„Santaka“ / Namuose ant rugių lauko – natūralaus grožio filosofija / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalinga melžėja (galimas apgyvendinimas). Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-10-20 10:52:17

Parduoda 7,5 a sodą „Paskenduolės“ bendrijoje (yra vasarnamis). Tel. 8 620 49 187.
Galioja iki: 2019-10-25 09:31:08

Parduoda traktorių MTZ-80, siaurus ratus, 5 m vartytuvą DEUTZ-FAHR, krautuvo („autokaro“) šakes, kabinamos gale. Tel. 8 618 50 719.
Galioja iki: 2019-10-26 13:27:28

Šiaudapjovę („akselinę“) su vienfaziu vokišku varikliu, 5 durų didelę medinę spintą, 4 vasarines padangas 185/70 R14. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2019-10-28 09:50:26



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


Puikiai prižiūrėti Lino Lukoševičiaus žirgai džiaugiasi laisve.

Autorės nuotr.


Namuose ant rugių lauko – natūralaus grožio filosofija

Eglė MIČIULIENĖ

Pajevonietis Linas Lukoševičius, kaip pats sako, yra šiek tiek „kitoks“. Savamokslis menininkas, vidury laukų savo rankomis pasistatęs namus, gaminantis dailias pirteles skiedrų stogais, drožiantis krivius, angelus ir karžygius, mylintis žirgus, melžiantis ožką, kepantis duoną ir į gyvenimą žvelgiantis giliau – per senosios baltų kultūros prizmę.

Viską darėsi pats

Lino Lukoševičiaus vaikystė prabėgo prie Pajevonio, Karklupėnų kaime – vos per keletą kilometrų nuo tų vietų, kur jis gyvena dabar. Vienu metu vyras buvo „pabėgęs“ į Vilkaviškį, bet mieste ilgai neištvėrė – po keleto metų parsikraustė į gimtinės laukus. Tikrąja to žodžio prasme: ten, kur dabar jau stovi L. Lukoševičiaus namas, tuo metu dar siūravo rugių laukas. Teko sulaukti, kol javai bus nukulti, tik tada statytis būstą.

Savo namus vyras pats ir įsirengė, komponuodamas natūralias medžiagas: akmenis, medį, molį, raudonas plytas. Net ir duris, grindis, baldus – viską darėsi pats. Nors pripažįsta visko taip ir nespėjantis užbaigti: kartais reikia gaminti kažkieno užsakytą medinę pirtelę, kitąkart mūza pašaukia į rankas paimti jau pradėtą drožinį... ir saviems namams laiko nelieka.

Liepė būti menininku

Trumpuoju „Vilkaviškio periodu“ L. Lukoševičius buvo įsikūręs netoli menininko Jono Zubavičiaus būsto.

– Sėdėdavau ir stebėdavau, kaip jis drožia. Kartą nusprendžiau pats pamėginti. Parėjau, pasiėmiau kaltą – bet nieko nepavyko. Tol, kol nepersikėliau į tėvų žemę ir kažkas galvoje nepersivertė... Žinoma, dabar jau ir pats turiu patirties, ir pleneruose dalyvauju, matau, kaip drožia kiti, iš jų pasisemiu daug žinių, – pasakojo drožėjas.

Anot vyro, drožinėti iš medžio meno dirbinius jį paskatino Pajevonio seniūnas Gediminas Bisikirskas.

– Atsikraustęs į kaimą, matyt, atrodžiau keistesnis negu kiti. Tai seniūnas ir nusprendė – būsi menininkas! Gerai, sakau, būsiu... – pusiau juokais kalbėjo L. Lukoševičius.

G. Bisikirskas atgabeno ąžuolo rąstą ir liepė naujakuriui drožti skelbimų lentą.

Taip viskas ir prasidėjo – dabar L. Lukoševičiaus drožiniais papuoštas ne vienas Pajevonio seniūnijos kampelis. Menininko pagaminti originalūs mediniai stendai, rodyklės į lankomus objektus, skelbimų lentos išdailinti įvairiais raštais, gamtos bei tautosakos motyvais.

Anksčiau seniūnijos užsakymu L. Lukoševičius kasmet išdroždavo ir medinę krivio skulptūrėlę – ji būdavo įteikiama „Metų žmogaus“ titulą pelniusiam pajevoniečiui. Gaila, kad jau keletą metų tokie rinkimai neberengiami.

Iš meno neišgyvensi

Paskutiniu metu pajevonietis daugiausia gamina medines pirteles.

– Tai lyg ir mano pragyvenimo šaltinis, nes iš meno neišgyvensi. Matot, sunku įvertinti savo kūrybą pinigais. Pačiam galbūt atrodo, kad darbo ir laiko drožiant įdėta nemažai, bet kitam mano kūrinys gali atrodyti tiek nevertas. Todėl kartais nežiūri kainos, žiūri, kad žmogui patiktų. Su ta kūryba taip jau būna, – trukteli pečiais vyras.

Tuo tarpu su pirtelėmis – paprasčiau, šio praktiško gaminio kaina nustatyta iš anksto. Vis dėlto L. Lukoševičiaus pagamintos pirtys yra nestandartinės, savito stiliaus, su dailiai išriestų šakų rankenomis, mediniais langais ir skiedrų stogais, gražiai besižiūrinčiais gamtos apsuptyje. Anot paties meistro, drabužių pakabą gali paprasčiausiai nupirkti, o gali paieškoti įdomesnės šakos ir pagaminti iš jos. Tokios smulkmenos iškart pakeičia vaizdą ir suteikia originalumo.

Pirčių gamybai pradžią davė sodo namelis, kurį L. Lukoševičius kažkada sumanė pasidaryti sau.

– Kažkas jį pamatė ir paprašė parduoti. Pagalvojau, kad pasidarysiu sau kitą, ir pardaviau. Pasidariau kitą – ir tą pardaviau... Tada atsirado užsakovas, kuris paprašė pagaminti pirtį. Taip prie tų pirčių ir kuičiuosi, dabar jau su sūnumi Dovydu, – šypteli pašnekovas, pats taip ir likęs be sodo namelio.

Reikia įkvėpimo
Savo namus Linas Lukoševičius įsirengė pats, komponuodamas natūralias medžiagas: akmenis, medį, molį, raudonas plytas. Net ir duris, grindis, baldus – viską darėsi pats.


L. Lukoševičius padaręs ir daugiau praktiškų, o kartu ir labai gražių dalykų: sūpynių, akmeninių pavėsinių, židinių.

Tačiau kūrybos, anot pajevoniečio, prie tokių darbų yra nedaug. Turi projektą, yra konstrukcija, ir, paderinęs su užsakovu, gamini.

– Medį drožti yra smagiau. Bet kūrybai reikia geresnės nuotaikos, įkvėpimo. Ir dabar turiu tokių užsakymų, prie kurių be ūpo niekaip negaliu prieiti, nes kitaip rizikuoju sugadinti medį, – kalbėjo L. Lukoševičius.

Šiuo metu drožėjo rankų laukia medinės kolonos, kurios vėliau rems privataus pastato stogą. Senokai „eilėje stovi“ ir koplytstulpis, užsakytas žmogaus, kuris jau džiaugiasi pajevoniečio pagaminta pirtele.

Aprodo šventvietes

Medžio ir akmens gyvybę rankomis užčiuopiantis L. Lukoševičius – tikras gamtos vaikas, kurio sielai artima senoji baltų pasaulėjauta.

Į Pajevonį atvykusiems turistams menininkas pabūna gidu: aprodo archeologų tyrinėtas bei kraštotyrininko Albino Kurtinaičio aprašytas šventvietes, kuriose vyko baltų genčių apeigos, pavedžioja po Tadarinės mišką, kur jo paties iniciatyva įrengtas mūsų protėvių istoriją liudijantis takas su stendais ir išsamiais vietovės sakrališkumą liudijančiais aprašymais.

Tie, kas giliau domisi mūsų krašto istorija, yra girdėję, kad Pajevonys laikomas pirmąja Sūduvos (Jotvingos) administracine sostine ir žynių-kunigaikščių (kunigų) dvasiniu centru, kuriame buvo daugybė šventyklų. Taigi į šį kraštą atvykusiems svečiams L. Lukoševičius tikrai turi ką papasakoti ir parodyti.

Žirgai gyvena laisvi

Pats menininkas jau per 20 metų nevalgo mėsos. Ne dėl savo sveikatos, o iš pagarbos gyvybei, dėl savo minčių švarumo.

– Atsimenu, jau mažas būdamas nuo mėsos žiaukčiodavau. O visiškai jos atsisakiau, kai grįžau iš armijos. Tada ėmė keistis ne tik savijauta, bet ir požiūris į daugelį dalykų. Mintys tapo švaresnės, šviesesnės, – kalbėjo vyras.

Kur kas daugiau stiprybės nei mėsa kūrėjui suteikia jo paties namuose iškeptos ruginės duonos riekė, paties surinktų žolelių arbata. Tiesa, kitų vegetarų vengiamų produktų jis neatsisako.

– Kodėl turėčiau nevalgyti varškės ar negerti pieno – juk mano ožka man jo duoda be jokio spyriojimosi. Vištos pačios deda kiaušinius, ir kol jie neperėti – jokia gyvybė iš jų juk neatsiras, – savo požiūrį dėstė pašnekovas.

Be ožkos ir vištų, pajevoniečio sodyboje ganosi trys dailūs žirgai. Vieną kumeliuką vyras žada parduoti, tačiau pripažįsta, jog žirgus pardavinėti sunku. Mat pirkdamas nesusitvarkė augintinių veislės dokumentų, o kaip darbinį arklį parduoti nenori: negali žiūrėti, kaip sportinis žirgas bandomas kinkyti į vežimą.

Žirgai pajevoniečio sodyboje auga laisvai: tvarto durys ryte atidaromos, ir gyvuliai kada nori gali laigyti po laukus, o panorėję grįžta namo.

Dėl to paprašytas parodyti žirgus L. Lukoševičius sudvejoja, ar jie šiuo metu bus kur nors netoliese. Tačiau vos išėjus už sodybos trys puikiai prižiūrėti augintiniai atrisnoja prie savo šeimininko ir švelniai baksnoja jį nosimis – galbūt kviečia pajodinėti.

– Norėtųsi skirti jiems daugiau laiko, bet jo vis per mažai, – glostydamas gražuolių augintinių karčius šypsosi L. Lukoševičius.





Galerija: Linas Lukoševičius





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Žmonės stojo į „Pažadų kelią“
* Ūkininkas dėl galimybės dirbti žemę atsisakė politinių postų
* Problema, kurios negalima spręsti tyliai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar eidami tamsiu metu segite atšvaitus?
Taip, būtinai.
Mano atšvaitas – dar stalčiuje.
Pėsčiomis nevaikštau.
Kam atšvaitas, jei einu tik šalikele?



Kalbos patarimai

Didžiuma ar diduma?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamas tik žodis diduma – didesnė dalis, dauguma. Pvz.: Didžiumą (= Didumą ) derliaus jau nuėmė.
Netaisyklingai vartojamas vietininkas didžiumoje irgi turi būti taisomas. Pvz.: Šiandien romano autorius didžiumoje (= iš esmės, beveik visai ) užmirštas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas