„Santaka“ / Žemdirbių požiūris į vienašališkus fabriko sprendimus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-03-13 09:24

Dalinkitės:  


* abiem atvejais ES išmoka būtų išmokėta: 40 proc. – 2009-06-31 (per NMA), 60 proc. – 2010-02-28 (per NMA).

Žemdirbių požiūris į vienašališkus fabriko sprendimus


Apie Europos Sąjungos cukraus sektoriaus reformą, prasidėjusią dar 2006 metais, žemdirbiams buvo stengiamasi aiškinti kuo mažiau, o jei ir buvo kalbama, tai nutylint esmines šios reformos nuostatas, kurios jau palietė kiekvieną šių įnoringų žemės ūkio augalų augintoją. Perdirbėjus dėl tokio elgesio dar galima suprasti – kuo mažiau žemdirbys susivoks, tuo naudingiau bus jiems. Tačiau kaip suprasti Žemės ūkio ministerijos poziciją, kurią iš tiesų labai taikliai apibūdino pats ministerijos sekretorius p. V.Grušauskas, jog “ministerija nesikiš“ („Respublika“, Nr. 55 2008-03-08)?! Ar laiko trūksta pasidomėti žemdirbių rūpesčiais, ar noro? O gal ir šį kartą labiau bandoma atstovauti ne žemdirbių, o perdirbėjų interesams?

Taigi pabandykime pasiaiškinti, ko vieni atsisako, o ką vieni ir kiti dėl tokio atsisakymo praranda arba laimi?

„Arvi cukrus“ (AC) direktorius p. Gintaras Vaitkūnas solidžią sumą – 45,015 mln. litų, paskaičiuotą pagal 2007 m. fabriko turėtą balto cukraus kvotą (20 860 t x 625 EUR/t x 3,4528 Lt/EUR) įvardija „ES pašalpa“. Iš jų 10 proc., arba 4,5 mln. litų, pagal restruktūrizavimo nuostatas tektų atiduoti žemdirbiams. Tačiau cukraus fabrikui dar lieka įspūdinga 40,52 mln. litų suma! Net jeigu darytume prielaidą, kad ši įmonė sugeba vidutiniškai per metus uždirbti po 4 mln. litų pelno (AC duomenų viešai neskelbia, todėl tenka daryti prielaidas), tiek pelno uždirbti įmonei prireiktų viso dešimtmečio. „Tai nėra tokie dideli pinigai, dėl kurių būtų verta pasitraukti...“ – teigia direktorius. Čia drįstame suabejoti, nes restruktūrizavimas numato tik cukraus gamybos įrangos išmontavimą, kurią, jei ji iš tiesų gera ir vertinga, galima sėkmingai parduoti. Įmonei lieka pastatai, žemė miesto ribose – turtas, kuris taip pat vertas ne vienos dešimties milijonų. Beje, AC išlieka galimybė užsiimti ir kita, pelningesne, veikla, investuojant į ją gautus ES pinigus, nes niekas įmonės nelikviduoja – po restruktūrizacijos ji tik nebegamintų cukraus. Iš tiesų, tenka suabejoti ir direktoriaus teiginiais apie dešimtis milijonų litų investicijų, būtent į cukraus gamybos modernizavimą. Per daugelį metų nesugebėta pastatyti normalaus runkelių priėmimo ir iškrovimo punkto, sutvarkyti šio punkto teritorijos, privažiavimų, mėginių paėmimo. Perdirbimo sezono metu, kaip ir senais laikais, prie fabriko tebesidriekia nemažos žemdirbių transporto eilės, nors valstybės parama nurašant ankstesnes skolas nebuvo maža ir viršijo 10 mln. litų. Prestižiniame administraciniame fabriko pastate seniai neliko UAB „Arvi cukrus“ administracijos ir specialistų – jie „permesti“ į bendrabučio lygio pastatą teritorijos užkampyje, prie kurio be guminių batų nelabai ir prieisi. Apie „neblizgančią“ fabriko finansinę būklę kiekvienam augintojui puikiausiai signalizuoja labai paprasti dalykai: per paskutinius trejetą metų fabrikas už supirktus cukrinius runkelius žemdirbiams niekada neatsiskaitė laiku. Pusmetis, o kartais ir metai – prie tokių laikotarpių, kol iš fabriko “pareina” pinigai už supirktą žaliavą, žemdirbiai jau pripratinti. Nors sutartyse numatyti atsiskaitymo terminai, jų nesilaikoma, kaip, beje, žemdirbiams niekada nesumokamos ir numatytos sutartyje palūkanos už pasinaudojimą jų pinigais, lyg jie būtų beverčiai... Neradau nė vieno rimtesnio ekonominio argumento, dėl ko verta atsisakyti ES kompensacijos, viršijančios net dešimties metų įmonės pelną?


Deja, jei fabriko sprendimas dėl ES ir žemdirbių siūlomos 100 proc. restruktūrizacijos būtų neigiamas ir derybose su fabriko atstovais dėl ilgalaikės tarpprofesinės sutarties sudarymo 2008-03-03 žemdirbių pateikto pasiūlymo pagrindu nepavyktų pasiekti pažangos (pagal ES reikalavimus tai turi įvykti iki 2008 m. kovo 31 d.), žemdirbiai tokio fabriko sprendimo dėka, net ir labai „tikėdami šviesia ateitimi“, patirs milžiniškus nuostolius.

Verta priminti apie ES iš restruktūrizavimo fondo kiekvienam augintojui skiriamą papildomą išmoką po 237,5 EUR (apie 820 Lt) už kiekvieną atsisakytos balto cukraus kvotos toną. Ši išmoka Marijampolės fabriko zonos žemdirbiams sudarytų 17,106 mln. litų.

Maža to, jei vieningai žemdirbių spaudžiama sprendimą restruktūrizuotis priimtų ir AB „Danisco Sugar Kėdainiai“, augintojams būtų išmokėta papildoma įvairinimo išmoka, kuri sudarytų dar po 93,8 EUR (apie 323,87 Lt) už kiekvieną atsisakytos balto cukraus kvotos toną. Tokio pat dydžio (po 93,8 EUR/t, arba 6,76 mln. litų) įvairinimo lėšas regioninei plėtrai iš ES gautų ir dėl restruktūrizavimo nukentėję regionai, AC atveju – Marijampolės apskritis.

Žemdirbiai, priešingai nei teigia gerb. G.Vaitkūnas, atsisakius fabrikui restruktūrizuotis realiai praras minimalią 21,607 mln. litų paramą, o maksimali prarastų lėšų suma siektų net 28,36 mln. litų (abiem fabrikams atsisakius visiškos restruktūrizacijos). Tai įvyktų todėl, kad šios išmokos žemdirbiams skirtos tik fabrikams, kurie pateiks paraišką restruktūrizuotis iki 2008 m. kovo 31 d. Restruktūrizuojantis 2009 m. metais, žemdirbiai nebegautų papildomos paramos, o įvairinimo bei restruktūrizavimo išmokos būtų gerokai mažesnės: 2009 m. žemdirbių gaunama bendra parama, lyginant su 2008 m., sumažėtų net tris kartus, o fabrikų išmoka sumažėtų tik šeštadaliu.


Tačiau gal ta suma žemdirbiams nėra tokia svarbi ir didelė, ją galima aukoti dėl fabrikų (ar jų savininkų) gerovės? Čia vėl norėčiau oponuoti gerb. G.Vaitkūnui. Teigdamas, jog cukrinių runkelių auginimo privalumas – garantuotos pajamos, jis, matyt, mano, kad žemdirbiai augina cukrinius runkelius ne todėl, kad gautų pelną, o todėl, kad neturi ką veikti, o gal nieko dirbti daugiau ir nemoka. Vadovaudamasis tokia „darbas dėl malonumo“ logika, gerb. direktorius, matyt, „strateguoja“ ir fabriko darbą: svarbiausia dirbti metus, antrus, trečius – pajamų juk gauni, gal kaip nors užteks. O ar liks nors truputis pelno, ar negyvensi skolon – jis jau net nebeklausia, nes puikiai žino, kad jau antri metai cukrinių runkelių supirkimo kaina svyruoja šalia auginimo savikainos. Retoriniai klausimai gerb. direktoriui: kas žemdirbiui atpigo nuo 2005 m., kai vidutinė cukrinių runkelių supirkimo kaina buvo 164 Lt/t, kad šiandien jam siūloma tik 105 Lt/t? Kainos sumažėjimas net 36 proc.! Visi žinome, kad per šį laikotarpį mineralinės trąšos ne pigo, bet brango vidutiniškai apie 300 proc., dyzelinis kuras brango apie 140 proc., darbo apmokėjimas augo apie 200–250 proc. Beje, brango ir visos kitos sąnaudos, kurias žemdirbys privalo turėti norėdamas išauginti ir kitų augalų derlių. Keista, kad direktoriui bando pritarti ir ūkininkas Mangirdas Krunkaitis, kuris teigia, jog cukriniai runkeliai – tai viena pelningiausių žemės ūkio šakų. Deja, pamiršta pridurti, kad tokie jie buvo bent prieš ketvertą penketą metų.


