|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
1938-ieji. Po Dzūkiją keliauja garsūs tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjai – iš šio krašto kilęs dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir grafas, inžinierius, buvęs Kauno burmistras Antanas Gravrogkas (centre).
Prieš daugiau nei penkis šimtus metų dabartinio Simno vietoje lingavo girios. Kirvio neliesti ir žmonių kojų neišmindžioti miškai buvo pilni žvėrių ir paukščių. Girių prošvaistėse žaliavo pievos ir tyvuliavo ežerėliai. O visa apylinkė priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
Simne pirmieji gyventojai apsigyveno penkiolikto amžiaus pradžioje. Vytautas Didysis sutriuškino vokiečius Tanenbergo laukuose ir kryžiuočių puldinėjimai baigėsi. Į nelaisvę paimti ordino riterių tarnai, ginklanešiai ir daugybė Smolensko rusų įsikūrė aplink būsimą miestą. Vėliau į Simno miškus siųsdavo kariuomenės dezertyrus. O kautynėse pasižymėję lietuvių kariai gaudavo didelius tų žemių plotus, tvarkė naujų sodybų steigimą ir griežtai kontroliavo naujakurius.
Po beveik šimtmečio miškai buvo iškirsti ir derlinguose laukuose įsikūrė šimtai sodybų. Tuomet Simno žemės patraukė daugelio didikų žvilgsnius. Apylinkių žmonės buvo gana turtingi: svirnai lūždavo nuo duonos, midaus ir vaško. Vietiniai nesiskundė mokėdami didelius mokesčius.
Visa Simno sritis 1496 metais priklausė Lietuvos didžiajam maršalkai Jonui Zabžežinskiui. Turtinga ir didelė apylinkė sužavėjo didiką. Ir 1517 metais čia įkūrė miestą, kuriam suteikė Simno vardą. Tarpukario Simno kapinėse didikas pastatė savo rūmus, o prie dvaro prijungė aplinkinių kaimų žemes.
J. Zabžežinskio iniciatyva 1520 metais iškilo mūrinė Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Renesanso stiliaus šventovė miestelį puošia jau daugybę šimtmečių. Tuo metu bažnyčios durys turėjo visada būti atviros. O dvarininko tarnai mišių metu atidarydavo rūmų paradines duris, kad ponas galėtų girdėti pamaldas neišeidamas iš dvarvietės. Jis buvo išdidus ir į bažnyčią neidavo – nemėgo matyti baudžiauninkų sermėgų ir vyžų.
Senieji padavimai teigia, kad Zabžežinskių giminė išnyko kaip dūmas laiko tėkmėje. Kartą didikas nuvyko prie Simno ežero, stebėjo, kaip valstiečiai žvejoja jo kalėdiniam stalui žuvis. Tinklas po ledu užkliuvo ir niekas negalėjo jo ištraukti. Jaunas kumečio sūnus paskendo bandydamas įvykdyti dvarininko įsakymą surasti tinklą. Tą pačią dieną jaunuolio senoji motina prakeikė piktąjį dvarininką. Netrukus prakeiksmas pradėjo pildytis: mirė vienintelis Zabžežinskio sūnus. Po to Simno dvaras atiteko karaliui, kuris miestą pavertė seniūnijos centru.
Karalius Zigmantas Vaza 1626 metais suteikė Simnui Magdeburgo teises ir herbą. Miestas augo ir didėjo. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo vietovė atiteko Prūsijai. Didikai į miestelį užsukdavo labai retai, tačiau tikrindavo, ar jų vasalai karaliui surenka visą duoklę.
Prūsas pats eidavo per visus baudžiauninkų kiemus, kontroliuodavo, kiek žmonės turi karvių, arklių ir kiaulių. Suskaičiuodavo visus bičių avilius ir nustatydavo medaus duoklę. Išvaikščiodavo visas pamiškes tikrindamas, ar valstiečiai nieko nepaslėpė.
Sklido pasakojimai, kad per vieną patikrinimą prūsas miške išsisuko koją. Buvo toli nuklydęs ir negalėjo prisišaukti pagalbos. Išsigandęs dėl savo gyvybės, Dievui pasižadėjo tris metus neimti iš kaimiečių jokios duoklės, pakeisti bažnyčios stogą. Grįžęs į dvarą medaus, vaško, javų ir vilnų daugiau nereikalavo. Tačiau duoklę valstiečiai turėjo mokėti pinigais, nes besimelsdamas dėl savo gyvybės Dievui apie tai nieko neminėjo. Bažnyčiai paaukojęs kelis vežimus šieno, visiems gyrėsi, kaip Dievas jam padėjo išlikti gyvam.
