|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Kazlų Rūdos traukinių stotyje (1916 m.).
ebay.com nuotr.
Marijampolės–Kauno kelyje, ties Ąžuolų Būda, iki pat Nemuno glūdėjo didžiuliai žalių girių plotai. Prieškaryje tai buvo didžiausias miškų masyvas Lietuvoje. Medžiai šlamėjo šešiasdešimties kilometrų ilgio ir pločio ruože. Girių pakraštyje, žalių pušynų, eglynų apsuptyje, įsikūrė mažas Kazlų Rūdos miestelis.
Legendomis apipintas vardas
Senų žmonių padavimai byloja, kad kadaise Kazlų Rūda buvo labai garsi. Prieš daugiau nei 250 metų į čia atvyko karaliaus ištremtas ponas Kazlas. Atsivežė dvylika baudžiauninkų šeimų. Liepė iškirsti nemažą miško plotą ir pasistatė sau dvarą.
Vėliau ponas Kazlas užtiko geležies rūdos klodus ir įsirengė kasyklą. Pastatė geležies liejimo krosnis ir dideles kalves, kuriose buvo kalami kirviai, noragai, pasagos. Dvaro rūda ir jos gaminiai buvo gabenami į kitas vietas. O nuo kasyklų išteklių ir dvarininko pavardės kilo gyvenvietės vardas – Kazlų Rūda. Žmonės kalbėjo, kad Kazlas vėliau pats apleido ir sunaikino visus savo verslus. Buvo spėliojama, kad ištremtąjį pavijo praeities šešėliai. Kiti porindavo, kad dvarininką pakorė lenkai. Tačiau šiandien jau niekas nežino, kurioje vietoje buvo tas garsusis dvaras ir pirmosios kasyklos.
Istorijos vingiai
1862 m. rusai pradėjo tiesti geležinkelį iš Kauno į Kybartus. Miško tankumyne iškilo lentiniai barakai darbininkams. Atvyko ir kūrėsi šeimos. Tačiau netoli miesto stoties buvo vieta, kurioje vis dar augo daugybė medžių. Naujakuriai vengė vaikščioti neišmintais takais, nes meškos puldinėjo žmones.
Į tą vietą iš Virbalio buvo iškviestas būrys kareivių. Įvyko „ablavas“ ir per dieną nušovė 8 meškas. Išvalytoje teritorijoje darbininkai pastatė namus eiguliui ir miško prievaizdui. Trobos išliko keliasdešimt metų, o eigulio pasoda buvo vadinama meškalizdžiu.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje buvo vos 11 sodybų, 2 krautuvės, užvažiuojamas kiemas ir vienas garo varikliu varomas traktorius. Taip pat garvežių depas, stoties rūmai ir dviejų aukštų mokykla geležinkelio tarnautojų vaikams. Vietos valdžia buvo vienintelis rusų žandaras, kuris visą laiką praleisdavo taisydamas gendantį traktorių.
Per 1914 m. prasidėjusį karą rusai išardė geležinkelio bėgius, susprogdino vandens bokštą, apiplėšė krautuves. O 1915 m. pabaigoje vokiečiai į miestelį atsivedė jau tris tūkstančius rusų belaisvių. Šie pastatė barakus vokiečių administracijai ir sargybai. Iškilo dvi lentpjūvės, elektros stotis. Visą miestelį apraizgė spygliuotos vielos.
Į girios vidurį belaisviai nutiesė siaurąjį geležinkelį. Kasdien griuvo šimtai pušų, beržai, skarotos eglės ir juodalksniai. Miške ištisomis paromis dirbo dvylika gaterių. Buvo deginamos anglys, bėgo dervos. Rąstai, lentos, pabėgiai šimtais vagonų riedėjo į Vokietiją.
Tuo metu pradėjo didėti gyventojų skaičius. Mieste buvo įsteigtas didžiausias Lietuvoje grybų ir uogų surinkimo punktas. Gindamiesi nuo skurdo šimtai moterų ir vaikų kasdien braidė po miškus. Nešė į Kazlų Rūdą pilnus krepšius grybų ir uogų. O iš čia visos gėrybės statinėmis taip pat išvykdavo į užsienį.
