Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-03-21 17:10

---

Globos namų direktorė Viduta Bačkierienė ir jos „patarėjas“ – gyventojų tarybos pirmininkas kunigas Vytautas Užkuraitis.

Autorės nuotr.

Vieninteliai Lietuvoje

Lygiai prieš metus, kovo 23-iąją, buvo įsteigti Marijampolės specialieji globos namai. Tai valstybinė stacionari socialinės globos įstaiga, skirta gyventi visų Lietuvos vyskupijų senyvo amžiaus bei neįgaliems dvasininkams ir pasauliečiams bažnyčios darbuotojams, kuriems reikalinga globa, slauga, kurie negali gyventi savarankiškai, o artimieji neturi galimybės jų prižiūrėti.

Įstaigos steigėjas – Marijampolės apskrities viršininko administracija, globėjas – Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Tai vienintelė tokia įstaiga ne tik apskrityje, bet ir Lietuvoje. Ji turi tam tikrų sąsajų su Vilkaviškiu. Šių namų direktorė kilusi iš Bartninkų, prieš 30 metų baigusi Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą Viduta Bačkierienė, socialine darbuotoja dirba bartninkietė Eglė Baronaitė.

Namai suplanuoti 45 gyventojams, šiuo metu juose gyvena per dvidešimt žmonių, maždaug tiek dirba ir aptarnaujančio personalo.

Praeiviams, be abejo, smalsu, koks gyvenimas verda prie pat mažosios bazilikos įsikūrusiame, baltumu šviečiančiame pastate, juolab kad dvasininkų gyvenimo kasdienybė vilioja paslaptimi.

Įžengus pro duris, iškart padvelkė žaisminga Velykų nuotaika – margučiais papuošti berželiai. Socialinė darbuotoja mandagiai perspėjo, jog netrukus salėje prasidės jaunimo programa, bet iki tol galiu pakalbinti gyventojus, kurie savo kambariuose jau laukia korespondentės.



Kambariuką prelatas vadina namais

Prelatas Vincentas Bartuška pakilo nuo rašomojo stalo pasisveikinti. Iškart prasidėjo kalba apie jo gyvenimo kelią.

„Esu Vilkaviškio vyskupijos kunigas, įšventintas Vilkaviškio katedroje 1942 metais. 1944 metais pasitraukiau į Austriją, Vokietiją. Romoje baigiau universitetą, įgijau daktaro laipsnį, išvažiavau į Ameriką, Kaliforniją. Ten dirbau kurijoje, kunigų seminarijoje, vėliau daugiau nei 30 metų profesoriavau universitete Niujorke. Kai Lietuva tapo laisva, buvo atvažiavęs vyskupas J.Žemaitis ir pakvietė grįžti į tėvynę. Sugrįžau 1993 metų gegužės mėnesį ir visą laiką gyvenu Marijampolėje“, – kalbėjo pašnekovas.

V.Bartuška Marijampolėje turėjo butą. Penkiolika metų dirbo kurijoje vyskupo generaliniu vikaru. Prieš dešimt metų dalyvavo šventinant šio pastato pamatus ir, anot jo, negalvojo, kad ir pats pasens.

„Negaliu kontroliuoti vieno dalyko – tai laiko. Kai pajutau, jog turiu pakeisti gyvenimo ritmą, atėjau čia. Niekada nesiekiau prašmatnumo, esu viskuo aprūpintas. Dėkoju Dievui už viską, ką turiu“, – šypsojosi 91-uosius einantis prelatas. Pro erdvaus kambario langus atsiveria bazilikos vaizdas. Jis džiaugiasi, kad prieš Velykas mato daug žmonių, einančių į bažnyčią.

„Kai mokiausi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, šita pačia gatve, kurią matau, eidavau į mišias.

Dabar kiekvieną mėnesį nueinu prie Palaimintojo J.Matulaičio altoriaus, sekmadieniais mane nuveža į šv. Vincento bažnyčią, dalyvauju Velykų tridienio mišiose bazilikoje. Didįjį ketvirtadienį kurija pakvietė į Krizmos mišias Vilkaviškio katedroje. Didelių pareigų neturiu. Svarbiausias mano darbas ryte laikyti pamaldas koplyčioje, o dieną praleidžiu savo bibliotekoje. Visą gyvenimą praleidęs prie knygų – ir dabar negaliu be jų. Nejaučiu jokio nuobodumo, esu visada užimtas. Turiu televizorių, įsijungiu įvairius kanalus vokiečių, anglų kalbomis. Visko man užtenka, šiuose savo namuose jaučiuosi geriausiai“, – apie kasdienybę kalbėjo mokslinius bei bažnytinius lapsnius turintis dvasininkas.



Kol žmonėms reikalingas

Maloniai sutikęs altarista Vytautas Užkuraitis šypsojosi man paabejojus, ar pagal jaunatvišką išvaizdą jam vieta šiuose namuose. „Galiu parodyti pasą. Senokas jau aš, – kalbėjo baltaplaukis dvasininkas. – Matot, širdelė sustreikavo. Šiemet man sukanka 48-eri kunigystės metai.“

Kunigo pareigų laipsniškumą jau buvo išaiškinęs pirmasis pašnekovas V.Bartuška: tarnystę pradedantys kunigai yra vikarai, po to – klebonai ir paprastai nuo 75-erių metų – altaristos, t. y. gyvenantys iš altoriaus – aukojamų mišių.

Ne taip seniai V.Užkuraitis kelerius metus klebonavo Keturvalakiuose, po to kaip altarista gyveno Griškabūdyje, kur anksčiau klebonu išbuvo net septyniolika metų. Tuo laiku nemažai jaunuolių, tarp jų – ir vilkaviškiečių, patarnaudavo bažnyčioje ruošdamiesi kunigystei.

Kuo žmogus bebūtų ir kaip savo gyvenimo kelią benueitų, viename jo vingių sutinka senatvę ir suvokia, jog negalia trukdo atlikti pareigas taip, kaip pačiam norėtųsi ir kaip iš jo yra tikimasi. Ir kunigo tokia dalia: kol jaunas, turi energijos, parapijos žmonėms yra reikalingas ir lankomas, o kai susensta, ligos įsisuka, tai ne tik paties gyvenimas pasunkėja, bet ir žmonėms jis tampa mažiau reikalingas. Dažniausiai jau būna ir artimų giminių ratas išretėjęs. Tada jau tik prabėgomis vienas kitas užsuka. Gal ir nesijaučia kunigas vienišas dėl savo tikėjimo, tačiau sunku tvarkytis buityje.

Jaukiame kunigo kambarėlyje dar apie daug ką sukosi kalba: apie žmonių požiūrį į bažnyčią ir šventes, gyvenimą šiuose namuose. Kunigas pasidžiaugė tuo, kad visam gyvenimui išlieka ryšiai su bent keletu žmonių iš aptarnautos parapijos. Kaip tik tą dieną V.Užkuraitis jau buvo sulaukęs kelių svečių iš Keturvalakių – šie jam atnešė margučių.

Kunigas V.Užkuraitis juokavo, jog pagal amžių užsitarnavęs ramybę, tačiau šiuose namuose jam neleidžiama tinginiauti – jis yra gyventojų tarybos pirmininkas. „Nuobodžiauti nėra kada, skaitau knygas, laiko net pritrūksta“, – atsisveikindamas kalbėjo pašnekovas ir sakė norintis būtinai supažindinti su vyriausiu namų gyventoju Vladu Lapieniumi.



Geriau gyventi nežinomam

Inteligentiškas, kostiumu vilkintis vyriškis sakė rašąs velykinius sveikinimus – daug kam turįs juos pasiųsti. Tačiau tuoj pat pat galantiškai pasiūlė sėstis.

Į antrą šimtmetį įkopęs V.Lapienius – pogrindinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, maldaknygių ir katekizmų, kitokios religinės literatūros leidėjas, už antitarybinę veiklą nuteistas kalėti vienuolika metų, turintis universitetinį išsilavinimą, didesnę gyvenimo dalį dirbęs Lietuvos mokslų akademijoje – sakėsi po žmonos mirties likęs vienišas. Pašnekovas perspėjo, jog vengia viešinimosi, nes nesijaučia nusipelnęs. Nuostatą nekalbėti apie savo gyvenimą pagrindė mintimi iš Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“: „Jeigu nori ką nors naudinga žinoti, pamėk gyventi nežinomas ir būti nieku laikomas.“ Paklaustas, su kokia nuotaika sutinka Velykas, atsakė: „Mano nuotaika visada gera, laukiu, kada gerasis Tėvas priglaus savo namuose...“



