|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-04-25 15:20
Tradicinė jau aštuonioliktus metus pavasariais vykstanti rajono kūrėjų šventė kasmet sutraukia vis daugiau dalyvių. Tad konkursas patekti į šiam renginiui skirtus „Santakos“ puslapius tampa vis didesnis. Taigi ir šį kartą savo kūrybą atlanke ras ne visi autoriai. Tačiau visi, siuntusieji savo eiles Mažajam poezijos pavasariui, gegužės 10 d., 15 val., maloniai kviečiami į popietę „Jūs pareisit žibuoklių takais į geltonas pavasario pievas“, kuri vyks Paežerių dvaro rūmuose. Bus paskelbtas šiemetinio poezijos pavasario laureatas, kuriam teks rajono Savivaldybės premija, pagerbti diplomantai, įteikti kiti prizai. „Santakos“ skaitytojai taip pat gali rinkti labiausiai patikusį eilėraštį ir skambinti tel. (8 342) 20 801. Jo autoriaus taip pat laukia dovana. „Santakos“ inf. Kažkada, kažkada Aš ieškojau tavęs Net padangių Melsvam debesy, Klausinėjau beržų, Klausinėjau pušų Ir žvaigždelių šviesių, Kur esi? Ir šaukiau, ir šaukiau Iš miglų ir laukų, Iš alyvų, žydėjimo vyšnių, Ir prašiau nors daina Ar lietaus lašeliu Į mane tarsi žemę Sugrįžti. Kažkada, kažkada Aš ieškojau tavęs Net padangių Melsvam debesy, Kol nuleidus akis Pakuždėjo širdis, Kad tu čia, mano meile, Esi. Tas pavasaris toks: Išsiliejusios ilgesio upės, Prismaigstyti šalpusnių – Mažyčių saulučių – grioviai... Negaliu dar priversti Savo širdies nebekrūpčiot Nuo šešėlių ant sienų, Kur tik mano pačios atspindžiai. Nepamiršus, dar ne, Viksvos geliančio rėžio per delną, Pro akis prašuoliavusių Vėju žabotų dienų... Atidavusi nerimo duoklę Svajingam pavasariui, Į save, kaip prie aukuro, Vėl sugrižtu... Mintys blaškos neramios Kaip avys žalioje lankoje. Jas reikia pagaut, uždaryti. Atmintyje atrinkt vaikystės skausmą, Gražius pavasarius ir vasaras žalias, Auksines rudens lapų kopas Ir nuostabias šerkšnotąsias žiemas. Apie gyvenimą man bus sunku rašyti, Nes jis – žaizda gili. Dabar jau žilstanti galva Guodžia mane kasdieną. Ir aš su meile jau žengiu Per užgyventą žiedlapių purieną. Tylėjimo naktys, Prabilkit spalvotais Sapnais Su vainikais žaliais, Su medžiais aukštais. Ir jūra teošia Po mano langais... Prie kranto pamosi Ranka. Pažinsiu Tave, Ir džiaugsmas virpės Man ant lūpų – Vėl būsi šalia... Nusvyra alyvų Baltieji žiedai Ant glostančios rankos, Kažkur tolumoj Perkūnas jau trankos. Lietus sidabru Užlieja mano Spalvotus sapnus... Tylėjimo naktys, Leiskit sugrįžt į namus!.. Susikabinam rankom Lyg maži vaikai Ir einame užmiršę, Kad mūs gyvenimas Pakalnėn eina. Ir neišsiskirsim Taip lengvai, Nes tapome daugiau Negu draugai. Jau pavargau Skaičiuoti laikrodžio Dūžius. Tie pasimatymai – Tokie trumpi ir Skaudūs. Norėčiau glėbyje Suspausti, nepaleisti, Nors mūs gyvenimas Pakalnėn eina. Susikabinkim rankomis. Tegul praeiviai Mums pavydi. Ir nesvarbu, Kas bus toliau. O mūsų širdys Vis dar žydi! Tik vienas žvilgsnis Vienas žodis Tik vienas prisiglaudimas Vienas palytėjimas. Vienas žvilgsnis Į tave Į mane Į didžiulį, platų PASAULĮ. Vienas žodis Tau Man Kitiems. Vienas prisiglaudimas Prie tavęs Prie manęs Prie ŠIRDIES. Vienas palytėjimas Tavo Mano Mūsų GYVENIMO. Tavo žvaigždės subyra Į mano ramybės sodą. Mano širdies ramybė – Iš Tavo Dangaus. Tavo Dangus Sūpuoja visą Žemę. Mūsų Žemė Ieško paguodos, Rankų švelnumo Ir gerumo žmogaus. Žmonės... Jų yra visokių, Visokių... Bet... Tavo žvaigždės subyra Į mano ramybės sodą Ir ta ramybė – Iš Tavo Dangaus... Aš tyliai giedu giesmę, Kurią Tu patiesei Lyg mano gyvenimo kelią... Tuo keliu eiti galiu Tik su Tavim, mano Dieve, Kuris sukūrė Dangų ir Žemę, Davė man gyvybę... Aš giedu Giesmę, Kurią Tu patikėjai man... Kurią Tu man patikėjai. Giesmelė skambi vyturėlio Vis kelia saulutę aukštyn. Žvaigždutės – dangaus žiburėliai Į viltį vilioja naktim. Pavasario vieškeliai dunda, Nespėjančių niekas nelauks, Džiaugsmingai gamtužė pabunda, Į žaliąjį glėbį priglaus. Žiedais neužgimusiais miršta Mūs viltys, kai pyksta gamta, Kai derlius į nieką pavirsta – Skurdi ateitis nulemta. Pavasaris žemdirbio daliai – Gražiausių svajonių lopšys. Mes lenkiamės gamtinei galiai – Ji sėkmę aruoduos rašys. Lai gyvąją pasaką seka Rytojaus aušrų švyturiai, Lai saulė gyvenimo teka Jaunystės svajų vyturiais. Saulė slepiasi už mėlyno šilo, Dangus pamažu vakarėja. Melsvas rūkas virš žemės pakyla. Atrodo, lyg vaikštai liepų alėja. Nurimo vėjelis, nutilo paukštelių balsai, Vien lakštingala per naktį budės. Rodos, viską iš naujo matai, Vakaro tylą pirmą kartą girdi. Be garso alsuoja laukai, Medžiai kuždasi tyliai, Nakties miegui užsimerkia žiedai, Jaunas mėnuo virš miško pakyla. Matai, kaip užgęsta purpurinė žara, Užsidega žvaigždelė vakarė. Laukai apsikloja blyškia tamsuma, Tik sapnai vaikšto po miegančią žemę. Verks pavasario vėjai. Laikas smiltis pustys. Saulės skaisti ašarėlė Ant našlutės žiedelio nukris. Ir spindės per dienelę Prie drugelio sparnų. Vėjas gainios smiltelę Prie aguonos žiedų. Suspindės šilagėlės Mėlynąja ugnim. Pievoj tūnoja akmenys Surakinta mintim. Neprakalbins jų niekas, Jie kentės ir tylės. Mėnesėlio vainikas Prisiglaus prie Žvaigždės. Pavasarėja. Žemėj ir širdy – Pavasarėja... Tai laiko vilnys plukdo Dieną naują – Orchidėją. Gimtadienį Tu būk žvali, jauna – Tegul gyvenimas Tau džiaugsmo Taurę lieja... Raudonos burės Plėšosi ant rėjų Nuo ilgesio Pavasarinių vėjų... O Dieve, Kaip gražiai Pavasarėja! Iš Tavo rankų Vandenį gersiu, Kad pražystų švenčiausias mūs jausmas. Atsigėrusi posmais prabilsiu Ir nežinosiu, Kaip kūnas skausta. Ir Tavo meilės Būste statytam Dievo artumą amžiną jausiu – Šį pavasario tekantį rytą Mūs gyvenimo Saulę priglausiu... Tavųjų lūpų Bučinio gaivą Ir begalinę meilės pagundą Saugosiu visą likusį laiką. Tegul gerumas Žemėj pabunda... Girdžiu saulėlydžio žaroj – Oginskio polonezą groja. Ir netelpa širdy manoj jausmai – garsus tuos atkartoja. Regiu lašelyje rasos liepsnojančias akis kūrėjo ir virpančius pirštus, kurie stebuklu pakerėjo. Kai skamba muzika, mana siela dainuoja. Išnyksta pilkas liūdesys, šypsotis noris. Beribė, bekraštė, paskendus ūkuos, Mojuojanti vėjy žuvėdros sparnu, Sūpuojanti laivą bangų pataluos, Tokią išvydau aš atbėgant taku. Atsirito banga ir ištiškus purslais Užliejo man veidą gaivia vėsuma, Visu kūnu nubėgo šilti virpuliai, O širdie, dar labiau tu spurdėk, aš laisva! Aš laisva, pakylėta nuo žemės, Nuo besaikio bėgimo ir kasdienių vargų, Atvira gėriui, laimei ir džiaugsmui, Kaip tavoji gelmė mėlynųjų bangų. Kai pavasaris laužys ledus Ir medžiams iš naujo prisegs vėl lapus, Aš tylėsiu, ilgai tylėsiu, Kai vėjas atplėš langines Ir pievose vašką palies, Aš žiūrėsiu, ilgai žiūrėsiu. Kai kregždės vėl maldai nurimę sutūps, Aš melsiuos, karštai pasimelsiu. Kai gatvėj vaikystė sušuks, Aš tikėsiu, tikrai tikėsiu... Pavasaris atkelia saulei vartus. Pirma šalna šermukšniais raudonuoja. Ledinėm ašarom pravirksta drebulė. Suvirpa vėjyje vienišė smilga. Sužvarbusios sušildyt nieks jos negalės. Ledinė saulė apgobia vienatvę. Sustoja laikas, suklumpi... Ir pusnyje kartu su vėju tu tyliai rožinį kalbi. aš neskiriu tikrovės nuo sapnų ir apkabinus savo širdį sopią išpjaunu ją ir padedu ant stalo, vaišinkitės, sveteliai, jūs mielieji rytoj aš jau turėsiu naują sukursiu kaukę savojo vaidmens išbraukusi save iš sąrašo kūrėjų paliksiu tad riba tarp sapno ir tikrovės ir keiksit jūs, o gerbiamieji, pritariamai aš linkčiosiu visiems gerai gerai tegu taip būna ko būti negali niekados. Tikėjom – nugalėsi... Nors apmaudu, bet šitai būna, kad paskutinį tašką padeda Fortūna. Neprognozuojamoj audroj palūžta ąžuolai... Tą žvarbią ūkanotą kovo naktį narsi širdis nustojo plakti. Palikęs viską, kas brangu ir miela, išėjai... deja. Nutilo Šauklio balsas naktyje. Tave mylėjom, kad nevengei pūstelėt prieš vėją, šaukei į kovą protėvių dvasia. Kvietei nuo svetimųjų ginti tėviškėlę, nusikratyti amžiams vergija. Nesakome – buvai, Tu visuomet mums būsi! Išplauksi, Benai, vėl birželyje į Nidą ir pasiliksi ten visiems laikams. Kada gi spėjo viskas čia pražysti visų varsų pavasario žiedais? Čia atėjau ieškodama jaunystės, Su ievom, nužydėjusiom kadais. Einu laukais gimtaisiais aš laiminga, Laisva kaip tie laukai ir išdidi. Sodybų soduose žiedeliais sninga, Rimuoju dainą plakančioj širdy. Kokia graži pabudus mūsų žemė! Ir pėdos mano pasiliks čia amžinai. Kur tik einu, kur akys remias, Čia tėviškėlė mano, čia jinai! Užmerk akis, Rūpintojėli! Pamiegok... Juk taip kentėjai Tuštumoje garbės aikštingos. Iš tavo liūdesio Tvirtybės niekas neišvogs, Nes nieko niekam Nežadėjai. Tiktai pilnatimi, Bemiegę naktį pasitinkant, Glaudei mane, Kaip rugio šiaudą tuščią Vėjuos linkusį. Eiva abu į gaivų sapną Vilčių ragauti!.. O kai pakelsi vėl Erškėčiais vainikuotą galvą – Priešais tave – sūnus paklydęs... Ničnieko jam nedovanok!.. Į kalnus palydėk!.. Ten meilės žiedas Viršūnėje pražydo... Jos veidą atpažinsiu Vaivorykštę palietęs. Gerumas viešpataus visoj šaly... Apsikabinkime ir jėgos griš Per žemę motinėlę sūnui – Lietuvos Antėjui. Jau pavasario vėjas Švelniai vyšnias bučiuoja. Sudrebės jos. Nubus, Nuvilnys aistromis! Su džiaugsmu dovanos Baltą žiedlapių rojų, Šiluma per atgyjančią Žemę Atsklis... Aukšto paukščio sparnai (Jie iš ilgesio tiesias) Nuskraidins į erdves Aidą žodžio tauraus. Nesvarbu, kad toli. Juk žvaigždynuose – dviese! Ačiū Tau, Visagali, Už buvimą Žmogaus... Kyla saulė rytuos, Auksu Viltį nudažo... Kur tik eitų Žmogus, Tegu bus jam šviesu. Nesvarbu, kad ugnelė Iš židinio mažo, Ji kartoja kasdieną: „Laiminga esu!