proanūkė Venta Protaitė-Thompson, gyvenanti Sidnėjuje ir puikiai kalbanti lietuviškai. Ji apžiūrėjo Vištyčio kapines, priklaupė prie proprosenelio Jono Bilevičiaus kapo, pasigrožėjo Vištyčio bažnyčia, žavėjosi Vištyčio ežeru bei vaikščiojo po Vištyčio II Lauko kaimą, kur kažkada gyveno jos prosenelis, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vištyčio valsčiaus viršaitis.
Simboliška dar ir tai, kad jau ne vienus metus Vištyčio bibliotekai vadovauja Lilita Saukaitienė. Ji yra tų pačių Bilevičių ir Jakimavičių palikuonė.
Habil. dr. Vytautas IVAŠKEVIČIUS
Susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms, Lietuva 1918 metais atkūrė Nepriklausomybę. Jos įtvirtinimas nebuvo lengvas. Vištyčio miestelio ir krašto žmonės taip pat nesnaudė ir aktyviai norėjo pareikšti, kokioje santvarkoje ir valstybėje norėtų matyti savo kraštą. |
Ne paslaptis, kad nemaža Vištyčio miestelio gyventojų dalis save laikė lenkais. Trintis tarp lietuvių ir lenkų Vištytyje buvo prasidėjusi jau gerokai anksčiau, dar caro laikais, kai vietos lietuviai išreiškė norą bažnyčioje melstis gimtąja kalba. Apie kovas ne tik žodžiais, bet ir kumščiais XX a. pradžioje daug rašė lietuviški laikraščiai.
Vištyčio krašte buvo nemažai patriotiškai nusiteikusių žmonių, tačiau jų patriotizmas linko į vieną ar į kitą pusę. Tarp jų buvo ir mano giminaičiai Bilevičiai, Fyleriai (Pilėnai), Jakimavičiai bei kiti. Vištyčio ūkininkas Jonas Bilevičius (1851–1918) mirė netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo. Su žmona Ona Savickaite (1855–1931) užaugino 6 vaikus, iš kurių vyriausias – Juozas Bilevičius (1882–1975). Jis ūkininkavo ir užsiėmė visuomenine veikla, buvo apsiskaitęs. 1912 m. dirbo Vištyčio „Žiburio“ draugijos bibliotekininku, todėl nenuostabu, kad žmonės pageidavo jį matyti pirmuoju Vištyčio viršaičiu.
Vilkaviškio apskrities valdybos narys, 1919 m. Lietuvos Konferencijos (Kaune) dalyvis Vincas Žemaitis (1896–1983) Čikagos lietuvių dienraštyje „Naujienos“ rašinių cikle „Šešupė ir jos upynas“ 1956 m. pasidalino prisiminimais, palietusiais, be kitų vietovių, ir Vištyčio kraštą.
Laikraštis rašė: „Vilkaviškio apskrity jau 1918 m. lapkričio mėn. buvo sudaryti valsčiuose ir miestuose komitetai, išrinkti viršaičiai, burmistrai ir sudaryta Apskrities Valdyba. Laikinoji vyriausybė 1919 m. sausio mėn. 16 d. šaukė Lietuvos Konferenciją, į kurią Vilkaviškio apskritis turėjo pasiųsti 4 atstovus. Apskrities Valdyboje buvo gautas Vištyčio valsčiaus gyventojų prašymas – pravesti valsčiaus viršaičio rinkimus. Buvo dvi griežtai nesutariančios grupės: Vištyčio valsčiaus gyventojų – prieky su ūkininku Juozu Bilevičium ir Vištyčio miestelio gyventojų (aplenkėjusių) prieky su Juozu Kalvaičiu. Man, tada Apskrities Valdybos nariui, buvo pavesta šis reikalas sutvarkyti. Nuvykęs Vištytin sužinojau, kad valsčiaus gyventojai nepasitikėjo p. Kalvaičiu, ėjo gandai, kad grupė miestelio sulenkėjusių darysianti žygius per p. Kalvaitį, kad Vištytis atitektų Lenkijai. Po pasitarimo su abiejų pusių atstovais buvo sutarta – už poros dienų atlikti viršaičio rinkimus, išstatant 2 kandidatus: nuo valsčiaus gyventojų lietuviškos grupės – Bilevičių ir nuo miestelio prolenkiškos grupės – Kalvaitį. Buvo gruodžio mėnuo, oras gana šaltas, kad nereiktų žmonių ilgai varginti, balsavimai buvo atliekami aptvertoj aikštėj: Bilevičiaus šalininkai buvo siunčiami į vieną pusę tvoros, o Kalvaičio – į kitą. Miesčionys tikėjosi, kad dėl blogo oro kaimiečiai skaitlingiau neatvyksią ir jie rinkimus laimėsią, bet pasirodė, kad šie buvo organizuoti ir laiku susirinko. Pirmoj eilėj buvo suskaičiuoti Kalvaičio šalininkai, kurių