Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-04-04 17:42

---

Vilkaviškiečiai Nijolė ir Juozas Šiškai laimingi per gyvenimo džiaugsmus ir sunkumus daugiau nei pusšimtį metų eidami kartu.

Autorės nuotr.

Prasminga sukaktis

Vilkaviškiečiai Nijolė ir Juozas Šiškai juokauja, jog jie šiais laikais nemadingi, nes susituokė 1956-aisiais ir drauge gyvena jau penkiasdešimt antrus metus. Be to, esą nepataisomi konservatoriai, nes penkiasdešimt metų gyvena tame pačiame be komunalinių patogumų bute. Tačiau jis mielas ir brangus, nes sūnūs čia sugrįžta kaip į savo tėviškę.

Sutuoktiniai nesiskundžia, kad reikia įveikti keliolika statokų laiptelių į antrąjį aukštą. Priešingai, džiaugiasi puikia galimybe pasimiklinti, judėti. Anot jų, verkšlenti nėra pagrindo, nes praeityje buvo ir sunkiau, ypač – kai augo vaikai ir vandenį reikėjo kibirais iš kiemo atsinešti.

Šiškų svetainę puošia tautinės juostos su įaustais žodžiais, primenančiais auksinio santuokos jubiliejaus šventę. Ją „išprovokavo“ ir surengė sūnūs Gintautas bei Vytautas su šeimomis, kuriose auga šeši anūkai ir du proanūkiai. Bažnyčios palaiminimą sutuoktiniams Keturvalakiuose suteikė giminaitis kunigas Vaidotas Labašauskas. Auksinių vestuvių iškilmės vyko rugsėjo 16-ąją – lygiai tą pačią dieną, kaip ir prieš 50 metų, kai Sasnavoje juos sutuokė Nijolės tėvo pusbrolis kunigas Vaclovas Degutis. Po auksinių vestuvių jie aplankė šį kunigą, gyvenantį globos namuose, ir paprašė palaiminti.



Lengviau pasiduoti tėkmei

Ko reikia, kad gražiai sugyvendami poroje žmonės sulauktų tokio jubiliejaus? „Proto ir daugiau nieko. Gal vieną sykį reikia vienam nusileisti, kitą – kitam“, – sakė moteris. „Tai kad nebūdavo kada susipykti: aš grįžtu iš darbo, ji išeina į darbą“, – juokavo vyras. Juozas Šiškus dirbo rajkoopsąjungos buhalterijoje, vėliau – konservų fabrike, Nijolė – mokytoja vakarinėje jaunimo mokykloje.

Ką Šiškai mano apie tai, jog išsiskiria daug jaunų porų? Anot pašnekovų, jaunimas nėra matęs vargo ir sunkumų, kuriuos patyrė jie patys pokario metais. O jeigu vaikai dar tėvų palepinti, tai ir neištveria, kai prasideda rūpestėliai. Jaunimo madą gyventi nesusituokus pašnekovai įvardijo kaip masės filosofiją, kuriai įtaką daro informavimo priemonės, televizija, populiarinamas „elito“ gyvenimo būdas. Didelei daliai žmonių tarybiniais laikais buvo lengviau pasiduoti bendrai tėkmei nei laikytis krikščioniškos moralės normų. Taigi toji karta ir išaugino bei suformavo dabartinio jaunimo moralę.



Kito pasirinkimo neieškojo

Nijolė Šiškuvienė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja vakarinėje jaunimo mokykloje dirbo tris dešimtmečius. Sugrąžinus į mokyklas tikybos dėstymą, ji savanoriškai pasisiūlė ir su entuziazmu pasiruošė šiam darbui, porą metų dirbo tikybos mokytoja Giedrių pagrindinėje mokykloje.

