Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2004-12-21 08:34

---

– Šitą gabalėlį išpirktos žemės iš manęs paprasčiausiai atėmė, – tvirtino virbalietis Jonas Kemerzūnas.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Nė vienas procesas Lietuvoje, ko gero, netruks taip ilgai, kaip žemės reforma. Prasidėjusi dar nuo kolūkio brigadininko dvimetrio, kaimo žmonėms ji ir šiandien kelia gausybę rūpesčių. Į žemėtvarkos „brūzgynus“ sakosi patekęs ir Virbalio seniūnijos Virbalio miesto laukų kaimo Liepų gatvės gyventojas Jonas Kemerzūnas.

Davė 3 ha žemės

– 1956 metais nusipirkau Virbalyje namelį. Daug metų dirbau kolūkyje statybininku, pamažu pasistačiau ūkinius pastatus, užauginome su žmona vaikus, sodą... – dėstė ne tiek savo, kiek savo ūkio istoriją jau aštuntą dešimtį bebaigiantis Jonas Kemerzūnas.

Kolūkių laikais buvo paprasčiau – kaip su brigadininku sutarei, tiek žemės iš šeimai skirtų 60 arų šis ir pamatavo prie namų. Dabar turimą žemę reikia pateisinti nuosavybės dokumentais, valdžios nutarimais, sprendimais... Kai iro kolūkiai, visiems kolūkiečiams bei kaime nuolat gyvenantiems žmonėms valdžia davė 2–3 ha žemės. Tris hektarus gavo ir Kemerzūnai. Trihektarį paskirstė į du gabalus – dirbamą žemę laukuose ir gabalėlį (64 arus) prie namų. Pastaroji žemė lyg ir tapo Kemerzūnų namų sodybiniu sklypu. Be 3 ha žemės ūkio naudmenų, Kemerzūnams dar priklausė 12 arų kiemo ir žemės po pastatais. Jonas, kaip rūpestingas šeimininkas, prie namų skirtai žemei pasidarė vadinamąjį raudonųjų linijų planą. Tuo metu toks planas buvo svarbiausias žemės naudojimą pateisinantis dokumentas. Žmonėms buvo aiškinama, ir jie tikėjo, kad jeigu valdžios skirtai ir matininkų pamatuotai žemei turės raudonųjų linijų planą, tokios žemės jau niekas neatims. Tačiau mainosi valdžios, keičiasi linijų spalvos ir įstatymai...

Išbarstyta valdžia

Prieš šešerius metus mirė Jono žmona Teresė Kemerzūnienė. Vienam vyrui ūkininkauti sunku. Tačiau Jonas nei žemės, nei ūkio dar neapleidžia – laiko arklį, porą kiaulių, paukščių, pasisodina bulvių, daržovių, pasisėja miežių, avižų. Tik mintys apie žemę vis neduoda ramybės. Niekas žmogui dorai nepaaiškina, kodėl ir kas – žemėtvarkininkai ar matininkai – sumažino sodybinį sklypą, dalį jo priskyrė žemės ūkio paskirties žemei. Jonas tokį žemės pergrupavimą vertina kaip jos atėmimą, sumokėtų pinigų planams daryti beprasmiškumą.

Virbalio seniūnas Zitas Lasevičius, arčiausiai žmonių dirbantis valdžios atstovas, sako apie Jono Kemerzūno žemių problemas nieko negirdėjęs. Kybartų seniūnijos pastate įsikūręs matininkas žmones priima tik kartą per savaitę – ketvirtadieniais. Kitomis dienomis sako matuojantis žemę. Jonas aiškino ne kartą buvęs pas jo žemių ribas projektuojantį matininką, buvo nukakęs ir pas rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėją Stanislovą Kravčenką, bet jam rūpimi reikalai nuo to nepaaiškėjo. Valdžios rajone, apskrityje lyg ir nemažai, tačiau ji išbarstyta, viena kitai nepavaldi. Nėra rajone tokio valdžios žmogaus, kuris turėtų teisę pavesti savo pavaldiniams išaiškinti klientui visus jam rūpimus reikalus.

