|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Mūsų rajone
Daugelis negalėtų patikėti, kad XXI amžiuje tokiame name dar gyvena žmonės.Eglė KVIESULAITIENĖ
Į redakciją parašiusi Pilviškių seniūnijoje gyvenanti Valerija skambino pagalbos varpais, mat jos kaimynė Gražina atsidūrė beviltiškoje situacijoje. Iš ligoninės netrukus grįšianti moteris ne tik neturi kur gyventi, bet dėl sveikatos būklės nebepajėgi tvarkytis ir netgi kelia grėsmę aplinkiniams. Tačiau, pasak Valerijos, seniūnija nesiima jokių priemonių problemai spręsti, tad pati jau apskambinusi visur, kur tik įmanoma. Ne paslaptis, kad 56-erių Gražinos likimas nelepino, turtais neapipylė, o ir pati moteris didelių gyvenimo tikslų sau nekėlė – tenkinosi tuo, ką turėjo. Nei vaikų, nei materialinių turtų neužgyvenusi ir net iš kartos į kartą paveldėto palaikio būsto dokumentų nesusitvarkiusi Gražinos bei jos sutuoktinio šeima gyveno tik iš vyro uždarbio. Šis iš atokaus vienkiemio uždarbiauti pas ūkininkus eidavo po kelis kilometrus, o nedidelę algą, ne paslaptis, abu prauliodavo. Tačiau toks gyvenimo būdas nei abiem sutuoktiniams, nei atokiai gyvenantiems kaimynams netrukdė. Gražina su vyru leisdavo dienas savo pirkelėje, moteris niekada niekur nedirbo, neturėjo net asmens dokumento. Tačiau prieš porą metų mirus vyrui Gražinos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Moteris neteko ne tik savo dienų draugo, bet ir vienintelio pajamų šaltinio. Kaip „Santakai“ rašė Valerija, iš pradžių Gražiną globoti ėmėsi artimiausių kaimynų šeima: pasikviesdavo į svečius, pamaitindavo, dar ir maisto namo įdėdavo. Tačiau neilgai trukus po vyro mirties Gražinai sutriko sveikata, pasikeitė jos elgesys. Moteris pradėjo matyti vaizdinius, kalbėti su nesamais žmonėmis, o vieną dieną į kaimynų kiemą atėjo rankoje nešina akmeniu. Šie moterį šiaip taip prikalbino, kad ji eitų namo. Tačiau pakeliui Gražina užsuko pas kitus kaimynus ir pradėjo niokoti kieme esantį turtą, nurovė šiltnamyje augintas daržoves. Tuomet kaimo gyventojai puolė skambinti į seniūniją, prašyti, kad padėtų sutramdyti siautėjančią ligonę. Moteris buvo išvežta gydyti į Marių psichiatrijos kliniką. Anot Valerijos, gydymas Gražinai labai padėjo. Moteris atrodė atsigavusi, kurį laiką nevartojo alkoholio ir net nerūkė, šiaip taip vertėsi iš kaimynų suneštų gėrybių, pati pas juos nueidavo pavalgyti. Valerijos namuose Gražina pradėjo lankytis nuo praėjusių Velykų. Visada ateidavo sutartu laiku, maždaug tris kartus per savaitę valgydavo pusryčius, pietus, nešdavosi produktų namo. Tačiau bendraudama Valerija pastebėjo, kad Gražinos sveikata vėl trinka. Iš pradžių liga pasireiškė atminties spragomis, o lapkričio pabaigoje moteris vėl pradėjo kliedėti, kalbėtis su įsivaizduojamais žmonėmis, „girdėti“, ką sako už kilometro gyvenantis kaimynas, tapo pikta, agresyvi. Išsigandę, jog nepasikartotų ankstesnių metų scenarijus, į seniūniją sutartinai kreipėsi keli kaimynai. Tačiau, pasak Valerijos, iš seniūnijos darbuotojų jie išgirdo tik patarimą vežti ligonę į „darbo biržą“, nes neturėdama socialinio draudimo ji net negali gauti nemokamų medicinos paslaugų. Tačiau tądien Užimtumo tarnyboje strigo kompiuteriai, tad reikiamų dokumentų taip ir negavusi Gražina toliau blaškėsi