pasirodė apie 150. Beskaičiuojant Bilevičiaus šalininkus iki 200, miestiečiai dar laikėsi ramiai, bet pastebėję, kad šių bus iki 300, nes vis dar buvo vėlavusių, jie, pamatę aiškų pralaimėjimą, ėmė triukšmauti ir jėga traukti vieną kitą iš naujai atvykstančių pas save… Kažkas pokštelėjo išlaužtu statiniu kitam... Po to staiga prasidėjo muštynės, kokios, reikia įsivaizduoti, vykdavo senovės laikais prieš parako atradimą. Bematant visa tvora su basliais liko išplėšta... Miestiečiai neatlaikė spaudimo ir pasileido bėgti, čia prisistatė vokiečių policija (ji dar apskrity tvarką oficialiai palaikė), klausdama, kas čia kaltas. Apkaltinti bėgantieji, policija ėmė šaudyti, žmonių nesužeidė, tik nušovė porą arklių. Mūšio lauke gulėjo keletas miestiečių ir kaimiečių, bet po pirmos pagalbos jie visi galėjo vykti namo. Po šių savotiškų rinkimų visiems buvo aišku, kad Vištyčio miestelio ir valsčiaus viršaičio rinkimus laimėjo ūkininkas Bilevičius. Tąpat vakarą buvau pakviestas į svečius pas Kalvaitį. Jis atsiprašinėjo dėl šio nemalonaus įvykio, teisinosi, kad jis yra lietuvis, jo suaugusios dukros buvo labai lipšnios ir mano adresu stebėjosi, kad lietuvių yra studentų. Vis tik jų namuose jautėsi lenkiško raugo.“
Vinco Žemaičio nuomone, jei tuo laiku, panašiai kaip Vištytyje, būtų buvę pravesti viršaičio rinkimai kaimyniniame Vižainyje, jis būtų likęs prie Lietuvos, bet dėl tuometinės centrinės valdžios dvejonių rinkimai nebuvo organizuoti.
Pavištyčio gyventojas, tremtinys Vincas Pilėnas (buv. Fyleris, 1898–1977) buvo taip pat tų įsimintinų rinkimų liudininkas. Jo atsiminimus užrašė sūnus Mindaugas Pilėnas (1927–2020).
„<...> lenkai pamatę, kad jų kandidatas nepraeis, ėmė trukdyti balsavimą. Stasys Bulkevičius-Bedulkis apšaukė Daukšienę, būk ji antrą kartą balsuoja. Tada Vincas Stankevičius susikirto su S. Bulkevičium ir tą dieną, rinkimų metu, Vištyčio mokyklos kieme įvyko didelis mūšis. Iš lenkų mūšyje dalyvavo apie 60 žmonių, o lietuvių aktyviai dalyvavo 13 žmonių: Jonas Kumeta, Vincas Gutauskas, Vincas Fyleris, Vincas Stankevičius, Juozas Jasaitis, Vincas Kalvaitis, Juozas Merkevičius, Merčius Žiurauskas, Stasys Mikolainis (knygnešio Petro Mikolainio brolis), Silvestras Ališauskas, Linartas, Juozas Narkevičius ir Petras Pazareckas (knygnešio Juozo Pazarecko sūnus, Lietuvos kariuomenės savanoris). Kiti lietuviai kiek tai palaikę išbėgiojo. Mes lenkus išmušėme per mokyklos tvoras 3 kartus, po to mes nuėjome į kiemą atsinešti „vogelių“ nuo arklių, kad geriau eitų mūšys. Lenkai ir susiorganizavo – kiekvienas su savo įrankiais: šake, kanabėku, dalgiu, kitu įrankiu, ir padarė paskutinį 4-tą puolimą. Jų buvo daugiau ir mes neatlaikėme, be to, pradėjo šaudyti vokiečių kareiviai, ir mūsų mūšis suiro. Kadangi Lietuvoje dar buvo vokiečių valdžia ir kariuomenė, matyt, jie bijojo pergalės, todėl areštavo 6 lietuvius: Vincą Fylerį, Joną Kumetą, Stasį Mikolainį, Merčių Žiurauską, Linartą ir Juozą Narkevičių, bet vėliau paleido, nes ėjo į pabaigą vokiečių dienos. Be to Merčius Žiurauskas gerai mokėjo kalbėti vokiškai. Aš pats buvau smarkiai apmuštas.“
Deja, su viršaičio rinkimais 1919 metų žiemą politinės audros Vištytyje nenurimo. 1920 m. rudenį miestelį ir jo apylinkes užėmė lenkų kariuomenė. Viršaičiu vėl tapo Juozas Kalvaitis (Józef Kałwajć). Valsčiaus prolenkiškos tarybos nariais 1920 m. buvo išrinkti Vištyčio valsčiaus gyventojai Pranciškus Lapačinskas (mano senelio patėvis), Mykolas Šmitas, Karolis Tycas, Stanislovas Aleknavičius, Berko Ovsianikas, Vincentas Venskevičius, Vincas Černikas, Petras Dulskis, Jokūbas Koronauskas, Juozas Uldinskas, Juozas Kšikva ir Jonas Šmitas.
