Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-04-17 09:29

---

Vienas seniausių Gražiškių krašto gyventojų – Bronius Birštonas.

Autorės nuotr.

Bronius Birštonas – vienas iš šimto metų sulaukusių rajono ilgaamžių – nuo gimimo gyvena Gražiškių krašte. Šiemet sukanka penkiasdešimt metų, kai žmogus su savo pačia susirentė namelį Duonelaičių kaimo pakraštyje. Prie jo vėliau rikiavosi kitos sodybėlės, visa gyvenvietės gatvelė.

B.Birštonas su žmona išaugino penketą vaikų, iš kurių vienas suaugęs mirė. Dabar jau per dvidešimtį metų vyriškis našlauja. Vienatvę išsklaido į svečius atvažiuojančios dvi dukros, du sūnūs, aštuoni anūkai, keturiolika proanūkių. „Būtume užauginę septynis“, – kalbėdamas apie savo vaikus, senolis nejučiomis išsiduoda visą gyvenimą nešiojantis širdies skausmą dėl dviejų mažų savo vaikelių netikėtų mirčių karo ir pokario metais.

Paklaustas, kaip gyvenąs, sėslusis gražiškietis 100-ojo gimtadienio proga jį aplankiusiems svečiams „iš rajono“ pirmiausia pasiguodė per žiemą kažin kodėl įsiskaudėjusiomis kojomis. O tai jam reiškia daugiau nei kuris kitas patirtas negalavimas, nes „dėdė Birštonėlis“ nuo seno kaime žinomas kaip eiklus ir smalsus, kaimynus aplankantis žmogus. Dabar jis turi susitaikyti su laiko galybe: žiemą prasėdėti troboje arba tik tūpsėti po nedidelį kiemelį, išėjęs į lauką paglostyti ištikimą sargę – kalytę Musę.

Senoliui jubiliejinę juostą užrišo rajono meras A.Bagušinskas, ranką spaudė Savivaldybės administracijos direktorius S.Kasparaitis, sveikinimo adresu ir šilta antklode apdovanojo „Sodros“ Vilkaviškio skyriaus direktorius J.Zinkevičius. Gėlėmis ir tortu nešinos užsuko Gražiškių seniūnės pavaduotoja R.Vasiliauskienė ir socialinė darbuotoja G.Berentienė. Visi sveikino ir džiaugėsi tokiu garbingu vyro jubiliejumi, linkėjo sveikatos bei tvirtumo.

Savaitgalį su gimtadieniu Bronių sveikino artimiausi žmonės, kurių susirinko per trisdešimt. Dabar šviesiausio – svečių – kambario sieną puošia šeimininko portretas ir 80, 90 bei 100 metų jubiliejus priminsiančios juostos su tautiniais motyvais.

Bronius Birštonas beveik prieš aštuoniasdešimt metų pas vietinį meistrą Bronių Saukaitį išmoko siuvėjo amato. Iš jo duoną pelnėsi prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir po jos. Kolūkių laikais dirbo statybose, o išėjęs į pensiją ėmėsi vien siūti, rengdamas ir puošdamas plačių apylinkių vyrus bei moteris.

Kaip geras meistras gražiškietis gali pasididžiuoti, jog užsakovo medžiagos niekada nesugadino. Tik liūdna, kad praėjusią žiemą vėlgi teko susitaikyti su visagalio laiko padiktuota sąlyga: elektrinę siuvimo mašiną (plonesnėms medžiagoms) ir senąją „Zingers“ (storesniems rūbams) uždengti ir pernešti į nuošalesnį kambarį.

Humoro ir optimizmo nestokojantis senolis smalsaujantiems svečiams nupasakojo jam žinomą savo pavardės kilmę. Prosenelis gyvenęs Birštono krašte, pavardė buvusi Saulinskas. Kad caro laikais, dar „aną šimtmetį“, išvengtų rekrutų dalios, pabėgo į Virbalio valsčių ir pasivadino Birštonu. „Manau, kad dabar visi Birštonai yra iš to paties lizdo“, – savo sprendimą pagarsino jubiliatas.

Šventės proga beragaujant šampano, B.Birštonas prisiminė laikus, kaip Gražiškių krašte buvo populiarus „dropas“ – toks skystis, kurį mena tik vyresnioji karta. Galima sakyti, kontrabandinė prekė, veikė panašiai kaip koks narkotikas. „Ir aš kartą buvau prisiuostęs, kad net velniai akyse rodėsi“, – jaunų dienų išdaigas prisiminė žmogus. Bet tuose prisiminimuose daugiau šviesių dalykų. Ausyse tarsi aidi ant kalvelių išsimėčiusiose kaimo sodybose jaunystėje skambėjusios dainos, menasi pas vienus ar kitus kaimynus rengti šokiai. B.Birštonas mokėjo groti armonika, o lūpine armonikėle melodiją išvinguriavo ir svečiams, pasirodydamas, jog dar „ne iš kelmo spirtas“.

Senolio atmintyje išsaugoti prisiminimai apie Šilsodžio dvarą, kaip jame virė žemės ūkio verslas, kaip jo žemė buvo išdalyta. Viename jos kampe stovi ir dabartinė B.Birštono sodyba. Žmogui jau kuris laikas rūpi, kad kas nors išgirstų jo siūlymą ir kokiu nors būdu paženklintų Šilsodžio dvaro vietą, kur daug šio krašto žmonių prakaitą liejo, gyvenimus ir svajones pynė. Pasak šimtamečio, vienintelė liepa prie kelio, vedančio į Duonelaičių kaimo gilumą, išlikusi iš didingos dvaro kaštonų ir liepų alėjos.

Galima tik džiaugtis ir stebėtis Broniaus Birštono gyvybingumu. Jis pats neturi atsakymo, kodėl tapo ilgaamžiu. Gal dėl to, kad niekada neverkšleno dėl sunkumų. Net ir onkologinę ligą jis priėmė kaip likimo išbandymą, susigyveno su ja ir ilgainiui išvarė iš savo organizmo. Gal todėl, kad senolis neįsileidžia blogų minčių apmąstydamas savo gyvenimą ir kalbėdamas apie kitus.

Gražiškietis turi ir nedidelių maitinimosi paslapčių. Pavyzdžiui, nuo seniausių laikų mėgsta medų ir jo kasdien po šaukštą kelis kartus paskanauja. Taip Bronius kasmet po nemažą kibirą medaus iškabina. Dilgėlių, pienių lapai jo mitybos racione – ne iš neturėjimo už ką nusipirkti salotų, bet dėl to, kad tai sveika, kad senajame kaime dilgėlienė, balandienė, griežtienė buvo skaniausios sriubos. Jomis ir kopūstiene maitino mama, tad prie paprasto kaimiško valgio pripratino ir vaikus.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---