„Santaka“ / Katedros link – su dviem tūkstančiais vilkaviškiečių parašų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-03-13 09:10

Dalinkitės:  


A.Kurtinaitis: „Keletą dienų ir naktų ramybės nedavė mintis, kad reikia atstatyti katedrą.“

Romo ČĖPLOS nuotr.


Katedros link – su dviem tūkstančiais vilkaviškiečių parašų

Birutė PAVLOVIENĖ

„Santakos“ laikraštyje pokalbiai su vilkaviškiečiu tautosakos tyrinėtoju, Marijampolės kraštotyros muziejuje dirbančiu Albinu Kurtinaičiu dažniausiai sukasi apie netradicines jo ekspedicijas, atradimus, Sūduvos priešistorę, senovės gyventojus ir jų paminklus, apie šioms temoms paskirtas autorines knygas. Beje, pernai pasirodė šeštoji – „Garnio vaikai“. O pirmąją, pavadintą „Baltasis žodis“, jis išleido prieš penkiolika metų. Su Albinu Kurtinaičiu šį kartą irgi kalbėjomės apie istoriją, bet ne iš tautosakos, ne iš krašto senovės tyrinėjimų, o iš mūsų gyvenimo srities. Nusikėlėme ne į tūkstančius, o tik į dvidešimt metų skaičiuojančią praeitį.

Ten, kur dabar viskas atrodo akivaizdu ir aišku, priešistorės žingsniai kartais lieka tarsi savaime suprantami, net neminimi dalykai. Štai įvairiuose interneto tinklapiuose ir kitur skelbiamoje informacijoje apie Vilkaviškio katedrą, kuri šiemet švęs konsekravimo dešimtmetį, galima perskaityti, jog rūpintis atstatyti šią katedrą buvo imtasi prasidėjus Lietuvoje atgimimui. Kai kur nurodoma data – 1989 metai. Negalima sakyti, jog tai yra klaidinga. Vilkaviškio rajono vykdomasis komitetas sprendimą leisti atstatyti Vilkaviškio vyskupijos katedrą jos buvusioje vietoje priėmė 1989 metų gegužės 24 dieną. Tokį sprendimą, be abejo, lėmė 1988-ųjų birželį–rugpjūtį įsisiūbavęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio judėjimas, jo pirmajame suvažiavime tų metų rudenį paskelbta žinia apie Vilniaus arkikatedros grąžinimą tikintiesiems ir kt.

Bet įžanga Vilkaviškio vyskupijos katedros atstatymo istorijai buvo parašyta anksčiau. Ar iš tiesų dar tada, kai neplevėsavo Sąjūdžio iškeltos tautinės vėliavos, kai Vilniaus arkikatedroje dar buvo paveikslų galerija? Tokiu klausimu pradėjome pokalbį su Albinu KURTINAIČIU:

– Tikrai taip. Kai pradėjau rinkti parašus dėl Vilkaviškio katedros atstatymo, Sąjūdžio mitingai dar nevyko. Prisimenu, kad buvo šalta, turėdavau šilčiau apsirengti, kai stovėdavau prie bažnyčios. Tai buvo 1987 metų pabaiga arba 1988 metų pradžia, gal kovo mėnuo.

– O kaip atėjo mintis, kad reikia atstatyti katedrą? Ilgai buvo svarstyta ar sumanyta staiga?

– Vieną dieną ir vieną naktį galvoju: reikia atstatyti katedrą, antrą dieną ir naktį galvoju, trečią dieną vaikštau – ir ramybės neduoda ta pati mintis. Vakare paskambinau vyskupui Juozui Preikšui, kuris gyveno Kaune. Pasakiau, jog reikia statyti katedrą, ir pasiteiravau jo nuomonės. Kokią minutę ragelyje buvo tylu. Pamaniau, kad gal kas nors jau išjungė. Paskui išgirdau: „Laiminu, laiminu, laiminu.“ Taip pakartojo tris kartus ir pridūrė: „Ačiū.“

– Ir tada?..

– Kai skambinau vyskupui, man atrodo, buvo šeštadienis. O sekmadienį aš jau buvau bažnytėlėje su parašų rinkimo lapais. Prieš tai pasikalbėjau su tuomečiu Vilkaviškio dekanu Vytautu Vaitausku. Pasakiau, kad pradėsiu rinkti parašus, kad vyskupas leido. Per mėnesį surinkau apie du tūkstančius parašų. Žmonės rašėsi noriai. Žinoma, prisiklausiau ir šnekų, kad užsiimu bereikalingu darbu, kad nieko iš to neišeis, katedros statyti neleis. Tokiems pasirašyti neduodavau. Sakydavau: „Eik sau, nes kai čia bus parašas su tokiomis tavo mintimis, tikrai nieko nepasieksime.“ Matydavau, kaip žmogus nuėjęs vaikšto gatve aplink šventorių, apsuka kelis ratus, vėl ateina ir prašo: „Na, duok, pasirašysiu, o gal ir padės?“

– Kaip valdžia žiūrėjo į parašų rinkimą?

– Gerai, labai tiksliai žiūrėjo (juokiasi). Žinojo, kiek parašų surinkta kiekvieną sekmadienį. Jeigu tas, kuriam buvo pavesta skaičiuoti, būtų nepranešęs, nežinau, jam tikriausiai būtų kailį nulupę.

– Kam pasiuntėte surinktus parašus? Kas ir kaip vyko toliau?

– Parašus nusiunčiau vyskupui, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, LKP Centro komitetui, rajono vykdomajam komitetui ir partijos komitetui. Lapus padauginome „Pasagos“ metalo dirbinių gamykloje „Eros“ aparatu. Iki buvo priimtas sprendimas leisti atstatyti katedrą, valdžios kabinetuose virė ginčai. Vieni neleido statyti, kiti leido, duodami žodinį sutikimą, bet keldami sąlygą: statyti katedrą kitoje, o ne buvusioje jos vietoje. Siūlė penkias vietas: prie miesto sodo, turgavietės teritoriją, Kaštonų–Nepriklausomybės gatvių kampą ir kt. Jautėme, kad jeigu jau valdžia ginčijasi, nesutaria, vieni neleidžia, kiti leidžia statyti, tai viskas krypsta į gerąją pusę: pastatysime katedrą ten, kur ji stovėjo. Nieko nelaukdamas, važiavau į Vilnių tartis su architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, susitarėme, kad projektuoti imsis Algimantas. Pradėjome ieškoti statybinių medžiagų. Tauragėje susiradome plytų, bet kažkas jas išpeikė, atseit, blogos. Pajevonio girininkas, dabar jau miręs, Jonas Sadauskas priruošė ąžuolų. Paskutinis mano rūpestis, susietas su pasiruošimu statyti katedrą, buvo iškviesti iš Kauno ekspertus, kad jie atliktų tyrimus, nustatytų, ar galima daryti po katedra rūsius, nes dėl jų įrengimo buvo kilę abejonių. O toliau viskuo jau rūpinosi iš Simno į Vilkaviškį atkeltas dekanas Vytautas Gustaitis.

– Ar tai, jog Vilkaviškyje iškilo katedra, laikote kažkiek ir savo nuopelnu?

– Absoliučiai jokiu. Turiu du vaikus, žmoną. Bet argi tai nuopelnas? Paprasčiausiai yra gyvenimas – ir aš einu per jį.

– Gal būtų galima išgirsti, ką tyrinėjate dabar, gal vėl ką nors atradote iš žilosios senovės laikų?

– Atradau. Važiavau į Biržus, prie Agluonos upės, ieškojau karaliaus Mindaugo kapo. Papasakosiu, bet reikės palaukti iki... gegužės mėnesio.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas