|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-04-22 08:34
|
|
|
Marytė ir Albinas Radzevičiai jaučiasi laimingi, išauginę ir į gyvenimą išleidę aštuonis vaikus.
Autorės nuotr.
Birutė NENĖNIENĖ
Kaip puiki pamoka
Priežastis, dėl kurios rūpėjo pakalbinti Žynių kaimo gyventojus Radzevičius, paprasta ir kartu nepaprasta: prieš 65-erius metus dvidešimt vienerių metų Marytė ir metais vyresnis Albinas prie Didvyžių bažnyčios altoriaus prieš Dievą prisiekė vienas kitą mylėti, gerbti ir neapleisti iki gyvenimo pabaigos. To priesako laikėsi, kai smulkutė, linksmo veido jauna žmonelė sukiojosi kaip vijurkas, o jį, atlašų, gražaus stoto vyrą, liga paguldė į patalą.
Į vienas kito petį jie remiasi ir dabar, kai abiejų žingsneliai lėtesni, kai atmintis praretėjusi, kai aštuonių užaugintų vaikų, 21 anūko ir septynių proanūkių sulaukus akys sudrėksta džiaugsmo ašaromis.
Vienas kitą pertardami, kad tiksliau nušviestų vieną ar kitą bendro gyvenimo epizodą, garbaus amžiaus sutuoktiniai leidosi į prisiminimus. Po pirmųjų sunkumų suklumpančioms dabartinėms jaunoms poroms Radzevičių gyvenimas galėtų būti kaip puiki pamoka.
Ilgai negalvojo
Susipažino juodu per gavėnią, kai jaunimas pabendrauti rinkdavosi tai vienoje, tai kitoje kaimo pirkioje. Marytei rodėsi, jog Albinas dairosi į kitas merginas. Bet jis buvo įžvalgus kavalierius, praktiškas, todėl po pusantro mėnesio artimesnės pažinties pasipiršo Marytei. Mat devynių vaikų šeimoje augusiam priešpaskutiniam Albinui jau norėjosi savarankiško gyvenimo.
Iš šešių vaikų, gimusių Savickų šeimoje, Marytė buvo vyriausia, trys mirė mažiukai, sesuo žuvo per karą, brolis mokytojavo. Prie tėvų likusios jaunamartės tėvai turėjo žemės, stovėjo trobesiai – reikėjo jaunesnių šeimininkų.
Pirmasis išbandymas
Karui besibaigiant, jauna šeima susidūrė su pirmaisiais išbandymais: frontui priartėjus, teko evakuotis iš pradėto sukti namų lizdo.
Pirmagimei Alytei buvo dvi savaitės, kai areštavo Albiną ir beveik metus išlaikė Marijampolės kalėjime. Tardė, reikalavo pasakyti, kur pasislėpė vyresnysis brolis Antanas, Nepriklausomos Lietuvos metais dirbęs Žaliosios nuovados viršininku. Nepavykus Albiną apkaltinti kaip politinį kalinį, nubaudė jį už dezertyravimą – vengimą išeiti į rusų kariuomenę.
Begalinis skausmas suspaudė širdis, kai iki metukų prakutusi nuo plaučių uždegimo mirė dukrytė.
Tik geri prisiminimai
Nutolus pirmosioms negandoms, šeimoje gimė antra, trečia mergaitė. „Kai iš eilės gimė trys dukros, mane vyrai pradėjo per dantį traukti, kad nieko gero nenuveikiu. Tada gimė keturi sūnūs ir dar viena dukra“, – šmaikštavo A.Radzevičius. Sutuoktiniai užaugino aštuonis vaikus.
Nuo veido nenuslystančia šypsena ir atviromis akimis lydėdama vyro mintis, M.Radzevičienė prisipažino, jog atmintis išsibarstė ir gerai turėtų pagalvoti prieš išvardydama tikslias vaikų gimimo datas. Į pagalbą pasisiūlė pas Radzevičius palydėjusi sena ir gera jų pažįstama, Sūdavos vidurinės mokyklos mokytoja Regina Naujokaitienė. Per penkiasdešimt metų mokykloje dirbanti pedagogė mokė visus aštuonis Radzevičių vaikus, buvo kai kurių klasės auklėtoja ir puikiai įsidėmėjo jų vardus, gebėjimus, žinojo apie auklėjimą, polinkius ir pomėgius, visada gėrėdavosi jų darbštumu, pavyzdingumu, mandagumu.
Pasak mokytojos, visi buvo gražūs, tvarkingi ir dvasingi, lankė bažnyčią, bet tais laikais mokykloje niekas nekontroliavo jų pažiūrų, netaikė prievartos.
Malonu buvo klausytis mokytojos ir tėvų pokalbio apie vaikų pasirinktus gyvenimo kelius, apie pavyzdingus anūkus. Su tėvais gyvenantis sūnus Ričardas yra mokyklos tėvų komiteto narys, nes penki jo vaikai – Sūdavos vidurinės mokyklos moksleiviai.
Dėl ko švyti mamos veidas
Vida, Irena, Zita, Leonas, Romas, Alfonsas, Ričardas, Vilija... „Visi jie nuoširdūs, malonūs. Dievui dėkoju, kad tokie dori užaugo. Jei būčiau diržu auklėjęs, gal būčiau užsiauginęs priešus“, – sakė tėvas ir senelis Albinas Radzevičius.
M.Radzevičienė pasakojo, jog vaikystėje, išgyvenusi savo mažų broliukų mirtis, žaisdama svajodavo, kad augins ir mylės daug savo vaikų. Dabar jos veidas švyti palaima, nes visą gyvenimo džiaugsmą surado motinystėje.
Auklėjimo paslaptys
„Išaiškindavome, kas gerai, kas nuodėmė, ką per išpažintį turi pasisakyti. Buvo pripratę prie bažnyčios, atėjus sekmadieniui nereikėdavo raginti nueiti į mišias“, – dalijosi vaikų auklėjimo paslaptimi Radzevičiai, patys krikščionišką moralę ir tikėjimą perėmę iš savo tėvų.
Albinas Radzevičius ketvirtį amžiaus dirbo paštininku. Jam buvę svarbu ne tik nunešti laikraščius, pensijas, bet ir pakalbėti su žmonėmis, išgirsti jų nuomones apie politiką ir gyvenimą, kaimų gyventojai juo pasitikėdavo ir pasakodavosi jų širdis užgavusias istorijas. Apie penkiolika metų žmogus sąžiningai prižiūrėjo kolūkio arklius, už išaugintus eržilus buvo premijuotas.
Kai šeima jau buvo praturtėjusi keliais mažais vaikais, A.Radzevičius susirgo plaučių liga, kurią padėjo įveikti tik vaistai bei dvejus metus trukęs gydymasis sanatorijoje. Gydytojai nurodė dirbant nepersitempti ir nepervargti. Ant gležnų žmonos pečių gulė visi ūkio darbai.
A.Radzevičius buvo reiklus tėvas, bet laikėsi tos nuomonės, kad dėl niekų nervų nereikia gadinti nei sau, nei žmonai. Marytė žinojo, jog jai, moteriai, privalomų padaryti darbų niekas kitas nepadarys, todėl triūsė apie namus kaip bitelė prie avilio, tėvams padėdavo augantys vaikai. Moteris visada rasdavo laiko puoselėti nuo vaikystės pamiltus gėlių darželius.
Su savo „mamuke“...
„Tai viso mano gyvenimo palydovas, tai mano ramstis pagrindinis“, – švelniai savo „mamukei“ ant pečių uždėjęs ranką pasakė baltagalvis vyras. Pasak A.Radzevičiaus, nebūtų juodu po vienu stogu išgyvenę šitiek dešimtmečių, jei nebūtų pasitikėjimo, meilės, tarimosi.
„Ko reikia, kad ir senatvėje džiaugtumeisi išsaugota meile?“ – klausiau abiejų pašnekovų.
„Visų pirma, turi būti pagarba vienas kitam“, – sakė tėvukas.
