Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-04-08 09:20

---

E.Žinevičius piktinosi, kad iš miško dingsta bebrams paspęsti spąstai, o L.Rutkauskienė išgyveno, kad kalė buvo nušauta matant jos penkiolikmečiam sūnui.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Kalbėjo ašarodama

Redakcijos telefonu paskambinusi Vartelių kaimo (Vištyčio seniūnija) gyventoja Loreta Rutkauskienė buvo labai susijaudinusi. Moteris pasakojo, kad žinomas šiame krašte verslininkas, medžiotojas Eduardas Žinevičius vaikų akyse nušovė šunį.

– Mano sūnus su pusbroliu vaikščiojo po mišką. Kartu su jais buvo ir kaimynų kalė. Atvažiavo Edas ir šovė į ją. Iš pirmo karto tik sužeidė, tai išlipęs iš mašinos priėjo artyn ir nušovė... O vaikus apšaukė, kad bebrų spąstus vagia. Sakė, jei dar dings jo spąstai, tai mes visi iš čia turėsime išvažiuoti. Ir dar liepė jiems šunį užsikasti, bet vyresnysis atrėžė, kad jei nušovė, pats tegul ir užkasa... Edas pats čia užaugo, vaikas būdamas lakstė. O dabar didelis ponas, su mumis, kaimo žmonėmis, nesiskaito ir dar grasina. Jo paties šuo iš voljero buvo pabėgęs ir išgąsdinęs kaimo moteris. Tai ką, jis mums neleis nė po mišką vaikščioti? Ar kada pagavo tuos vaikus, nešančius spąstus, kad taip sako? Ir už ką šunį šauti? – graudinosi moteris.



Matė trejus spąstus

Nuvažiavę į Vartelių kaimą pakalbinome pačius moksleivius. Penkiolikmetis Vaidas Rutkauskas ir devyniolikmetis Valdas Ravinis sutiko su mumis nuvažiuoti iki miško ir parodyti, kur visa istorija nutiko.

Kiek pavažiavus pamiške vaikinai parodė per mišką einantį griovį.

– Mes vaikščiojome keliu, po to įsukome į mišką. Kalė stovėjo ant kelio, porą metrų nuo mūsų. Staiga išgirdome šūvį, pradėjo cypti Šeila (toks kalės vardas). Vaidas išsigandęs pradėjo bėgti.

Aš jį pasišaukiau, sakau, einame, pažiūrėsime, kas čia šovė. Išėjome ant kelio. Tada privažiavo Edas ir mus užsipuolė, kad jei pagaus prie spąstų, tai padarys taip, kad mes turėsime išvažiuoti gyventi kitur... – pasakojo Valdas.

Kaip sakė devyniolikmetis, sužeista kalė įlindo į įdubą prie upelio pralaidos. „Tada jis atsinešė šautuvą ir ją nušovė. Dar pasakė, kad gaji...“ – kalbėjo moksleivis.

Vaikinas pasakojo, kad po mišką vaikščioja labai dažnai. „Nėra kas veikti, tai ir vaikštome. O E.Žinevičius mus sutikęs visą laiką kaltina dėl tų spąstų. Atseit, mus skundžia kažkokie mūsų draugai. Bet kas skundžia, nepasako“, – kalbėjo devyniolikmetis.

Abu mokiniai tvirtino spąstų nelietę. Tačiau paklausti, kiek jų buvo, sakė prie bebrų užtvankos matę trejus. Vaikinai parodė, kokio dydžio spąstai buvo ir net paaiškino, kad jie nelegalūs. Esą, tokiais mažais gaudyti bebrų negalima, kitaip pagautas žvėris iškart nežus, o kankinsis.



Šuns... nenušovė

L.Rutkauskienė dėl šio įvykio kreipėsi į Vištyčio nuovadą. Moteris sakė, jog ten dirbanti policininkė vis žadėjo atvažiuoti į namus, tačiau taip ir neatvyko. Tuomet pati L.Rutkauskienė nuvažiavo į nuovadą ir parašė pareiškimą.

E.Žinevičių radome Vištyčio nuovadoje.

– Vartelių kaime, prie aštuonbučių, visais laikais buvo begalė valkataujančių šunų ir katinų. Pernai toje vietoje atsirado pasiutligės židinys. Aš esu medžiotojas. Pagal mūsų klubo susitarimą privalau gaudyti bebrus, kitaip miškininkai deda baudas. Juokaujame, kad mums toks „lažas“ uždėtas, – pasakojo E.Žinevičius. – Kita problema – ten yra tokios šeimynėlės ir toks jaunimas, kad... Tie vaikučiai su valkataujančiais šunimis eina ieškoti ko nepametę. Šiuo atveju – vogti spąstų. O jie brangūs. Apskritai, ką ten paliksi – to nerasi. Kartą buvome įleidę karosiukams „bučių“. Matėme, kad tie „vuikės“ vaikštinėja aplink. Atėjome – o įtaiso nebėra. Tai kas jį paėmė?

Aš jiems sakau: „Jūs vagiat.“ O jie, aišku, ginasi, sako: „Tu įrodyk.“ Jau viską žino...

– O kaip buvo su ta kale?

– Pastarasis atvejis – paskutinis, kai mano kantrybė buvo perpildyta... Tą kartą mes važiavome su sūnumi tikrinti bebrų spąstų. Pamačiau, kaip išlindo tas valkataujantis šuo. Pamaniau, kad reikia pagąsdinti ir šoviau į orą. Šuo nulėkė į mišką. O iš jo iššoko du išsigandę „veikėjai“: Ravinis ir Rutkauskiukas. Jie buvo būtent toje vietoje, kur mano spąstai. Tai ko išsigando, jei nieko blogo nedarė? Tik dar buvo nespėję tų spąstų nuimti – laiku atvažiavau. Aš pagrasinau, kad kitą kartą šunį nušausiu, o jie atrėžė, kad šuo – ne jų ir jiems nerūpi. Ir tas jų šuo liko, aš jo nenušoviau. Nors tokį valkataujantį bešeimininkį šunį be jokių abejonių reikėjo nušauti... Aš paskui domėjausi, ar galima buvo tą šunį šauti, skambinau į agentūrą Vitui Bakui...

– Tai kam skambinote, jei nešovėte?

– Norėjau sužinoti tvarką, kaip elgtis ateityje. Nes ateina laikas, kai reikia kažką daryti.

– Bet šuo juk nušautas?..

– Ne aš jį nušoviau. Gal kas nors kitas. Tie vaikai nuėjo, o šuo nubėgo į Kybartų medžiotojų plotus. Gal jie patys jį ir nušovė... Baigdamas tą temą sakau, kad šunį nušauti reikėjo, bet aš, nežinodamas iki galo tvarkos, jo nenušoviau.

– Kam tuomet reikėjo į orą šauti?

– Pagąsdinti, ko trainiojasi medžioklės plotuose.

– Vaikai minėjo, kad jūs liepėte šunį užkasti?

– Ne, aš sakiau, kad jei nušaučiau, tai ir užkasčiau, o jei jūs nušausit, tai patys ir užsikaskit...

– Vaikai pasakojo, kad toje vietoje bebrams gaudyti statomi ne selektyviniai, o nelegalūs spąstai.

– Ten yra riba su Kybartų būrelio medžioklės plotais. Aš negaliu pasakyti, ką „kybartiniai“ daro. Beje, ten tie kaimiečiai ir patys spąstus spendžia, jie prisivogę dar iš senų laikų. Ir kilpas stato, aš pats nurinkinėjau. Tie vaikai suinteresuoti šmeižti, ir manau, kad čia dar ne pabaiga.

Ir aš į tas „vaikiškas“ išdaigas žiūrėjau pro pirštus. Na, jei tėvai žiūri pro pirštus, vaikai toli nueis. Jiems atrodo smulkmena imti svetimą daiktą. Aišku, jie sako, kad aš jų už rankos nepaėmęs. Bet aš paimsiu už rankos – pasitelksime seniūną, policijos nuovadą. Ten yra ko paieškoti.



Pasiutligė nenustatyta

Gyvosios gamtos apsaugos vyresnysis inspektorius Edvinas Bielskus redakcijai paaiškino, jog pagal medžioklės įstatymą šuo nėra laikomas medžiojamuoju gyvūnu. Benamį šunį ar katę sunaikinti jo nesugavus galima tik tuo atveju, jeigu jis kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui, taip pat jeigu atitinkamoje vietovėje tam tikru laiku Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo šių gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų atvejus ir medžioklės plotų naudotojams išdavė tai liudijančią pažymą arba vietovė Savivaldybės mero potvarkiu yra paskelbta pasiutligės grėsmės zona.

Kaip mums patvirtino Vilkaviškio maisto ir veterinarijos tarnyba, šiemet minėtoje vietoje pasiutligės atvejų nenustatyta.

Pakalbinome ir Vištyčio medžioklės klubo, kuriam priklauso E.Žinevičius, vadovą Algirdą Merkevičių.

– Aš nieko nežinau, šios istorijos dar negirdėjau. Šiandien kaip tik su Žinevičiumi kalbėjau, bet jis man nieko nepasakojo. Gal jis ir nušovė tą šunį. Bet kad to kaimo vaikai brakonieriauja ir vagia spąstus – tai tikra tiesa. Dėl bebrų turime problemų: jų yra tikrai daug. Jei mes, medžiotojai, jų negaudome, gauname pylos nuo urėdijos, nes bebrai miškui daro žalą. O naikinti juos galima tik legaliai, t. y. šaudyti arba gaudyti selektyviniais spąstais, kurie kainuoja 70–80 litų. Ne vienas medžiotojas skundėsi, kad po mišką nuolat šmirinėja Vartelių kaimo vaikai, o po to dingsta spąstai. Daugiau juk niekas ten nevaikšto, – kalbėjo klubo vadovas.



Palaikai dingo

L.Rutkauskienė pasakojo, kad pati buvo nuvažiavusi į mišką apžiūrėti tos vietos, kur, kaip sakė Vaidas ir Valdas, buvo nušauta kalė. Mat kaime pasigirdo kalbos, jog E.Žinevičius ginasi gyvūno nešovęs.

Moteris rado šviežiai sužarstytą žemę. Ją kiek prakapsčiusi L.Rutkauskienė pamatė gulinčią kalę ir ją nufotografavo.

Tačiau nesulaukdama iš policijos jokios žinios, po keleto dienų moteris vėl nuvyko į tą pačią vietą. L.Rutkauskienė vėl pražarstė žemes, tačiau kalės toje vietoje jau nebebuvo.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---