UAB „Arvi cukrus“ produkciją tiekia 339 augintojai. Cukriniais runkeliais apsėjamas apie 3000 ha plotas. Vidutiniškai vienas augintojas augina apie 9 ha. Vidutinis derlingumas siekia 50 t/ha. Vidutinis augintojas turi vidutiniškai apie 450 tonų cukrinių runkelių arba 65,5 tonos balto cukraus kvotą. Pažvelkime, ką šis vidutinis augintojas gautų ar prarastų dėl restruktūrizacijos (žr. lentelę).

Skaičiai labai iškalbingi ir atskleidžia tiesą: praradus šias ES restruktūrizacijos išmokas, žemdirbys ne tik nieko negauna mainais – jis pačiu optimistiškiausiu variantu praranda lėšų sumą, lygią mažiausiai jo dešimties metų cukrinių runkelių auginimo pelnui. Šiuos pinigus jis gali gauti neišleidęs nė vieno lito, nesugaišęs šiam darbui nė vienos valandos. Kai kurie silpnesni augintojai tokį pelną uždirbtų tik per tris dešimtmečius. Tad ar ne verčiau pasinaudoti siūloma parama, kurią galima investuoti į naujos technikos, žemės pirkimą, o tame plote, kur iki tol auginti cukriniai runkeliai, sėti ir auginti kitus augalus, kurių auginimas šiuo metu ir bent keletą metų į priekį tikrai yra kur kas pelningesnis. Taip būtų išlošta dvigubai. Visai nepagrįsti yra pagraudenimai, kad jei vietoje cukrinių runkelių auginsime grūdus, jais „užversime“ rinką ir kris kainos. Cukriniai runkeliai Marijampolės apskrities pasėlių struktūroje sudaro vos 1,5 proc. Tad bus sėjama javų 1,5 proc. daugiau ar mažiau – jokios įtakos rinkai tai neturės. Tačiau kuo laiko savo kolegas ūkininkas M.Krunkaitis, belieka tik spėlioti. Jis visiems teigia, kad pinigai bus išmokėti per keletą metų, išleisime juos, tai laikina, o kas toliau? Tai gal iš viso žemdirbiams už jų produkciją ir darbą nutarkime nebemokėti? Juk su pinigais, o ypač – tokiais dideliais, jie tikrai „nemokės“ susitvarkyti, dar iš tiesų – išleis?.. Gali pasirodyti, kad būtų geriausia, jei žemdirbių pinigus tvarkytų kiti ir iš to, aišku, turėtų apčiuopiamą naudą.

Keletą žodžių apie cukraus kainas. Pacituosiu tik porą Seimo Kaimo reikalų komiteto patarėjo p. R.Abugelio minčių. Jis teigia, jog „laukiama, kad pasibaigus cukraus reformai jo kainos ES rinkoje sumažės. Vieni ekspertai prognozuoja keliolikos, kiti – net keliasdešimties procentų kainų kritimą“, jog „cukraus perteklius rinkoje ir toliau smukdo cukraus kainas. Štai Indija... pernai pasiekė rekordines gamybos aukštumas ir vėl eksportuoja daugiau cukraus negu importuoja“. Tad tikėti G.Vaitkūno „įžvalgomis“, kad artimiausiais metais „likusiems cukraus sektoriuje žymiai išaugtų tiek žaliavos, tiek ir paties cukraus kainos“ neturiu jokio pagrindo. ES vykdo reformą ne tam, kad vėl po metų ar dvejų grįžtų prie naštos, kuri net ir jai tapo nepakeliama – ankstesnis cukraus režimas kasmet pareikalaudavo iš ES biudžeto beveik po du milijardus eurų subsidijų. Visa fabrikų vadovų retorika, apeliavimas į sąžinę ir patriotizmą yra tik šydas, kuriuo bandoma pridengti nuogą karalių – fabrikai mato savo ateitį nuo 2010 metų, kai gaus teisę perdirbti ir rafinuoti pigią trečiųjų pasaulio šalių cukraus gamybos žaliavą. Tada ne tik žemdirbiai su savo „brangiais“ cukriniais runkeliais ir pretenzijomis nebebus reikalingi, bet ir fabrikų darbuotojų sumažės dvigubai. Juk perdirbti pusfabrikatį – ne runkelius priimti, nuplauti, pakrauti, supjauti. Atplauks tanklaivis su žaliava ir darbo užteks pusmečiui. Beje, ir išsvajota žaliava gali per tą laikotarpį pabrangti tiek, kad cukrus nėmaž neatpigs (juk besivystančiose šalyse taip pat ne visi aborigenai – ir jie nori uždirbti), tad fabrikui neišgyvenant gali tekti nutraukti gamybą – ir liks ES išmokos jau tik rožinė svajonė.