“ Svetimėjantis kaimynų šuo Neatpažįsta manęs. Aploja it eilinį praeivį... Manau, kad jis greit mirs, Net paglostyti neprisileidžia. Kvaili vaikigaliai jo nesupranta... Toliau smėlynas, balos, sekanti laiptinė... Bum! Atradau kaip gintarą jūros dugne, Paskendau it debesų pūkuose, Skrieju išblaškyta žeme – Radau! Mano žmogau, Tave sutikau! Vėl iš naujo šioj žemėj gimiau – Pakilau. Svajonėm tikiu ir sparnus auginu. Be galo, pasaulio krašto Tas jausmas ryškus ir galingas – Tave, mano žmogau, sutikau. Tu būsi mano sparnai. Smagiai krapnoja švelnūs lietūs, Greit sodai ims ir vėl žydėti. Nors kartą žemę šią palietus Turėsi amžiams ją mylėti. O Suvalkija, mūsų žeme! Čia tavo girios, upės šneka. Brangesnio niekur nėr kampelio, Už tą, kur mynėm savo taką. Čia gimėm mes, čia mes užaugom, Čia mūs namai, kapai ir kryžiai. Tave apglėbsime lyg draugą Iš svetimų kraštų sugrįžę. O mūsų žeme, Suvalkija, Kur eisiu, kur tik bekeliausiu, Kai būsiu aš labai pavargus Prie tavęs švelniai prisiglausiu. Tu vis tokia pati, manoji upe, tiek nuplukdžius apsnigtų žiemų, tik kasmet labiau palinksta gluosniai prie krantais vingiuojančių takų. Tais takais kažkur aš taip skubėjau ir glėbin pavasarius rinkau, saujomis vaikystės skambų juoką į bangas tavąsias vis bėriau. Prie lieptelio vėl purienos žydi, pusto vėjas sodų baltą sniegą, stoviu kranto gluosnį apkabinus, o pro šalį mano metai bėga... Pro debesis matau lietų Ir saulutė dažnai šypsojos. Prie namo stovi liepa – Tai mano šalis gimtoji. Čia senolių pirkios, Čia gandrai mojuoja. Man sugrįžus ir pravirkus Čia šunelis loja. Čia upelis bėga, raitos Ten tolyn vingiuoja. Čia mergelės audžia kraitį Ir dainas dainuoja. Jos į gražų drobių raštą Daug dainų įpynė. Gražus, mielas mano kraštas Lietuva – Tėvynė. Išeidama Pasiėmiau Laukų, miškų Ir pievų Grožį. Nešiausi Su savim Toli toli... Mačiau, Kaip virš galvos Man plieskė Kaitri saulė, Kaip skaldė Audrų debesis Žaibai žali... Mačiau, Kaip sūkuriavo Baltos pūgos Ir sukosi Aplinkui Vėjai keturi. Kaip liejosi Krantuos Ištvinę upės Ir kalėsi Laukuos Daigai pirmi... Mačiau, Kaip vėtra Lenkė medį – Nuo pat viršūnės Lig šaknų. Ir kaip po jos Laukai nutilę Bolavo Rūko sidabru... Mačiau... Bet vis ėjau, Ėjau Ir nepaklydau Tuo dar Nežinomu, Nevaikščiotu Keliu... Ir man beeinant Tarp delnų Pavasaris pražydo – Puokštelė Švelniai mėlynų Žiedų... Ji kalbės kad diena Bus ilga Kad galbūt nesibaigs Niekada Ir dainuos jos raudona širdis Apie džiaugsmą Kuris neišskris Lyg netyčia paklydus Kregždė Apie baltas gegužio Naktis Apie vėją jo juoką Akis Švelnų žvilgsnį (gal žodį) Myliu Amžiniausią Visų laikinų. Jau greitai vėl šešta diena, mes išsiskyrėm – buvo septintoji. Ilgai stovėjome kartu, tu man kažką kartojai... Ilgai stovėjom, supratau – aš tau taip reikalinga. Širdis spurdės, o juk žinai, tas skausmas širdį surakina... Aš tau sakiau, kad buvo ji, o jis pavasarį atėjo. Tie kvepiantys balti žiedai mums kelią klojo – ėjom... Ir negalvojom, kad nūnai žiedai nuvysti gali. Teliko vien tik stagarai ir jais nuklota žemė... Tu raminai mane, sakei – gyvendami pamirštam. Aš laukiau to, juk pagaliau vis tiek reikės užmiršti... Tu ilgas valandas praleidi prie rojalio, Tie skambesiai ataidi pas mane, Akordams