|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-04-25 15:39
Tamaros ir Aleksandro Leonavičių šeima plaukiodama patyrė įvairių nuotykių.
– Buriuoti Kuršių mariose mes su vyru Aleksandru pradėjome dar 1980 metais. Pirmieji žingsniai buvo įdomūs, bet dėl patirties stokos plaukiojimo metu jautėmės gana nejaukiai, mane kartais apimdavo baimės jausmas, kurį sėkmingai slėpiau nuo šeimos narių. Neturėjome žemėlapio ir dažnai užplaukdavome ant seklumų. Tąkart plaukėme per Kuršių marias antrą kartą. Sėkmingai pasiekėme Nidos krantą, bet į uostą neužsukome, nes neturėjome leidimo. Tuo metu, kad galėtum prisišvartuoti Nidos uoste, reikėjo gauti atitinkamų valstybinių institucijų leidimą. Apsistojome prie Didžiosios kopos. Marios buvo ramios, švietė saulė. Dieną praleidome nuostabiai. Tikėjomės, kad tokia bus ir naktis. Tačiau apie antrą valandą nakties pabudau nuo laivo supimo, išėjau į denį ir... išsigandau: dangus buvo juodas, sukilo bangos ir vėjas švilpė vantuose. Dabar, kai turime didelę plaukiojimo patirtį, toks reiškinys atrodytų juokingas, nes jau žinome, kad dangus naktį savaime tamsus, toks vėjas tiktai gaivina, o bangos tik maloniai supa. Bet tada išsigandau ir pažadinau kapitoną, t. y. Aleksandrą. Jis išėjęs į denį pasikasė pakaušį ir pasakė, kad nėra ko čia panikuoti. Bet dėl šventos ramybės (jis seniai buvo įsitikinęs, kad su moterimis neverta ginčytis) nutarė plaukti prie molo, į užuovėją. Atstumas buvo nedidelis, sėkmingai priplaukėme molą, bet čia Aleksandras pastebėjo, kad komandas duoda pats sau, o tas, kuris turėtų jų klausyti (t. y. aš), krante su žibintu jau ieško švartavimo kilpos. Mano vyras niekaip nesuprato, kaip aš galėjau taip staiga atsidurti krante. Paprastai mano išlipimas iš laivo būdavo ištisa ceremonija. Reikėdavo laivą pritraukti prie kranto, vienas žmogus jį laikydavo, kad nepasvirtų, kitas turėdavo paduoti man ranką ir dar padrąsinti. Ryte visaip bandėme pakartoti naktinį mano „žygį“, bet, deja, nepavyko. Posakį, jog baimės didelės akys, galima papildyti: baimė gali suteikti jėgų padaryti tai, ko jokiu kitu atveju nepadarytum. Publikuota: 2008-04-25 15:39:07 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|