Drąsūs kapsai 1917 m. miestelyje nušovė du vokiečių karius. Tarp vokiečių valdininkų įsivyravo baimė. 1919 m., Lietuvos nepriklausomybės kovų įkarštyje, lietuviai nuginklavo įgulos likučius. Buvo ruošiamasi išlaisvinti visą miestelį. Kruviname susišaudyme keliolika vyrų buvo sužeisti, o vienas nušautas. Išsigandę vokiečiai pradėjo trauktis. Sudegino elektros stotį, vietiniams išpardavė kiaules, kiaušinius ir paskutinę techniką lentpjūvėse. Rusų belaisviai bėgo į miškus, kitus išvežė darbams į Vokietiją, treti prisiglaudė pas vietinius ūkininkus.
Išlikusiuose barakuose vėliau buvo apgyvendinti Lietuvos karių suimti bolševikai. Lenino revoliucijos apakinti rusai kaip maras plūdo į svetimas teritorijas. Dalis lenkų taip pat buvo priversti laiką leisti už spygliuotos vielos. Buvo tikras „tautų kraustymasis“ aplinkui pokšint šūviams, ore tvyrant parako kvapui.
Įspūdingi klestėjimo metai
Tarpukario Lietuvoje Kazlų Rūda pretendavo į miesto titulą. Šaltiniai teigia, kad gyvenvietė augo amerikietišku tempu. Vietiniai jau buvo pamiršę, kad kažkada čia ošė gūdi giria, vyko mūšiai. Lietuvos kariuomenės savanoriams buvo išdalyti sklypai. Pamiškėse iškirstuose kelmynuose pradėjo dygti nauji namai.
Ketvirtajame dešimtmetyje Kazlų Rūda pasikeitė neatpažįstamai. Atsirado keli šimtai naujakurių, trys dešimtys krautuvių, tuzinas pramonės įmonių, trys tūkstančiai gyventojų. Iškilo priemiesčiai, o aplink juos – ošiantis pušynas. Prekybą skatino ir daugybė atvykstančių vasarotojų. Valdininkai, gyvenę Kazlų Rūdoje, kasdien traukiniais važinėjo į tarnybą Kaune. Ypatingu verslumu pasižymėjo vietiniai, kurie buvo vadinami „perkupčiais“, nes turguje įsigydavo kiaušinių, sviesto, uogų, grybų ir viską perparduodavo sostinėje.
Kiekvieną sekmadienį į Kazlų Rūdą iš Kauno atvykdavo vienadieniai nuotykių ieškotojai. Megzdavo romantiškas pažintis, kvėpuodavo pušynais, grybaudavo, uogaudavo. Kaune sklisdavo kalbos, kad Kazlų Rūdoje vėžių, žuvų yra kaip šieno. Daugelis atvykdavo su savo bučiais ir tinklais. Kai kurie atplaukdavo Nemunu. Išlipę į krantą samdydavosi vežimus arba pėsti eidavo į Jūrės, Pilvės, Višakio, Judrės upių pakrantes. Nuolatinis vasarotojas kurorte buvo prieškario dailininkas Adomas Varnas, su teptuku išvaikščiojęs visas apylinkes.
Pasimatymai ar susitikimai buvo skiriami stoties perone. Vakarais šimtai žmonių sutikdavo ar palydėdavo kiekvieną traukinį. Perone vykdavo ne tik romantiškos pažintys, bet ir atsiskaitymai dėl senų nuoskaudų ar įžeidimų.