byrant lyg žiedams ant mano kelio, Ieškau minties ir dvasios jų mene. Žinau, kad muzikoj tu pats save išlieji, Aš mėginu atkurti joj tave, Joje atsiveria širdies jausmai tikrieji, Tu pats išduodi sąskambiais save. Kad tie garsai nebenutiltų, vis sugrįžtų, Muzikos aidas liktų manyje, Aš ją kaip tu išgyvenu ir gal neklystu, Kad skandini tu ilgesį joje... Jaučiu melodiją subtilią, svaigią, mielą, Lyg palaipsniui įstringančia mintim: O kad galėčiau aš pagrobti tavo sielą, Ir nusinešti amžiams su savim... Saulėlydžio žaros Rausvai laukus nudažo. Medžių šešėliai tįsta, ilgėja Ir su nakties tamsa susilieja. Prisnūdo pavargęs vėjas. Mėnulio kontūrai ryškėja. Paklydęs paukštis dar sukliks Ir jis tuojau užmigs. Vejuosi saulėlydį mintimi, Kur susitinka diena su naktimi, Ten nugrimzta rūpesčiai, gėla, Ten ilsis mieguisto vakaro tyla. Viena akimirka... Prisiglaudimas. Lyg vėjo šuoras vasaros delne. Nulytas takas. Pienėmis pražydus pieva. O širdyje gėla. Lyg buvusi, lyg ne... Viena akimirka. Prisiglaudimas. Žingsnis. Ir snaigė – tik kaip ašara delne... Žinau... Jau supratau... Kur mano kelias – Ir koks tikslas... Jau supratau, patyriau, Kas yra gyvenimo tiesa. Kiekvienądien prabudusi regiu – Vėl švinta naujas, gaivus rytas. Žinau... Jau laikas keltis, Bėgt ant kalno Ir aukštai iškelt rankas! Juk saulė tuoj sutiks mane. Tada ir pajuntu... Dėl ko gimiau, pavasariui atbudus, Ir kiek dar daug man nori pasakyt Džiaugsmingas saulės šypsnis... Žinau... Kad dėl manęs Ir dėl visų... Alsuoja žemė, auga medis... Vanduo, ugnis ir tyras oras mums... Tikėsiu šventumu būties didžios, Ir džiaugsiuosi diena kiekviena duota, Ir taip kas rytą, saulei patekėjus, Dėkosiu Dievui, kad esu. Žodžiai... Iš žodžių sakiniai. Iš vieno žodžio sakinys... Jie skamba laikinai – Laike lyg bangos nuvilnys. Palieka žodžių aidas atminty Sukeldamas jausmų verpetus. Vieni jų lieka mūs širdy, Kiti mintis mums sukelia naujas. Be žodžių būnam tyloje Ir laukiam, kas prabils. Jų kartais ieškom savyje, Tikėdami, kad neapvils. Kartais tave myliu, O kartais – nekenčiu Be priežasties, be pastangų, Tiesiog aš tuo metu Tau tai jaučiu. O kartais, Kai šaukia pilnatis, Atsiklaupiu šalia tavęs Ir tyliai, lyg mažas vaikas, – Pravirkstu. Verkiu ilgai. Kodėl – nesuprantu. Gal vien dėl to, Gal tam aš gyvenu? O gal dėl to, Kad tik tave myliu, Gal vien dėl to, Kad širdyje aš neapykantą Ne tau, o sau Ilgai ilgai nešu... Pavasariu pakvipo aplytas rytas. Pavasariu pakvipo miško samana. Pavasariu pakvipo žodis pasakytas. Pavasariu pakvipo paukščio aimana. Tėvynė – tai ne šviesos garsių restoranų, Ne užjūrio pasakų krantas, Tai ne rūmai prie balto fontano, Ne Seimas ir ne Prezidentas. Tėvynė – tai nuo Baltijos pučiantis vėjas, Gandrai vėl namolio sugrįžę, Pavargęs artojas rugelį pasėjęs Ir liepos medumi pražydę. Tėvynė – žalios rūtos sesučių daržely, Laukuose mėlynai pražydėję linai, Smūtkeliai ir kryžiai prie kelio Ir protėvių smėlyj kapai... Ten aukštai vėjas debesis gano Ir vis taikosi saulę užkloti. Taip skubi tu, gyvenime mano, Taip leki, kaip žirgai nežaboti. Neskubėk dar, neliepki nutilti, Neatimki dar plunksnos iš rankų. Man dar norisi tautai prabilti, Sviesti žodį galingą ir trankų. Kad ne žaltvykslės ateitį lemia. Ir ne tie, kurie skuba jas skinti. Tik tvirtai įsikibę į žemę Ąžuolai Lietuvos išauginti. O beprotiškai skubantis laike, Žiūrėk, saulė jau ir vėl nusileido. O tu bėgi kaip žirgas paklaikęs, Naują vagą išrėžęs ant veido. Prašvito rytas, saulė teka, dar rūkas plauko pabaliais, o lakštingala kad čiulba, šneka, ir ji ilgai miegot neleis. Kai obelys ir vyšnios baltos, kai pievos puošiasi žiedais, tada sušyla širdys šaltos – pavasaris sušalt neleis. Einu per pievas – širdis džiaugias, kad vėl pavasarį matau, tos pievos gėlių lauką kaip knygą nuostabią skaitau. Čia upeliukas palei šilą, toks gyvybingas, toks šnekus, jis bėgdamas sudrumsčia tylą, tai vėl pritilęs ir ramus. Tai gal eikim į vakaro žarą, Tai gal grįšime vėl iš rytų. (J.Strielkūnas) Žinau, kada nors jūs sugrįšite ten, kur suteka visi upeliukai pavasarį į upę, putojančią ir siautulingą, su mažais popieriniais laiviukais – skenduoliais. Žinau, jūs sugrįšit į ten, kur taip vaiskiai leidžias ir pateka saulė, rymo senas molinis ąsotis ant pinučių tvoros, o vakarai kvepia rūtom ir mėtom. Jūs pareisit žibuoklių takais į geltonas pavasario pievas, į vyšnių žydėjimą ir gandro klegėjimą, į savąją pradžią sugrįšit. Per žiedlapių lietų šalnų nudažytais plaukais siautulingoje upėj metus paskandinę... Aš žinau, jūs sugrįšit pavasarį. Ateinu iš tolių, iš tamsybių per ūkanų apsemtas platumas, per nutviekstas rasų brydes. O rankose – delnų švelnumas, vilties daina, gaivus laukimas. Ir garsai, vos girdimi atodūsiai, lyg stygos užgauti, lyg iš dangaus pabirę perlai. Ar tu girdi? Aidai dainos motulės, senolių šokių atgarsiai... Sugrubę pirštai nuo darbų užgauna kanklių stygą. Ir – įkvepiu svajonę. O, būk, melodija, palaiminta! Tavoj jėgoj, tavoj versmėj, tavoj atokaitoj galiu gyventi, galiu girdėt užuovėjos varpelį, galiu svajot, galiu įkvėpti dvasios paslapties. Ir atsidust, ir pasakyt – žmogaus širdies girdžiu platumą, palaimos dvasią, meilės įkvėptos. Ramiu žodžiu alsuoja stygos... Ir muzika... Vienintelė, tikra, nenugalėta. Pasiklydau savuose jausmuose, Nežinau, kur takelis nuves? Ar paglostys man plaukus vėjelis, O gal mano svajas jis nuneš? Ten toli už minčių horizonto, Kur atsiveria platūs vaizdai, Susilieja į vientisą jūrą Visi buvę, nublankę sapnai. Pasilieka tiktai sumaištis. Ko gi daužos, nerimsta širdis? Gal baugina tyli ateitis? Nežinia supa mano mintis. Bet kažkur dar gyvena viltis, Kad išėjusi laimė sugrįš. Gal ją paukščiai parneš ant sparnų Iš saulėtų jaunystės dienų? Aš stovėsiu, kai eina kiti... Tie kiti nežino, kur eina. Pasakyki, jog tu tiki, Kad nevykusi meilė praeina. Mano mintys – kaip vėjas, girdi?.. Jos man primena kiemsargio dainą. Tavo Iūpos per girtos. Argi jos įvardytų mano kainą? Mūsų skrybėles vėjas neš. Mano rankom tu jas pagausi. – Nebijok – jį jau tuoj išveš, – Pakuždės tau kažkas į ausį. Neišveš – juk išeisiu pats... Nes jau viską seniai pasakęs. Tiek beprotiškai katei: „Kac“, Tiek: „Nepaprastos Tavo akys“. Aš išeisiu, kai stovi kiti. Mano skrybėlę neša vėjas. Mano sąmojai jau užmiršti. Mano laikas – seniai praėjęs. Tik vienas žodis Ištartas... Tik jis Prabyla tarsi