Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

---

Aklasis dainius Homeras mums padovanojo nuostabų pasakojimą apie Odisėją ir jo sunkų kelią namo.

Užpykdęs dievus drąsuolis turėjo įveikti daugybę išbandymų, kuriuose įgijo dar daugiau išminties. Pavyzdžiui, Ajajos saloje bičiuliai sutiko klastingąją Kirkę, kuri pavertė visą įgulą, išskyrus Odisėją ir dar vieną jaunuolį, kiaulėmis. Vietoj įgulos Odisėjui liko kriuksinti banda.

Homeras tvirtina, kad įsikišus Hermiui, kuris padovanojo Odisėjui stebuklingą žolyną, jūreivius pavyko atversti žmonėmis, ir visa įgula sėkmingai paliko salą.

Praėjus daugiau nei dviem tūkstančiams metų rašytojas Lionas Feuchtwangeris pateikė kitokią versiją, kas nutiko Ajajos saloje. Pasak jo, kai Odisėjas, triumfališkai mojuodamas Hermio padovanotu žolynu, artinosi prie kiaulių ir džiaugsmingai paskelbė, jog neša išlaisvinimą, šios bėgo nuo jo ir slapstėsi. Jam šiaip ne taip pavyko prisivilioti vieną jų ir atversti žmogumi.

Odisėjas labai nustebo, kai vietoj dėkingumo, kurio tikėjosi, sulaukė daugybės priekaištų ir karčių ašarų. Žmogumi atvirtęs jaunuolis keikė išgelbėtoją, tvirtindamas, kad būti kiaule, kuriai niekas nerūpi, kuri gali gulėti saulėkaitoje purve ir bet ką ėsti, kur kas lengviau ir maloniau nei žmogumi, kuriam tenka patirti vis naujų išbandymų. Kam būti žmogumi, jei pasisekė virsti kiaule?

Odisėjas dar tikėjosi, kad po kurio laiko „išgelbėtasis“ atsitokės, tačiau šis tik įsitaisė ant stogo, saulėkaitoje, dejavo dėl prarasto sotaus gyvenimo. Galiausiai, užsimiršęs, kad nebėra kiaulė, bandė keturiomis ropštis nuo stogo, idant prisijungtų prie bandos, nukrito ir užsimušė. Jo palaikus suėdė kitos kiaulės, besidžiaugdamos nauju ėdalu.

Odisėjas turėjo dievų dovanotą žolyną, kuris galėjo pašalinti Kirkės kerus ir atversti žmonėmis visą įgulą, tačiau niekas nenorėjo tokio „išlaisvinimo“. Iš salos jis išvyko vienas ir, kai galiausiai pasiekė namus, visiems pasakojo apie didvyrišką įgulos žūtį. Tik sulaukęs šešiasdešimties jis išdrįso žymiam dainiui papasakoti, kaip buvo iš tiesų. Šis trumpai pamąstęs nusprendė, kad legenda kur kas gražesnė nei tiesa ir nusprendė nekreipti dėmesio į Odisėjo atviravimą.

Nežinau, ar turėtume labiau pasitikėti Homeru, ar Feuctwangeriu. Homero versija populiaresnė ir įkvepia tuos, kurie neša žmonėms išlaisvinimą. Tačiau Feuchtwangerio versija, regis, labiau atitinka mūsų patirtį ir labiau padeda suprasti, kas vyksta su mumis.

Viešpatie, apie kokį išlaisvinimą iš nuodėmės Tu kalbi? Neatimk iš manęs tų malonumų trupinių, kuriuos turiu. Kam man tas kryžius, kelias į Golgotą? Palikime tai stipresniems, „tikėjimo profesionalams“. Na, o aš mieliau pasitenkinsiu ir tuo, ką turiu, ką sugebu susirasti. Žinai, Viešpatie, kol mano gyvenimas pakenčiamas, eik gelbėti kitų: narkomanų, prostitučių, nusikaltėlių, palaidūnų ar ateistų. Aš kaip nors pats, tik dar kiek pagulėsiu prieš televizoriaus saulėkaitą…

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---