po kaimą, savo elgesiu šiurpindama kaimynus. O pastarieji buvo taip įsigąsdinę, kad net naktimis bijojo bluostą sudėti. Valerija sakė, kad dar po kelių skambučių į seniūniją ir Savivaldybę kaime apsilankė valdininkų delegacija, bet Gražina ir toliau liko namuose. Tik kai sausio 3 dienos vakarą serganti kaimynė basomis atėjo į Valerijos namus, iškviesta greitoji medicinos pagalba vėl išvežė ligonę psichiatrų priežiūrai. Kol kas kaime ramu. Tačiau netrukus ligonė bus paleista iš gydymo įstaigos ir vėl grįš į savo bestogį namelį išdaužytais langais. Todėl kaimynai su nerimu laukia tos dienos ir stebisi, kodėl nesiimama priemonių, kad ligota moteris gautų reikiamą priežiūrą. Pilviškių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Loreta Bieliukienė sakė, jog susiklosčiusi situacija iš tiesų yra labai sudėtinga, mat ne viskas sprendžiama taip greitai, kaip atrodo Gražinos kaimynams. Kadangi pati Gražina būdama sveika ir drūta gyveno asocialiai ir savo ateitimi visiškai nesirūpino, ištikus bėdai seniūnijos bei socialinės pagalbos specialistams prireikė iškart spręsti daugybę problemų, mat moteris ne tik nebuvo socialiai drausta, bet ir neturėjo asmens dokumentų. O be šių Pilviškių seniūnijos gyventoja nebūtų gavusi nei pašalpos, nei nemokamo gydymo. Tad pirmiausia teko Gražiną gabenti į migracijos tarnybą dėl asmens tapatybės kortelės, ją pagaminus – vežti registruotis į Užimtumo tarnybą. Iki tol ligonė nebuvo lankiusis pas medikus, tad net neregistruota gydymo įstaigoje. Sutvarkius šiuos formalumus, moteris dabar gauna ir pašalpą pragyvenimui, ir nemokamą gydymą, turi nuolat registruotis Užimtumo tarnyboje, kur ją vežioja seniūnijos automobilis. L. Bieliukienė sakė, jog jai labai apmaudu dėl tokių Gražinos kaimynų kaltinimų, nes moterimi buvo rūpinamasi, bandoma jai padėti ir anksčiau. Gražina buvo gydoma nuo priklausomybių, kurį laiką buvo jų atsikračiusi, tačiau socialinių įgūdžių neišsiugdžiusį žmogų grąžinti į visavertį gyvenimą labai sunku. Šiuo metu didžiausia problema – kad moteris neturi jokio būsto, o besavininkis palaikis namelis stovi ant ūkininkui priklausančios žemės. Rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vyresnioji specialistė Janina Sabaliauskienė sakė, jog tokio likimo žmonių, kaip Gražina, rajone ne vienas. Naujai įsigaliojęs įstatymas reikalauja, kad globos namuose būtų apgyvendinami tik tie žmonės, kuriems nustatytas specialiųjų poreikių lygis. Jei gydytojai pripažins, jog Gražina turi psichikos negalią, ją bus galima nukreipti į tokius ligonius prižiūrinčius globos namus. Tačiau specialiesiems poreikiams nustatyti reikia laiko: medikai paprastai užtrunka apie du mėnesius. Tačiau net ir nustačius šiuos poreikius nereiškia, kad žmogus iškart pateks į globos įstaigą, nes eilės ten gan ilgos. Anot J. Sabaliauskienės, norint patekti į Didvyžių socialinės globos namus, reikėtų laukti mažiausiai metus. Specialistė jau apskambino visas tokio pobūdžio šalies įstaigas, tačiau nė vienoje vietų šiuo metu nėra. Kaip spręsti susidariusią problemą, dar svarstoma, tačiau Gražinai kažkur gyventi reikia jau dabar. Publikuota: 2020-02-06 08:08:38 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika * Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|