praeitis. Ir tu girdi. Sustoji tarpdury, Atsigręži ir vis Tikiesi skrist, Bet nenuskrist, Pabūt šalia nors paslapčia. Sustot, pašaukt vardu Ir niekad neužmiršt tavo akių. O kas man pasakys, Kad saulė vėl sugrįš, Kad meilė – be sparnų, Mėnulis – be ragų, Kad pasaka sena, O ragana – miela, Kad vėjas mums atneš Pavasario dainas, Kad ašara karšta, Žiema labai šalta, Kad žvaigždės ims spindėt, Planetos ims riedėt, Kad medžiai sužaliuos Ir ims dainas dainuot, O kas man pasakys, Kad pasaka sugrįš! Žalia ir kalnuota, Kiek dainų sudainuota... Ežerais švyti. Ten vaikščiojo jaunystė. Mano tėviškėlėj Seselės rūtas ravėjo, Brolelis šalia žirgo stovėjo, Tėvelis dalgį pustė, Motulė drobeles guldė. Duona kvepėjo ajerais, Po langu – jazminais. Mano tėviškėlė – Kelias į pasaulį Iki šiol kaip saulė. Miškai kaip rūtos žaliuoja, Gražupis vingiuoja. Lietuvoj gražiausia, Todėl ji brangiausia. Mano tėviškėlė Šiame krašte, Rankdarbių rašte, Ratelio verpime, Staklių audime, Lino rietime. Mano tėviškėlė – Pasakų šalis. Esi sava Ir širdyje gyva. Joninės ant Kernavės piliakalnių Žavi ta sielos būsena, Kai šventė – kiekviena diena. Svajoji, dirbi ar eini – Margam pasauly gyveni, Kur net vėjelis švelniai groja Tau džiaugsmo ritmas rimuoja. O horizonte vietoj miško Svajonių miestų bokštai tviska. Tau žmonės šypsosi visi, Pats imi juoktis, kad esi. Svarbus asmuo gyvybės šventei – Dirbt noris, kurt, gyvent. Kitiems dalinti vien džiaugsmus, Pamiršt tą blogį, kur dar bus. O tuos, kur amžinai paniurę, Paklaust norėtųs: ko jie žiūri Į niekus perdėtai rimtai. Juk žemėj vos surandi vietą – Ir jau į dulkę pavirtai. Darbus praskaidrint mūs dienos Negal nieks kitas, tiktai mes. Todėl sukurti sielai šventę – Visa prasmė, kam dar gyventi. Ir aš, kai tampa neramu, Ir vėl ta sielos būsena, Kai šventė – kiekviena diena. Vėl pavasaris eina laukais – Antai, pievoje, žydi jau pienės! Susikibę už rankų, žiedais Paupy jau dabinasi ievos. Jau pakilo iš miego miškai, Jau žibuoklės seniai mėlynuoja. Grįžta paukščiai namo iš pietų, Žadint žemę giesmėm pasišovę. Kyla garas nuo žemės aitrus, Prakaitas srūva artojui per veidą, Šiandien vėl pasitinkam gandrus, Gimtinėn parnešusius meilę ir giedrą! Pagalvėlėse pirštų numarinau jutimus. Užsipyliau akis jau nubirusiais pakalnučių žiedais... Stipriai suveržiau dviem metalo plokštelėm tavęs išsiilgusį kaklą. Viską lėtai naikinu... Tapau žole... Spygliuotu patalu miško, paskutiniu gurkšniu gertuvėj... nakties košmaru, kai tau reikia budėti... Saugau tave nuo sapnų, kuriuose balto lino perregimo drabužio kraštu pavargusias tavo akis glosto nuviltas mano laukimas... Pardaviau angelo kaukę: šviesius plaukus, akis, nesišypsančias lūpas. Išmėčiau sparnus, kad skrist negalėčiau... ...liko keturios plunksnos... Išeini. Nori – nenori, duonos tėvynėj nėra... Lenkiasi karklai prie kelio. Verkia tavęs Lietuva. Darbo ir duonos neliko – usnynė žemelė gimta. Kuriasi naujos bendrijos, kalbančios anglų kalba. Išėjai... Gera? Negera? Duona dirbtinė gardi. Menasi žydintis baras Ir pabarėliai melsvi. Ėjo... Išėjo berneliai amžiaus ano pradžioj – liko mergelės, liko rūtelės, liko širdis jų dainoj. Nori... Nenori... Išeina... Šaltas