Jeigu čia išsakyta nuomonė nėra arti tiesos, nesuprantama, kodėl cukraus fabrikų vadovai kaip įmanydami vilkina derybas su cukrinių runkelių augintojams atstovaujančiais kooperatyvais, juk pasiūlymai, atspindintys žemdirbių poziciją, įteikti jau senokai. Apie cukraus pramonės restruktūrizavimą taip pat sužinota ne vakar. Jei su žemdirbiais būtų sudaromos ilgalaikės sutartys, o kaina atspindėtų realias išlaidas bei sudarytų prielaidas dirbti pelningai, be to, svarbiausia, būtų surastas abiem pusėms priimtinas sprendimas dėl ES išmokų dydžio priedų prie kainos, – galima būtų ruoštis ilgalaikiam rimtam darbui. Tačiau atrodo, kad laikas vilkinamas specialiai tam, kad balandžio mėnesį būtų galima pasakyti – išmokų jau negausite, pavėluota, eikite sėti. Nejaugi iš tiesų manote, kad dešimčiai metų į priekį apvogę savo partnerį dar sulauksite tokių, visiškai be savigarbos, žemdirbių, kurie savo skriaudikui ir toliau dirbs kaip baudžiavos laikais? Abejoju. Cukrinių runkelių kvotos, anksčiau turėjusios realią piniginę vertę, šiandien visiškai bevertės, todėl ir prarasti žemdirbiui nebėra ko. Laikas pagaliau suprasti, kad žemdirbiai negali dešimtį ar daugiau metų dirbti cukraus fabrikams už penkių ar dešimties litų tonai runkelių išmaldą, tuo labiau kad ES šiandien tiesiog perka jų verslą už padorią kainą ir moka ne gražiais pažadais apie šviesią ateitį, o realiais konkrečiais pinigais. Nejaugi būsite kaip toje patarlėje šuo ant šieno: nei patys ėsite, nei kitam duosite?


Analogiška padėtis yra ir su AB „Danisco Sugar Kėdainiai“ augintojais. Tik įvertinant tai, kad šis fabrikas valdo apie 80 proc. Lietuvos balto cukraus kvotos, jis gali „apvogti“ keturis kartus didesnį kiekį Lietuvos cukrinių runkelių augintojų ir regionui, kuriame dirba, padaryti apie 26 mln. litų žalą, nes tiek lėšų regionas negautų iš ES savo poreikiams.

Žemdirbiai šiandieną turi istorinį šansą pareikalauti, kad su jais būtų elgiamasi kaip su lygiaverčiais partneriais. Ir nieko keista, kad labiausiai tam priešinasi ne žemdirbiai, bet jų vardu prisidengę cukrinių runkelių sėklų pardavėjai ir ypač pelningą paslaugą – cukrinių runkelių kasimą savaeigiais kombainais – teikiantys asmenys. Jų verslui ir pelnui iš tiesų iškilusi rimta grėsmė. Aktyviausiai čia reiškiasi ūkininkai K.Svečiulis, A.Ražinskas, nes jų pagrindinis pelnas – ne cukrinių runkelių auginimas, o minėtos paslaugos. Ar pavyks žemdirbiams apginti savo interesus, šį kartą priklausys tik nuo jų pačių vienybės ir noro neleisti savęs toliau žeminti, noro tapti laisvais ir nepriklausomais žmonėmis. Juk sakoma, kad nieko nėra sunkiau, kaip atsikratyti vergo grandinių (ypač mąstyme). Aš tikiu, kad tai įvyks.

Beje, paskutinėmis žiniomis, „Nordzucker“ (Vengrijoje – „Matra cukor“) uždaro vienintelį Vengrijoje dar likusį cukraus fabriką, nes atsižvelgė į teisingus žemdirbių reikalavimus ir, vadovaudamiesi ekonomine logika, suderino savo, savo partnerių bei valstybės (regionų) interesus.




Aleksandras STONKUS

Cukrinius runkelius auginančios agroserviso įmonės valdytojas



Užsk. 1663





Publikuota: 2008-03-13 09:24:10

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai