|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-05-06 16:12
Karo metus B.Kriščiūnui primena ir likę nuotraukos.
Besitraukiantys vokiečiai ėmėsi kraštutinių priemonių gynybai – mobilizavo civilius su vežimais, pavienius vyrus ir moteris prie Marijampolės kasti prieštankinių griovių bei vežti įvairias medžiagas įtvirtinimams. Man pačiam teko dalyvauti tuose darbuose, vežiau žvyrą iš Antrųjų Būdežerių žvyry-no. Tiems darbams vadovavo vokiečių žandarai. Liepos 26-ąją pasklido kalbos, kad kitoje Marijampolės pusėje jau stovi rusų tankai. Besitraukiančią Vilkaviškio link vokiečių kariuomenę apšaudė rusų lėktuvai. Visi bėgo, aš irgi laimingai pasiekiau namus. Karo bangai priartėjus prie Vilkaviškio ir jo apylinkių, prasidėjo žmonių evakuacija. Vokiečių žandarai liepė per 24 val. palikti namus. Visas turtas turėjo tilpti į vežimą, o kas netilpo, reikėjo palikti namuose. Mūsų evakuaciją sunkino tai, kad namuose buvo ligota močiutė bei keturmetė mergaitė. Ilgesniam laikui apsistojome Akucevičiaus sodyboje, Naujininkų kaime. Ten suvažiavo daug žmonių. Vokiečiai darbingus varė prie derliaus tvarkymo darbų. Man teko dirbti su vokiečių kareiviais – ruošėme bunkerius žiemai. Vokiečiai jau kalbėjo, kad čia miegos rusai. Taip ir buvo – spalio 17–20 dienomis rusų puolimo vokiečiai neatlaikė, traukėsi, kartu ir mus išsivarė. Kelyje į Vokietiją prabuvome visą mėnesį. Laimei, buvo neapsakomai saulėta ir šilta vasara bei ruduo be lašo lietaus. Keliuose pasitaikydavo ir aukų, ypač kada susimaišydavom su vokiečių kariuomene – apšaudydavo rusų lėktuvai. Vien į civilius nešaudydavo. Lapkričio pabaigoje pasiekėm Rumelzburgo miestą. Dėl ligotos močiutės ir mažos mergaitės kelionę turėjome nutraukti. Buvome apgyvendinti Gruzvolo gyvenvietėje netoli miestelio. Vežimą su arkliais vokiečiai iš mūsų atėmė, daiktus davė išsikrauti. Kartu su rusų karo belaisviais dirbome įvairius žemės ūkio darbus. Artėjant frontui dar kartą teko evakuotis kartu su to ūkio vokiečiais, deja neilgai, trečią dieną buvome apsupti rusų kariuomenės. Rusų karo komendantas parūpino mums vežimą, porą arklių, susidėję savo mantą išvažiavome Lietuvos link. Privažiavus Stolpo miestą, visus sulaikė rusų kareiviai, išlaipino iš vežimo, iškinkė arklius. Miesto aikštėje vyrus suvarė į vieną, moteris su vaikais – į kitą pusę. Atėjęs rusų karininkas vyrus surašė ir nuvedė į netoliese esančią bažnyčią. Iš ten nebuvo galima išeiti, prie durų stovėjo sargybinis. Bažnyčioje buvo daugybė vyrų, rusų karo belaisvių, civilių – daugiausiai ukrainiečių ir baltarusių. Kiekvieną dieną po 50–100 žmonių buvome šaukiami pavardėmis. Trečią dieną ir mane pašaukė, nuvedė į štabą, vėl surašė, liepė pasirašyti. Kiek prisimenu, papuoliau į 180-ą atsarginį pulką. Buvome suskirstyti į būrius. Mūsų būrį sudarė 400 vyrų, dalis buvo senų kareivių. Prasidėjo apmokymai, kaip elgtis su ginklais – šautuvais, kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, kaip mėtyti granatas. Po dviejų savaičių davėme priesaiką ir išžygiavome į frontą. Kovo 28–29 dienomis valtimis „Amfibija“ persikėlėme per Oderį. Apšaudė vokiečiai. Kitoje upės pusėje susirinkome ne visi. Buvome perskirstyti. Mane priskyrė prie artilerijos, teko būti 7-u numeriu – padavinėti sviedinius. Divizijai gavus naujų T-34 tankų, jaunesni buvome paskirti desantininkais ant tankų. Tada pamačiau, kas vyksta kare. Gailesčio ten nėra. Berlyno prieigose lengvai sužeidė, kontuzijo. Gydžiausi Treptovo, vėliau Deuč-Eilau miestų ligoninėse. Paskui patekau į sveikstančių batalioną. Vieną dieną bevalgant pietus atėjo kapitonas ir sako: „Gimusieji 1925–1926 metais išeikite į kiemą“. Susidarė apie 50 vyrų. Kapitonas nuvedė mus prie penkių aukštų namo ir paaiškino, kad čia bus komendantūra ir mes čia tarnausime. Name nebuvo nė vieno sveiko lango. Išvaikščiojom visą miestą, kol suradom stiklų. Vėliau mus šešis su viršila iškėlė į Vilkenzdorf gyvenvietę, o 1946 metais – į Lenkiją. 1946 metų pabaigoje, panaikinus dalį komendantūrų, buvome suvežti į Bresto kareivines, o iš ten į Krymo pusiasalį. Mūsų sąstato Simferopolyje jau laukė „pirkliai“. Papuoliau į Bachčisarajaus 99-ą motorizuotą pulką, kuris dalyvavo mūšiuose prie Vilkaviškio. Iš viso pulko liko tik 6 kovotojai. Jie Vilkaviškį prilygino mažajam Stalingradui, nes miestas kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. 1947 metais dėl sveikatos buvau demobilizuotas. Kalbos sutrikimas mane lydėjo beveik visą tarnybą. Daktarai sakė, kad tai nuo kontuzijimo karo metu. Pritariu mūsų šalies Prezidento žodžiams vizito metu Izraelyje, kai jis kalbėjo, jog reikia daryti taip, kad daugiau tokios žudynės ir kančios nepasikartotų. Lietuva vos netapo ištisu kapinynu – nacių vykdytos masinės žudynės, karo aukos ir kt. Tikėkimės, kad ateinančios kartos gyvens taikiai ir ramiai. Bronius KRIŠČIŪNAS Antrojo pasaulinio karo dalyvis Karalkrėslio kaimo gyventojas Publikuota: 2005-05-06 16:12:36 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|