žvilgsnis įsmigo giliai, Ir ledinė širdis nesupras. Dar sustingusios šypsos kreivai Mano lūpos šią naktį užges. Dar pažvelk krištolinėm akim Ir vienatvę laike užmigdyk. Liūdesio rankom šaltom apkabink, Kad gyvensiu geriau – nesakyk. Tu paliesk pirštais iš nebūties Veidą tyrą svajonės sudužusios. Ir likimo žingsniu prisiliesk Prie tikrovės kamieno palūžusio. Padalyk kraujo lašą perpus Iš pabirusios laimės žiedų. Suskaičiuok išsakytus jausmus Ir užverk duris sielos kelių... Išskyrė mus gyvenimas pačioj jaunystėj, Jus nubloškė likimo smūgiai taip toli... Ilgėjomės vieni kitų mes šitiek metų! Dabar vėl esam tokie artimi. Kaip gera vėl visus matyti Pavasarį sugrįžusius po rudenio audrų. Ištieskime vieni kitiems rankas ir skriskim Vėl kaip jaunystėj šokio sūkury! Aš sveikinu visus, visus, suėjusius į puotą, Atvykusius ir iš arti, ir iš toli. Šis mūs susitikimas aiškiai sako, Kad vaikiška draugystė buvo nemari. Tad leiskit šiandien laimės palinkėti Karštai karštai, iš pat širdies gelmių! Kad einantys į rudenį gėlėtą Patirtume daug gėrio, džiaugsmo valandų. Rauda rudeniniai medžiai nuo šiurpaus vėjo gausmo, tik neskraidinkit iš gimtinės švelniausio meilės jausmo. Aš jį kaip kūdikį globosiu, prie širdies karštai glausiu, nuo vėjų ir audrų užstosiu, gėlėtą meilės raštą ausiu. Vasario pūgos staugs ir ūžaus, skausmo adatėlės smigs į širdį, aš puošiu ją žiedais gegužio, svaigiu alyvų vynu girdysiu. Neišneškit mano meilės, vėjai, ją sutikau pavasario žiedų ugny, gyvenimo kely saugojau, mylėjau, dabar supu kaip kūdikį širdy... Neišskraidinkit meilės jausmo, vėjai. „Gentie švelniasiele, atėjus dienų brėškime!“ (A.Vaičiulaitis. „Pieva“.) Gentie švelniasiele, išaugus Tarp girių, tarp pievų žalių, Tyliausiu smilgų kuždėjimu, Upelio bangelės blyksniu Kalbi ir glaudi, ir klausi, Ir glostai, ir ramini, Svaigiausią vienatvės skausmą Į savąjį glėbį imi... Gentie čiulbuonėle, dainuoji Vėjų ir paukščių balsais... Ir debesėlių atodūsiais... Ir šviesulių spinduliais... Daina ir migdai, ir budini, Ir guodi, ir mokini... Aitriausią, karčiausią liūdesį Į džiaugsmą išaugini... Dienų ir naktų giesmei gaudžiant, Keliauji žaliąja lanka... Ir žvaigždei krituolei, ir saulei Tavoji širdis atvira... Kai šviesų birželio stebuklą Senolių malda atlydės, Gentie nemarioji, priglusi Prie šventojo beržo peties... Nepamiršiu, Kaip saulė kopia Į dangų... Nepamiršiu, Kaip debesys kloja Žvaigždes... Nepamiršiu, Kaip viltys byra Pro pirštus Perregima, Plonyte versme... Nepamiršiu, Ko vėjas klajoja Tarp medžių... Nepamiršiu, Ko klykia Nebyli tyla... Nepamiršiu Sapno mažyčio, Pasklidusio Rasos šiluma... Rasų prisotintam delne Aš tavo vardą įrašysiu. Per parko glūdumą atnešęs Ant ryto sparno nutapysiu Išbalintą jaunystės freską. Tik leiski man rytais Dar pasibelsti į Tavo jaunystės lanką, Pajusti rytmečio rasos gaivumą, Paimti balto obuolinio vyno taurę Iš tavo jaunystės rankų. Tik leisk man vakarais Dar kartą išvysti langelio Sename name užuolaidą. Ir pro suskilusį laiko stiklą Išbučiuoti Tavo plaukų Pabalusias sruogas. Tik leiski mums sugrįžt Į tą jaunystės rytą. Publikuota: 2008-04-25 15:20:19 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|