Vasaromis Kazlų Rūda sutraukdavo apie 300 poilsiautojų. O miestelio stotį žinojo didžioji dalis Lietuvos. Visame pušyne kabėjo hamakai, klegėjo įvairiausios lietuvių kalbos tarmės. Dažniausiai buvo sutinkami kapsai, zanavykai ir kauniečiai. Iškilo specialūs pensionatai, kuriuose nakvojo poilsiautojai. Miestiečiai išsinuomodavo butus. Turistams šimtamečių medžių fone grodavo orkestras. Visos šios priežastys tarpukariu Kazlų Rūdai suteikė neoficialų kurorto statusą.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Marijampolės–Kauno kelyje, ties Ąžuolų Būda, iki pat Nemuno glūdėjo didžiuliai žalių girių plotai. Prieškaryje tai buvo didžiausias miškų masyvas Lietuvoje. Medžiai šlamėjo šešiasdešimties kilometrų ilgio ir pločio ruože. Girių pakraštyje, žalių pušynų, eglynų apsuptyje, įsikūrė mažas Kazlų Rūdos miestelis. |
Senų žmonių padavimai byloja, kad kadaise Kazlų Rūda buvo labai garsi. Prieš daugiau nei 250 metų į čia atvyko karaliaus ištremtas ponas Kazlas. Atsivežė dvylika baudžiauninkų šeimų. Liepė iškirsti nemažą miško plotą ir pasistatė sau dvarą.
Vėliau ponas Kazlas užtiko geležies rūdos klodus ir įsirengė kasyklą. Pastatė geležies liejimo krosnis ir dideles kalves, kuriose buvo kalami kirviai, noragai, pasagos. Dvaro rūda ir jos gaminiai buvo gabenami į kitas vietas. O nuo kasyklų išteklių ir dvarininko pavardės kilo gyvenvietės vardas – Kazlų Rūda. Žmonės kalbėjo, kad Kazlas vėliau pats apleido ir sunaikino visus savo verslus. Buvo spėliojama, kad ištremtąjį pavijo praeities šešėliai. Kiti porindavo, kad dvarininką pakorė lenkai. Tačiau šiandien jau niekas nežino, kurioje vietoje buvo tas garsusis dvaras ir pirmosios kasyklos.
1862 m. rusai pradėjo tiesti geležinkelį iš Kauno į Kybartus. Miško tankumyne iškilo lentiniai barakai darbininkams. Atvyko ir kūrėsi šeimos. Tačiau netoli miesto stoties buvo vieta, kurioje vis dar augo daugybė medžių. Naujakuriai vengė vaikščioti neišmintais takais, nes meškos puldinėjo žmones.
Į tą vietą iš Virbalio buvo iškviestas būrys kareivių. Įvyko „ablavas“ ir per dieną nušovė 8 meškas. Išvalytoje teritorijoje darbininkai pastatė namus eiguliui ir miško prievaizdui. Trobos išliko keliasdešimt metų, o eigulio pasoda buvo vadinama meškalizdžiu.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje buvo vos 11 sodybų, 2 krautuvės, užvažiuojamas kiemas ir vienas garo varikliu varomas traktorius. Taip pat garvežių depas, stoties rūmai ir dviejų aukštų mokykla geležinkelio tarnautojų vaikams. Vietos valdžia buvo vienintelis rusų žandaras, kuris visą laiką praleisdavo taisydamas gendantį traktorių.
Per 1914 m. prasidėjusį karą rusai išardė geležinkelio bėgius, susprogdino vandens bokštą, apiplėšė krautuves. O 1915 m. pabaigoje vokiečiai į miestelį atsivedė jau tris tūkstančius rusų belaisvių. Šie pastatė barakus vokiečių administracijai ir sargybai. Iškilo dvi lentpjūvės, elektros stotis. Visą miestelį apraizgė spygliuotos vielos.
Į girios vidurį belaisviai nutiesė siaurąjį geležinkelį. Kasdien griuvo šimtai pušų, beržai, skarotos eglės ir juodalksniai. Miške ištisomis paromis dirbo dvylika gaterių. Buvo deginamos anglys, bėgo dervos. Rąstai, lentos, pabėgiai šimtais vagonų riedėjo į Vokietiją.
Tuo metu pradėjo didėti gyventojų skaičius. Mieste buvo įsteigtas didžiausias Lietuvoje grybų ir uogų surinkimo punktas. Gindamiesi nuo skurdo šimtai moterų ir vaikų kasdien braidė po miškus. Nešė į Kazlų Rūdą pilnus krepšius grybų ir uogų. O iš čia visos gėrybės statinėmis taip pat išvykdavo į užsienį.