„Pati meilė saugojasi, o jei po metų kitų žmonės skiriasi, tai reiškia, jog meilė nebuvo tvirta, jaunuoliai nesistengė jos išsaugoti, rūpintis vienas kitu ir vaikais“, – sakė M.Radzevičienė.
Priežastis, dėl kurios rūpėjo pakalbinti Žynių kaimo gyventojus Radzevičius, paprasta ir kartu nepaprasta: prieš 65-erius metus dvidešimt vienerių metų Marytė ir metais vyresnis Albinas prie Didvyžių bažnyčios altoriaus prieš Dievą prisiekė vienas kitą mylėti, gerbti ir neapleisti iki gyvenimo pabaigos. To priesako laikėsi, kai smulkutė, linksmo veido jauna žmonelė sukiojosi kaip vijurkas, o jį, atlašų, gražaus stoto vyrą, liga paguldė į patalą.
Į vienas kito petį jie remiasi ir dabar, kai abiejų žingsneliai lėtesni, kai atmintis praretėjusi, kai aštuonių užaugintų vaikų, 21 anūko ir septynių proanūkių sulaukus akys sudrėksta džiaugsmo ašaromis.
Vienas kitą pertardami, kad tiksliau nušviestų vieną ar kitą bendro gyvenimo epizodą, garbaus amžiaus sutuoktiniai leidosi į prisiminimus. Po pirmųjų sunkumų suklumpančioms dabartinėms jaunoms poroms Radzevičių gyvenimas galėtų būti kaip puiki pamoka.
Susipažino juodu per gavėnią, kai jaunimas pabendrauti rinkdavosi tai vienoje, tai kitoje kaimo pirkioje. Marytei rodėsi, jog Albinas dairosi į kitas merginas. Bet jis buvo įžvalgus kavalierius, praktiškas, todėl po pusantro mėnesio artimesnės pažinties pasipiršo Marytei. Mat devynių vaikų šeimoje augusiam priešpaskutiniam Albinui jau norėjosi savarankiško gyvenimo.
Iš šešių vaikų, gimusių Savickų šeimoje, Marytė buvo vyriausia, trys mirė mažiukai, sesuo žuvo per karą, brolis mokytojavo. Prie tėvų likusios jaunamartės tėvai turėjo žemės, stovėjo trobesiai – reikėjo jaunesnių šeimininkų.
Karui besibaigiant, jauna šeima susidūrė su pirmaisiais išbandymais: frontui priartėjus, teko evakuotis iš pradėto sukti namų lizdo.
Pirmagimei Alytei buvo dvi savaitės, kai areštavo Albiną ir beveik metus išlaikė Marijampolės kalėjime. Tardė, reikalavo pasakyti, kur pasislėpė vyresnysis brolis Antanas, Nepriklausomos Lietuvos metais dirbęs Žaliosios nuovados viršininku. Nepavykus Albiną apkaltinti kaip politinį kalinį, nubaudė jį už dezertyravimą – vengimą išeiti į rusų kariuomenę.
Begalinis skausmas suspaudė širdis, kai iki metukų prakutusi nuo plaučių uždegimo mirė dukrytė.
Nutolus pirmosioms negandoms, šeimoje gimė antra, trečia mergaitė. „Kai iš eilės gimė trys dukros, mane vyrai pradėjo per dantį traukti, kad nieko gero nenuveikiu. Tada gimė keturi sūnūs ir dar viena dukra“, – šmaikštavo A.Radzevičius. Sutuoktiniai užaugino aštuonis vaikus.
Nuo veido nenuslystančia šypsena ir atviromis akimis lydėdama vyro mintis, M.Radzevičienė prisipažino, jog atmintis išsibarstė ir gerai turėtų pagalvoti prieš išvardydama tikslias vaikų gimimo datas. Į pagalbą pasisiūlė pas Radzevičius palydėjusi sena ir gera jų pažįstama, Sūdavos vidurinės mokyklos mokytoja Regina Naujokaitienė. Per penkiasdešimt metų mokykloje dirbanti pedagogė mokė visus aštuonis Radzevičių vaikus, buvo kai kurių klasės auklėtoja ir puikiai įsidėmėjo jų vardus, gebėjimus, žinojo apie auklėjimą, polinkius ir pomėgius, visada gėrėdavosi jų darbštumu, pavyzdingumu, mandagumu.
Pasak mokytojos, visi buvo gražūs, tvarkingi ir dvasingi, lankė bažnyčią, bet tais laikais mokykloje niekas nekontroliavo jų pažiūrų, netaikė prievartos.
Malonu buvo klausytis mokytojos ir tėvų pokalbio apie vaikų pasirinktus gyvenimo kelius, apie pavyzdingus anūkus. Su tėvais gyvenantis sūnus Ričardas yra mokyklos tėvų komiteto narys, nes penki jo vaikai – Sūdavos vidurinės mokyklos moksleiviai.
Vida, Irena, Zita, Leonas, Romas, Alfonsas, Ričardas, Vilija... „Visi jie nuoširdūs, malonūs. Dievui dėkoju, kad tokie dori užaugo. Jei būčiau diržu auklėjęs, gal būčiau užsiauginęs priešus“, – sakė tėvas ir senelis Albinas Radzevičius.
M.Radzevičienė pasakojo, jog vaikystėje, išgyvenusi savo mažų broliukų mirtis, žaisdama svajodavo, kad augins ir mylės daug savo vaikų. Dabar jos veidas švyti palaima, nes visą gyvenimo džiaugsmą surado motinystėje.
„Išaiškindavome, kas gerai, kas nuodėmė, ką per išpažintį turi pasisakyti. Buvo pripratę prie bažnyčios, atėjus sekmadieniui nereikėdavo raginti nueiti į mišias“, – dalijosi vaikų auklėjimo paslaptimi Radzevičiai, patys krikščionišką moralę ir tikėjimą perėmę iš savo tėvų.
Albinas Radzevičius ketvirtį amžiaus dirbo paštininku. Jam buvę svarbu ne tik nunešti laikraščius, pensijas, bet ir pakalbėti su žmonėmis, išgirsti jų nuomones apie politiką ir gyvenimą, kaimų gyventojai juo pasitikėdavo ir pasakodavosi jų širdis užgavusias istorijas. Apie penkiolika metų žmogus sąžiningai prižiūrėjo kolūkio arklius, už išaugintus eržilus buvo premijuotas.
Kai šeima jau buvo praturtėjusi keliais mažais vaikais, A.Radzevičius susirgo plaučių liga, kurią padėjo įveikti tik vaistai bei dvejus metus trukęs gydymasis sanatorijoje. Gydytojai nurodė dirbant nepersitempti ir nepervargti. Ant gležnų žmonos pečių gulė visi ūkio darbai.
A.Radzevičius buvo reiklus tėvas, bet laikėsi tos nuomonės, kad dėl niekų nervų nereikia gadinti nei sau, nei žmonai. Marytė žinojo, jog jai, moteriai, privalomų padaryti darbų niekas kitas nepadarys, todėl triūsė apie namus kaip bitelė prie avilio, tėvams padėdavo augantys vaikai. Moteris visada rasdavo laiko puoselėti nuo vaikystės pamiltus gėlių darželius.
„Tai viso mano gyvenimo palydovas, tai mano ramstis pagrindinis“, – švelniai savo „mamukei“ ant pečių uždėjęs ranką pasakė baltagalvis vyras. Pasak A.Radzevičiaus, nebūtų juodu po vienu stogu išgyvenę šitiek dešimtmečių, jei nebūtų pasitikėjimo, meilės, tarimosi.
„Ko reikia, kad ir senatvėje džiaugtumeisi išsaugota meile?“ – klausiau abiejų pašnekovų.
„Visų pirma, turi būti pagarba vienas kitam“, – sakė tėvukas.
„Pati meilė saugojasi, o jei po metų kitų žmonės skiriasi, tai reiškia, jog meilė nebuvo tvirta, jaunuoliai nesistengė jos išsaugoti, rūpintis vienas kitu ir vaikais“, – sakė M.Radzevičienė.
Publikuota: 2008-04-22 08:34:15
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|