Visgi, pasibaigus nepriklausomybės kovoms 1921 m. liepos mėnesį galutinai įsitvirtino Lietuvos valdžia. Vištyčio viršaičiu toliau dirbo Juozas Bilevičius, o J. Kalvaitis (1857–1951) pabėgo į Vižainį, kur po karo ir mirė.
Kartu su viršaičiu J. Bilevičiumi dirbo ir valsčiaus raštvedys (sekretorius) Antanas Jakimavičius (1897–1942). J. Bilevičius ir A. Jakimavičius buvo pusbroliai. Kad jie dirbo kartu, įrodo abiejų parašai ant tais laikais (nuo 1920 m.) Vištyčio valsčiaus gyventojams išduotų lietuviškų pasų.
J. Bilevičius nesibodėjo pas Amerikos lietuvius prašyti finansinės pagalbos spaudai užsisakyti. Štai vienas jo laiškas tautiečiui Jonui, kuris buvo paskelbtas „Darbininko“ laikraštyje (1921.05.21) JAV.
„Vištytis, 1921.03.11. Sveikas gyvas, mylimas tautieti! Širdingiausiai ačiū už Kalėdų dovanas, kurias gavau sausio 25 d., paveiksle laikraščių. Kad žinotum, tautieti, kokį didelį džiaugsmą padarė tie laikraščiai. Tai neabejoju, kad ir daugiaus prisiųstum. Aš maniau, kad Amerikos laikraščių kaip ir nėra gerų, bet pasirodė, kad apsirikau. Aš mat buvau skaitęs „Keleivį“, „Laisvąją Mintį“, „Saulę“ ir kt. panašius šlamštus, na, ir pagal tų laikraščių vertę visus vertinau; vienok, ačiū Dievui, pasirodė, kad aš klydau. Man prisiųsti tavo skaitomi laikraščiai visai nepanašūs į anuos šlamštus. Jie į mano pažiūras pilnai atsako. Ot, kad tu, Jonuk, padarytum džiaugsmo, kaipo buvusis ir, be abejo, būsiantis Vištyčio pilietis užsakytum į valsčiaus raštinę dar Kauno „Lietuvos“ 1 egz. Mes per visuotiną sueigą nutarėm, kad būtinai reikia užrašyti nors vieną laikraštį, bet kapitalo trūksta. Aš esu Vištyčio valsčiaus viršaitis, todėl ir meldžiu viso valsčiaus vardu ir tikiu, kad būsim patenkinti. Naujienų nėr ką rašyti, nes jūsų laikraščiuose gana smulkiai visas Lietuvos gyvenimas aprašomas. Laukiu ir daugiaus, jei ne laikraščių, tai nors laiškų. Su pagarba, Juozas Bilevičius.“
Vištyčio valsčiaus viršaitis pareigas ėjo maždaug iki 1924 m., vėliau, Kuprelevičiui pardavęs savo ūkį Vištyčio II Lauke, persikėlė gyventi į Bajorų kaimą, esantį prie Kybartų. J. Bilevičiaus sodyba ribojosi su Lietuvos ir Vokietijos siena. Čia užaugo jo trys vaikai: Vytautas Steponas (g. 1913 m.), Kazys (g. 1916 m.) ir Aldona (g. 1921 m.).
1944 m. rudenį, artėjant frontui, Bilevičiai pasitraukė į Rytprūsius. Pasibaigus karui, pateko į dipukų (angl. displaced persons) stovyklą Vokietijoje (amerikiečių zonoje). J. Bilevičius su žmona Magdalena Račylaite (1892–1990) 1950 m. persikėlė gyventi į Kanadą. Ten pat apsigyveno ir jų vaikai Vytautas Steponas bei Aldona. Sūnus Kazys emigravo į Australiją.
J. Bilevičius mirė sulaukęs gražios senatvės 1975 m. Kanadoje. Simboliška, kad 2023 m. vasarą Vištyčio miestelyje lankėsi J. Bilevičiaus proanūkė Venta Protaitė-Thompson, gyvenanti Sidnėjuje ir puikiai kalbanti lietuviškai. Ji apžiūrėjo Vištyčio kapines, priklaupė prie proprosenelio Jono Bilevičiaus kapo, pasigrožėjo Vištyčio bažnyčia, žavėjosi Vištyčio ežeru bei vaikščiojo po Vištyčio II Lauko kaimą, kur kažkada gyveno jos prosenelis, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vištyčio valsčiaus viršaitis.
Simboliška dar ir tai, kad jau ne vienus metus Vištyčio bibliotekai vadovauja Lilita Saukaitienė. Ji yra tų pačių Bilevičių ir Jakimavičių palikuonė.
Habil. dr. Vytautas IVAŠKEVIČIUS
Publikuota: 2024-04-26 10:02:17
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|