Žemės mažiau, bet mokesčių daugiau

Su UAB „Hidroprojektas“ Dailučių kadastrinės vietovės projekto autoriumi, žmonėse paprastai vadinamu matininku, Vytu Sakalausku mėginome pasekti J.Kemerzūno žemės skyrimo, jos planų formavimo pėdsakais.

Kybartų apylinkės tarybos sprendimu 1993 m. Jonui Kemerzūnui buvo paskirta 3 ha žemės ūkio naudmenų. Prie namų esančiam, su kiemo žeme besiribojančiam 0,7599 ha gabalėliui žemės Jonas pasidarė raudonųjų linijų planą. Raudonosiomis linijomis apibrėžtą žemę išpirko, Jonas aiškina, kad už ją sumokėjęs 720 inves-ticinių čekių. Tačiau su išpirkta žeme reikėjo inventorizuoti namų valdą, statinius ir kartu su raudonųjų linijų planu užregistruoti Nekilnojamojo turto registre. J.Kemerzūnas to nepadarė.

V.Sakalausko žiniomis, jo projektuojamoje teritorijoje už valdžios skirtą žemę nesumokėję, nuosava žeme jos nepadengę, neturi raudonųjų linijų planų arba nustatyta tvarka jų neįregistravę apie 30 proc. žemės naudotojų. Dabar tie gyventojai negali gauti žemės nuosavybės dokumentų, o neišpirktą ir neįteisintą žemę gali tik nuomoti ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui arba nusipirkti litais rinkos kaina. J.Kemerzūnas, nenorėdamas patekti į tokių žemės naudotojų sąrašą, užsisakė UAB Vilkaviškio architektūros biuras padaryti anksčiau išpirktai žemei dar vieną vadinamąjį kadastrinių arba geodezinių matavimų planą. Architektūros biuro specialistai paruošė J.Kemerzūnui namų valdos geodezinių matavimų planą, į kurį iš išpirkto 0,7599 ha įtraukė tik 0,3497 ha plotą. Už geodezinių matavimų plano padarymą Jonas sako sumokėjęs kelis šimtus litų.

Iš visų J.Kemerzūno žemės planų ir matavimų išėjo taip, kad išpirkta žemė sumažėjo daugiau nei perpus. Už žemę permokėtų pinigų niekas negrąžina, papildomos žemės už juos neduoda. Tiesa, atskirtą nuo raudonųjų linijų plano žemės dalį matininkas siūlo Jonui prijungti prie asmeninio ūkio žemės. Tačiau ši žemė su likusia neišpirkto trihektario dalimi jau bus ne nuosava, o nuomojama. Už ją reikės mokėti kur kas didesnius mokesčius. Iš antros pusės būtų nenaudingas Jonui ir didelis namų valdos plotas. Už šią žemę mokesčiai taip pat kelis kartus didesni nei už nuosavą žemės ūkio paskirties žemę.



Kaltų nėra

Vaikšto Jonas su savo rūpesčiais nuo matininko pas žemėtvarkininką, nuo šio – pas architektą, ir niekas jam negali išspręsti žemiškos problemos. Valdininkai, pagal savo misiją pašaukti žmogui padėti, tvirtina, kad kaltas pats J.Kemerzūnas – reikėjo viską daryti, kaip reikalavo įstatymai ir teisiniai aktai. Tačiau su žeme susijusių įstatymų, jų pataisymų, papildymų, nutarimų, sprendimų tiek daug, kad paprastam žmogui neįmanoma susigaudyti.

Sunku patikėti, jog J.Kemerzūnas savo žemės nuosavybės reikalus būtų tvarkęs taip, kad jam pačiam būtų blogiau. Jis (ir ne tik jis) ne savo noru ir valia papuolė į valdžios suraizgytus painių įstatymų spąstus.

Mažažemiai, patikėję ES parama, jau atsisako karvių. Ar tik nekreipiama link to, kad atsisakytų ir žemės? Kažin kas dar liks mažažemiui, ko jis, dar gyvas būdamas, galėtų atsisakyti?

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---