Žmonių prisiminimuose išlikęs keistuoliu vadintas Simno vaitas ir Metelių seniūnas J. Chmielevskis. Neva naktimis jis vaikščiodavo po laukus ir kasinėdavo Giluičių, Prelomčiškės, Dambavaragio piliakalnius. Būdamas ypač godus tikėjosi rasti užkastus lobius. Jis tarsi buvo to laiko juodasis archeologas, skaitydavo įvairius alchemikų raštus, praktikuodavo juodąją magiją. Vietiniai žegnodavosi pamatę didiką ir vengdavo jo iš tolo.
Netoli Simno esančio Giluičio ežero vanduo buvo nepaprastai skaidrus. Vietomis dugną galima buvo matyti net penkis ar šešis metrus. Čia pat stūksojo senas piliakalnis. Padavimai teigė, kad ežeras atsiradęs iš moters ašarų: neatsispyrusi vyrams krivio prakeikta vaidilutė klaidžiojo Simno apylinkės giriose, kol jos ašaros pavirto į ežerą. Tarpukaryje ežero dugne buvo randama daugybė suakmenėjusių medžių kamienų. Ištrauktuose uolienos pavyzdžiuose rasdavo įvairios augmenijos.
Nepriklausomoje Lietuvoje Simnas buvo gana nemažas ir gražus miestelis. Seniūnijos centru tapo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vietovę kirto geležinkelio bėgiai, kurie siekė Suvalkus ir Vilnių. Smetoninėje Lietuvoje gamta po aukštomis žolėmis paslėpė mažąjį susisiekimą.
Buvo kalbama, kad tarpukaryje Simnas aprūpindavo visą Suvalkiją degtine. Stebuklingų bravorų niekas negalėjo surasti. Aplink miestelį tyvuliavę ežerai turėdavo daugybę salų, kurios nešė gerą pelną daugeliui. Kipro Petrausko medžioklės plotuose prie Žuvinto ežero naktinis darbas virte virė. Salose kūrendavosi laužiukai, prie kurių nieko nebijodami šildydavosi „žvejybos fanatikai“. Tačiau prie kiekvieno žūklės mėgėjo valties dugno virve pririštas plaukdavo ir kanistras. Policija nieko nepešdavo, nes „žvejys“ pamatęs laukiančius ant kranto pareigūnus, vienu mostu virvę nupjaudavo.
Tarpukaryje Žuvintų kaimo gyvybę palaikydavo Simno geležinkelio stotis. Už stoties neišbrendamuose raistuose buvo didžiuliai pelkių plotai. Klajojantys laukinių ančių pulkai, virš pelkių pakibęs mėnulis keldavo baimę į apylinkes atklydusiam turistui.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Prieš daugiau nei penkis šimtus metų dabartinio Simno vietoje lingavo girios. Kirvio neliesti ir žmonių kojų neišmindžioti miškai buvo pilni žvėrių ir paukščių. Girių prošvaistėse žaliavo pievos ir tyvuliavo ežerėliai. O visa apylinkė priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. |
Simne pirmieji gyventojai apsigyveno penkiolikto amžiaus pradžioje. Vytautas Didysis sutriuškino vokiečius Tanenbergo laukuose ir kryžiuočių puldinėjimai baigėsi. Į nelaisvę paimti ordino riterių tarnai, ginklanešiai ir daugybė Smolensko rusų įsikūrė aplink būsimą miestą. Vėliau į Simno miškus siųsdavo kariuomenės dezertyrus. O kautynėse pasižymėję lietuvių kariai gaudavo didelius tų žemių plotus, tvarkė naujų sodybų steigimą ir griežtai kontroliavo naujakurius.
Po beveik šimtmečio miškai buvo iškirsti ir derlinguose laukuose įsikūrė šimtai sodybų. Tuomet Simno žemės patraukė daugelio didikų žvilgsnius. Apylinkių žmonės buvo gana turtingi: svirnai lūždavo nuo duonos, midaus ir vaško. Vietiniai nesiskundė mokėdami didelius mokesčius.
Visa Simno sritis 1496 metais priklausė Lietuvos didžiajam maršalkai Jonui Zabžežinskiui. Turtinga ir didelė apylinkė sužavėjo didiką. Ir 1517 metais čia įkūrė miestą, kuriam suteikė Simno vardą. Tarpukario Simno kapinėse didikas pastatė savo rūmus, o prie dvaro prijungė aplinkinių kaimų žemes.
J. Zabžežinskio iniciatyva 1520 metais iškilo mūrinė Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Renesanso stiliaus šventovė miestelį puošia jau daugybę šimtmečių. Tuo metu bažnyčios durys turėjo visada būti atviros. O dvarininko tarnai mišių metu atidarydavo rūmų paradines duris, kad ponas galėtų girdėti pamaldas neišeidamas iš dvarvietės. Jis buvo išdidus ir į bažnyčią neidavo – nemėgo matyti baudžiauninkų sermėgų ir vyžų.