Drąsūs kapsai 1917 m. miestelyje nušovė du vokiečių karius. Tarp vokiečių valdininkų įsivyravo baimė. 1919 m., Lietuvos nepriklausomybės kovų įkarštyje, lietuviai nuginklavo įgulos likučius. Buvo ruošiamasi išlaisvinti visą miestelį. Kruviname susišaudyme keliolika vyrų buvo sužeisti, o vienas nušautas. Išsigandę vokiečiai pradėjo trauktis. Sudegino elektros stotį, vietiniams išpardavė kiaules, kiaušinius ir paskutinę techniką lentpjūvėse. Rusų belaisviai bėgo į miškus, kitus išvežė darbams į Vokietiją, treti prisiglaudė pas vietinius ūkininkus.
Išlikusiuose barakuose vėliau buvo apgyvendinti Lietuvos karių suimti bolševikai. Lenino revoliucijos apakinti rusai kaip maras plūdo į svetimas teritorijas. Dalis lenkų taip pat buvo priversti laiką leisti už spygliuotos vielos. Buvo tikras „tautų kraustymasis“ aplinkui pokšint šūviams, ore tvyrant parako kvapui.
Tarpukario Lietuvoje Kazlų Rūda pretendavo į miesto titulą. Šaltiniai teigia, kad gyvenvietė augo amerikietišku tempu. Vietiniai jau buvo pamiršę, kad kažkada čia ošė gūdi giria, vyko mūšiai. Lietuvos kariuomenės savanoriams buvo išdalyti sklypai. Pamiškėse iškirstuose kelmynuose pradėjo dygti nauji namai.
Ketvirtajame dešimtmetyje Kazlų Rūda pasikeitė neatpažįstamai. Atsirado keli šimtai naujakurių, trys dešimtys krautuvių, tuzinas pramonės įmonių, trys tūkstančiai gyventojų. Iškilo priemiesčiai, o aplink juos – ošiantis pušynas. Prekybą skatino ir daugybė atvykstančių vasarotojų. Valdininkai, gyvenę Kazlų Rūdoje, kasdien traukiniais važinėjo į tarnybą Kaune. Ypatingu verslumu pasižymėjo vietiniai, kurie buvo vadinami „perkupčiais“, nes turguje įsigydavo kiaušinių, sviesto, uogų, grybų ir viską perparduodavo sostinėje.
Kiekvieną sekmadienį į Kazlų Rūdą iš Kauno atvykdavo vienadieniai nuotykių ieškotojai. Megzdavo romantiškas pažintis, kvėpuodavo pušynais, grybaudavo, uogaudavo. Kaune sklisdavo kalbos, kad Kazlų Rūdoje vėžių, žuvų yra kaip šieno. Daugelis atvykdavo su savo bučiais ir tinklais. Kai kurie atplaukdavo Nemunu. Išlipę į krantą samdydavosi vežimus arba pėsti eidavo į Jūrės, Pilvės, Višakio, Judrės upių pakrantes. Nuolatinis vasarotojas kurorte buvo prieškario dailininkas Adomas Varnas, su teptuku išvaikščiojęs visas apylinkes.
Pasimatymai ar susitikimai buvo skiriami stoties perone. Vakarais šimtai žmonių sutikdavo ar palydėdavo kiekvieną traukinį. Perone vykdavo ne tik romantiškos pažintys, bet ir atsiskaitymai dėl senų nuoskaudų ar įžeidimų.
Vasaromis Kazlų Rūda sutraukdavo apie 300 poilsiautojų. O miestelio stotį žinojo didžioji dalis Lietuvos. Visame pušyne kabėjo hamakai, klegėjo įvairiausios lietuvių kalbos tarmės. Dažniausiai buvo sutinkami kapsai, zanavykai ir kauniečiai. Iškilo specialūs pensionatai, kuriuose nakvojo poilsiautojai. Miestiečiai išsinuomodavo butus. Turistams šimtamečių medžių fone grodavo orkestras. Visos šios priežastys tarpukariu Kazlų Rūdai suteikė neoficialų kurorto statusą.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2020-04-08 08:45:56
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|