Kad jos gyvenimo kelias bus ne koks kitoks, o mokytojos, apsisprendė dar būdama vaikas, nes tarsi užaugo mokykloje. Jos tėtė – mokytojas Kazimieras Rainys – buvo Pūstapėdžių mokyklos vedėjas. Tačiau „kad nebūtų korupcijos“, dukrą mokyti perdavė mokytojai Anelei Katiliūtei, ir mergaitė ją pripažino kaip didžiausią autoritetą. Baigusi gimnaziją Vilkaviškyje ir mokytojų kursus, Nijolė keletą metų mokytojavo Patilčiuose, o aukštojo mokslo studijas baigė neakivaizdžiai.

Patilčiuose šokių metu susitiko ir Juozą. Abudu grojo akordeonu, abu sportavo, žaidė krepšinį. Paskui tėvus į aukštį tįstelėję sūnūs taip pat buvo krepšininkai, lankė Vaikų ir jaunimo sporto mokyklą.



Likimo kirčiai

Karo pabaiga ir artėjanti antroji rusų okupacija skaudžiais kirčiais nusitaikė į Rainių ir Šiškų šeimas, jas išsklaidė. Rainiai buvo išvežti į Vokietiją. Antrą insultą patyręs Pomeranijos žemėje amžiną prieglobstį rado mokytojas Kazimieras Rainys. Jo sūnus, Nijolės brolis Algirdas, įstojo į P.Plechavičiaus armiją pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno Australijoje, ten mirė niekada daugiau nepamatęs artimųjų ir Lietuvos.

Šiškų užaugo šeši broliai ir dvi seserys. Juozas juokauja, kad Šiškai užkariavo visą pasaulį: atsidūrė Australijoje, Sibire, Kanadoje. Juozo brolis Antanas 1985 metais iš tarybinio laivyno pabėgo į Kanadą.



Svarbiausi įvykiai

Laikas vienam žmogui išverčia gilesnę, kitam – platesnę vagą. Šiškai augo ir brendo tokiose šeimose, kuriose nuo mažens buvo įskiepyta meilė Dievui ir Tėvynei. Šis jausmas išliko iki pat šių dienų.

Sutuoktiniai vienu iš reikšmingiausių savo gyvenimo epizodų įvardijo 1991 metų sausio 13-ąją. Jiedu, nuvykę budėti prie Parlamento, rankomis susikibę išstovėjo tą baisiąją naktį ir pasiliko dar ilgiau. Niekada vilkaviškiečiai neužmirš patirto gražaus žmonių vienybės jausmo, paslaugumo, dėmesingumo. Jie šiandien nepamiršta padėkoti Dievuliui, kad leido gyventi laisvoje Lietuvoje.

Svarbūs ir kiti istoriniai įvykiai. Vienu tokių Šiškai įvardija Vilkaviškio katedros atstatymą.

Juozas prisimena, jog kai 1954-aisiais apsigyveno Vilkaviškyje, prieš jo darbovietės langus stovėjo apgriauta katedra, tačiau joje dar vykdavo apeigos. Paskui jam, kaip ir kitiems įstaigų darbuotojams, teko dalyvauti privalomose talkose nugriautos bažnyčios vietoje ruošiant žemę skverui.

Apima nenusakomai šviesus jausmas dėl to, kad praeitis neliko dūlėti palaidota po parko medžiais. Buvo taip lemta, kad J.Šiškus dalyvavo beveik visose talkose išpjaunant skvero medžius, atkasant pamatus, tvarkant atstatytos katedros teritoriją. Daug dienų prie katedros statybų talkino ir žmona Nijolė su drauge, irgi vilkaviškiete mokytoja Ona Ašmoniene. Šiškai su džiaugsmo ašaromis akyse dalyvavo įvairiuose jau atstatytos katedros renginiuose, valstybinių švenčių minėjimuose.

N.Šiškuvienė kaip anksčiau, taip ir dabar pasigenda mokytojų pilietiškumo ir patriotiškumo pavyzdžių. Jos nuomone, nepateisintinas mokytojų siekis atlyginimų problemas spręsti streikais. „Mokytojas truputį turi būti idealistas“, – sakė Nijolė Šiškuvienė, atmintyje sauganti savo tėčio – anų laikų Nepriklausomos Lietuvos mokytojo, šaulio, visuomenininko – paveikslą.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---