Kuria jaukią aplinką

Globos namų direktorė V.Bačkierienė, rodydama patalpas, kalbėjo apie šių namų išskirtinumą ir tai, kad kiekvienas jų gyventojas – didžiausia istorija. „Gyvena šešios vienuolės. Nors senatvės paliestos, ligotos, tačiau niekada nėra liūdnos. Tokios mielos, tokios šiltos – šypsosi ir aplinkui skleidžia ramybę. Jos daug meldžiasi, kalba rožinį. Visi gyventojai kasdien susirenka į mišias, gieda, kartais vakarais padainuoja“, – sakė direktorė.

Namuose gyvena keletas kunigų, buvęs zakristijonas, kunigo mama. Keletas gyventojų jau neturi jėgų pakilti iš patalo.

Įkurti šiuos namus – Vilkaviškio vyskupijos idėja. Nors pamatai buvo pašventinti prieš dešimt metų, tą pačią dieną, kai atidarytas gretimai esantis Prezidento Kazio Griniaus muziejus, tačiau daug metų neatsirado lėšų pastatui iškilti. Įsikuriant daug padėjo Danijos Vyborgo miesto ligoninė, Olandijos pagalbos Lietuvai komitetas, keletas vietinių įmonių.

Pirmasis gyventojas atsikėlė praėjusių metų gegužės mėnesį. Nuo pat pradžių čia stengiamasi sudaryti jaukių namų sąlygas, kad žmogus nesijaustų kaip įstaigoje. Kunigams šiuose namuose skirta po atskirą kambarį. Direktorė labai atsakingai rinkosi aptarnaujantį personalą, specialistus. Visų pirma svarbu, kad jie mylėtų žmones, būtų išsilavinę, turėtų kompetencijos dirbti slaugytojo, socialinį darbą ir kt. Globos namai turi dietistę, kuri sudaro subalansuotą senų žmonių mitybos valgiaraštį. Valgykloje, kaip ir koplyčioje, kiekvienas globotinis turi savo nuolatinę vietą.

Didžiųjų švenčių proga aplanko vyskupas R.Norvila, o vyskupas emeritas J.Žemaitis apsilanko beveik kas savaitę.

Kaip ir kiekvienoje kitoje globos įstaigoje, čia taikoma užimtumo, lavinimo programa, švenčiamos ne tik Velykos, Kalėdos, bet ir kitos šventės, vardinės, gimtadieniai. Šių namų gyventojams koncertavo žinomas ansamblis „Sūduvietis“, velykinių darbelių parodėlę parengė ir į svečius susiruošė Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Pagal nustatytą bendrą tvarką globojamieji iš savo pensijos ar pašalpos asmeninėms reikmėms pasilieka 20 procentų lėšų.

Kambarius ir bendro naudojimo patalpas pasistengta apstatyti ir įrengti taip, kad atėjęs žmogus čia gerai pasijaustų. Norintieji atsineša sau mielų daiktų, pavyzdžiui, paveikslų, nuotraukų, šiek tiek rūbų, netgi atsiveža pamėgtą rašomąjį stalą. Kiekvienas kunigas atsinešė po nemažai knygų, iš jų formuojasi bendra biblioteka.

Turima įvairių slaugos priemonių, kompensacinės technikos, įrengtas keltuvas.

Direktorė pastebėjo, jog dauguma gyventojų sulaukia labai daug svečių. Pavyzdžiui, pas prelatą V.Bartušką dažnai užsuka seminaristai, kunigai.

Bevaikštinėjantį po namus svečią jaukiai nuteikia spindinti švara, gėlių gausa ir šviesūs, atviri moterų žvilgsniai, tvarkingai apsirengę vyriškiai. Neskirstomi jie čia nei pagal profesiją, nei pagal vietą visuomenėje. Tik apsilankymo pabaigoje direktorė pravėrė duris į gyvenimo realybę – parodė spintą, kurioje sukabintos tvarkingai sukomplektuotos kunigų įkapės. „Tokia tvarka, mes tuo pasirūpiname“, – paaiškino V.Bačkierienė.

Dvasininkai šiemet visi kartu švenčia pirmąsias bendras Velykas ir kaip vaikystėje, kaip kažkada su savo parapijiečiais, dažo ir daužo margučius.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---