Senieji padavimai teigia, kad Zabžežinskių giminė išnyko kaip dūmas laiko tėkmėje. Kartą didikas nuvyko prie Simno ežero, stebėjo, kaip valstiečiai žvejoja jo kalėdiniam stalui žuvis. Tinklas po ledu užkliuvo ir niekas negalėjo jo ištraukti. Jaunas kumečio sūnus paskendo bandydamas įvykdyti dvarininko įsakymą surasti tinklą. Tą pačią dieną jaunuolio senoji motina prakeikė piktąjį dvarininką. Netrukus prakeiksmas pradėjo pildytis: mirė vienintelis Zabžežinskio sūnus. Po to Simno dvaras atiteko karaliui, kuris miestą pavertė seniūnijos centru.
Karalius Zigmantas Vaza 1626 metais suteikė Simnui Magdeburgo teises ir herbą. Miestas augo ir didėjo. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo vietovė atiteko Prūsijai. Didikai į miestelį užsukdavo labai retai, tačiau tikrindavo, ar jų vasalai karaliui surenka visą duoklę.
Prūsas pats eidavo per visus baudžiauninkų kiemus, kontroliuodavo, kiek žmonės turi karvių, arklių ir kiaulių. Suskaičiuodavo visus bičių avilius ir nustatydavo medaus duoklę. Išvaikščiodavo visas pamiškes tikrindamas, ar valstiečiai nieko nepaslėpė.
Sklido pasakojimai, kad per vieną patikrinimą prūsas miške išsisuko koją. Buvo toli nuklydęs ir negalėjo prisišaukti pagalbos. Išsigandęs dėl savo gyvybės, Dievui pasižadėjo tris metus neimti iš kaimiečių jokios duoklės, pakeisti bažnyčios stogą. Grįžęs į dvarą medaus, vaško, javų ir vilnų daugiau nereikalavo. Tačiau duoklę valstiečiai turėjo mokėti pinigais, nes besimelsdamas dėl savo gyvybės Dievui apie tai nieko neminėjo. Bažnyčiai paaukojęs kelis vežimus šieno, visiems gyrėsi, kaip Dievas jam padėjo išlikti gyvam.
Žmonių prisiminimuose išlikęs keistuoliu vadintas Simno vaitas ir Metelių seniūnas J. Chmielevskis. Neva naktimis jis vaikščiodavo po laukus ir kasinėdavo Giluičių, Prelomčiškės, Dambavaragio piliakalnius. Būdamas ypač godus tikėjosi rasti užkastus lobius. Jis tarsi buvo to laiko juodasis archeologas, skaitydavo įvairius alchemikų raštus, praktikuodavo juodąją magiją. Vietiniai žegnodavosi pamatę didiką ir vengdavo jo iš tolo.
Netoli Simno esančio Giluičio ežero vanduo buvo nepaprastai skaidrus. Vietomis dugną galima buvo matyti net penkis ar šešis metrus. Čia pat stūksojo senas piliakalnis. Padavimai teigė, kad ežeras atsiradęs iš moters ašarų: neatsispyrusi vyrams krivio prakeikta vaidilutė klaidžiojo Simno apylinkės giriose, kol jos ašaros pavirto į ežerą. Tarpukaryje ežero dugne buvo randama daugybė suakmenėjusių medžių kamienų. Ištrauktuose uolienos pavyzdžiuose rasdavo įvairios augmenijos.
Nepriklausomoje Lietuvoje Simnas buvo gana nemažas ir gražus miestelis. Seniūnijos centru tapo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vietovę kirto geležinkelio bėgiai, kurie siekė Suvalkus ir Vilnių. Smetoninėje Lietuvoje gamta po aukštomis žolėmis paslėpė mažąjį susisiekimą.
Buvo kalbama, kad tarpukaryje Simnas aprūpindavo visą Suvalkiją degtine. Stebuklingų bravorų niekas negalėjo surasti. Aplink miestelį tyvuliavę ežerai turėdavo daugybę salų, kurios nešė gerą pelną daugeliui. Kipro Petrausko medžioklės plotuose prie Žuvinto ežero naktinis darbas virte virė. Salose kūrendavosi laužiukai, prie kurių nieko nebijodami šildydavosi „žvejybos fanatikai“. Tačiau prie kiekvieno žūklės mėgėjo valties dugno virve pririštas plaukdavo ir kanistras. Policija nieko nepešdavo, nes „žvejys“ pamatęs laukiančius ant kranto pareigūnus, vienu mostu virvę nupjaudavo.
Tarpukaryje Žuvintų kaimo gyvybę palaikydavo Simno geležinkelio stotis. Už stoties neišbrendamuose raistuose buvo didžiuliai pelkių plotai. Klajojantys laukinių ančių pulkai, virš pelkių pakibęs mėnulis keldavo baimę į apylinkes atklydusiam turistui.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2020-05-06 09:03:54
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|