„Santaka“ / Negailestingo karo keliai vedė per Europą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-05-06 16:12

Dalinkitės:  


Karo metus B.Kriščiūnui primena ir likę nuotraukos.

Negailestingo karo keliai vedė per Europą


Kai 1941 metų birželio 22 d. be jokio įspėjimo Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, kuriai tuo metu priklausė ir Lietuva, aš buvau paauglys. Kiek prisimenu, vokiečių kareiviai pirmosiomis karo dienomis aiškino: „Du mėnesiai ir „Stalin kaput“. Teisingai, vokiečiai kaip ėjo, taip ir nuėjo – tais pačiais metais pasiekė net Maskvą. Bet prie Maskvos teko sustoti. Raudonajai armijai spaudžiant, nenoromis prisiėjo trauktis atgal. Po to pralaimėjimas Kursko lanke, prie Stalingrado. 1944 metų vasarą grįžtantis karas pasiekė Lietuvą, liepos 13-ąją buvo išvaduota Lietuvos sostinė Vilnius, kiti šalies miestai.

Besitraukiantys vokiečiai ėmėsi kraštutinių priemonių gynybai – mobilizavo civilius su vežimais, pavienius vyrus ir moteris prie Marijampolės kasti prieštankinių griovių bei vežti įvairias medžiagas įtvirtinimams. Man pačiam teko dalyvauti tuose darbuose, vežiau žvyrą iš Antrųjų Būdežerių žvyry-no. Tiems darbams vadovavo vokiečių žandarai.

Liepos 26-ąją pasklido kalbos, kad kitoje Marijampolės pusėje jau stovi rusų tankai. Besitraukiančią Vilkaviškio link vokiečių kariuomenę apšaudė rusų lėktuvai. Visi bėgo, aš irgi laimingai pasiekiau namus.

Karo bangai priartėjus prie Vilkaviškio ir jo apylinkių, prasidėjo žmonių evakuacija. Vokiečių žandarai liepė per 24 val. palikti namus. Visas turtas turėjo tilpti į vežimą, o kas netilpo, reikėjo palikti namuose. Mūsų evakuaciją sunkino tai, kad namuose buvo ligota močiutė bei keturmetė mergaitė. Ilgesniam laikui apsistojome Akucevičiaus sodyboje, Naujininkų kaime. Ten suvažiavo daug žmonių. Vokiečiai darbingus varė prie derliaus tvarkymo darbų. Man teko dirbti su vokiečių kareiviais – ruošėme bunkerius žiemai.


Vokiečiai jau kalbėjo, kad čia miegos rusai. Taip ir buvo – spalio 17–20 dienomis rusų puolimo vokiečiai neatlaikė, traukėsi, kartu ir mus išsivarė.

Kelyje į Vokietiją prabuvome visą mėnesį. Laimei, buvo neapsakomai saulėta ir šilta vasara bei ruduo be lašo lietaus. Keliuose pasitaikydavo ir aukų, ypač kada susimaišydavom su vokiečių kariuomene – apšaudydavo rusų lėktuvai. Vien į civilius nešaudydavo.

Lapkričio pabaigoje pasiekėm Rumelzburgo miestą. Dėl ligotos močiutės ir mažos mergaitės kelionę turėjome nutraukti. Buvome apgyvendinti Gruzvolo gyvenvietėje netoli miestelio. Vežimą su arkliais vokiečiai iš mūsų atėmė, daiktus davė išsikrauti. Kartu su rusų karo belaisviais dirbome įvairius žemės ūkio darbus. Artėjant frontui dar kartą teko evakuotis kartu su to ūkio vokiečiais, deja neilgai, trečią dieną buvome apsupti rusų kariuomenės. Rusų karo komendantas parūpino mums vežimą, porą arklių, susidėję savo mantą išvažiavome Lietuvos link. Privažiavus Stolpo miestą, visus sulaikė rusų kareiviai, išlaipino iš vežimo, iškinkė arklius. Miesto aikštėje vyrus suvarė į vieną, moteris su vaikais – į kitą pusę. Atėjęs rusų karininkas vyrus surašė ir nuvedė į netoliese esančią bažnyčią. Iš ten nebuvo galima išeiti, prie durų stovėjo sargybinis. Bažnyčioje buvo daugybė vyrų, rusų karo belaisvių, civilių – daugiausiai ukrainiečių ir baltarusių. Kiekvieną dieną po 50–100 žmonių buvome šaukiami pavardėmis. Trečią dieną ir mane pašaukė, nuvedė į štabą, vėl surašė, liepė pasirašyti. Kiek prisimenu, papuoliau į 180-ą atsarginį pulką. Buvome suskirstyti į būrius. Mūsų būrį sudarė 400 vyrų, dalis buvo senų kareivių.


Prasidėjo apmokymai, kaip elgtis su ginklais – šautuvais, kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, kaip mėtyti granatas. Po dviejų savaičių davėme priesaiką ir išžygiavome į frontą. Kovo 28–29 dienomis valtimis „Amfibija“ persikėlėme per Oderį. Apšaudė vokiečiai. Kitoje upės pusėje susirinkome ne visi. Buvome perskirstyti. Mane priskyrė prie artilerijos, teko būti 7-u numeriu – padavinėti sviedinius.

Divizijai gavus naujų T-34 tankų, jaunesni buvome paskirti desantininkais ant tankų. Tada pamačiau, kas vyksta kare. Gailesčio ten nėra. Berlyno prieigose lengvai sužeidė, kontuzijo. Gydžiausi Treptovo, vėliau Deuč-Eilau miestų ligoninėse. Paskui patekau į sveikstančių batalioną. Vieną dieną bevalgant pietus atėjo kapitonas ir sako: „Gimusieji 1925–1926 metais išeikite į kiemą“. Susidarė apie 50 vyrų. Kapitonas nuvedė mus prie penkių aukštų namo ir paaiškino, kad čia bus komendantūra ir mes čia tarnausime. Name nebuvo nė vieno sveiko lango. Išvaikščiojom visą miestą, kol suradom stiklų.

Vėliau mus šešis su viršila iškėlė į Vilkenzdorf gyvenvietę, o 1946 metais – į Lenkiją. 1946 metų pabaigoje, panaikinus dalį komendantūrų, buvome suvežti į Bresto kareivines, o iš ten į Krymo pusiasalį. Mūsų sąstato Simferopolyje jau laukė „pirkliai“. Papuoliau į Bachčisarajaus 99-ą motorizuotą pulką, kuris dalyvavo mūšiuose prie Vilkaviškio. Iš viso pulko liko tik 6 kovotojai. Jie Vilkaviškį prilygino mažajam Stalingradui, nes miestas kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. 1947 metais dėl sveikatos buvau demobilizuotas. Kalbos sutrikimas mane lydėjo beveik visą tarnybą. Daktarai sakė, kad tai nuo kontuzijimo karo metu.


Pritariu mūsų šalies Prezidento žodžiams vizito metu Izraelyje, kai jis kalbėjo, jog reikia daryti taip, kad daugiau tokios žudynės ir kančios nepasikartotų. Lietuva vos netapo ištisu kapinynu – nacių vykdytos masinės žudynės, karo aukos ir kt. Tikėkimės, kad ateinančios kartos gyvens taikiai ir ramiai.



Bronius KRIŠČIŪNAS

Antrojo pasaulinio karo dalyvis Karalkrėslio kaimo gyventojas



Publikuota: 2005-05-06 16:12:36

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai