|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-03-07 16:38
|
|
|
A.A.Greimas pripažįsta, kad norint kovoti ne tik už save, bet ir už kitus, reikia didelės pilietinės drąsos.
Romo ČĖPLOS nuotr.
Dangyra APANAVIČIENĖ
Rajono gyventojai gerai pažįsta vilkaviškietį Algimantą Antaną GREIMĄ – buvusį Seimo narį, buvusį vicemerą, o dabar jau ir buvusį Socialdemokratų partijos narį. Ilgamečio politiko pasitraukimas iš šios partijos kiek nustebino, bet jį pažįstantiems žmonėms tai nebuvo visiškai netikėta. Kai kurie nesutarimai su valdančiosios partijos viršūnėmis, kritiniai straipsniai spaudoje rodė, kad prie to ir einama.
Šis interviu su A.Greimu būtent apie pasitraukimo priežastis, pilietiškumą ir kovą su vėjo malūnais.
– Vis dėlto kodėl nusprendėte atsisveikinti su socialdemokratais?
– Apie tai jau galvojau gal pusantrų metų. Socialdemokratų partijos politika – su bet kuo, svarbu valdžioje – man pradėjo nebepatikti. Kita vertus, kai pamatai, kad tavo pasakyti žodžiai kažkam pradeda kelti susierzinimą, o į keliamas problemas niekas nereaguoja, supranti, kad pats laikas atsisveikinti. Na, o kai po paskutinių savo kritinių straipsnių spaudoje išgirdau dar ir kalbų apie galimą mano pašalinimą iš partijos dėl to, kad nesusimokėjau nario mokesčio, apsisprendimo procesą paprasčiausiai pagreitinau.
– Nejaugi Jūs vienintelis tokioje gausioje partijoje buvote nesusimokėjęs mokesčio?
– Aš manau, kad jeigu gerai pažiūrėtume, ko gero, rastume mažiau kaip pusę pavyzdingai nario mokestį mokančių narių. Aš visada mokestį mokėdavau iškart už ilgesnį laiką – už visus metus.
– Kaip manote, kodėl partijos kolegos Jūsų nesuprato?
– Tai kad gal aš čia kažko nesuprantu? Štai Vasario 16-osios proga valdžia linki rajono žmonėms pilietiškumo, kuris, kaip ir padorumas, turi būti ugdomas iš mažens.
Valdžios institucijos turi prisidėti, kad būtume pilietiški, tačiau tuo imi abejoti pamatęs, kaip vadovai su pasitenkinimu priima padėkas, kurios jiems nepriklauso. Nesuprantu, kodėl žmonės dėkoja už darbus, kurie valdžios atstovams privalomi pagal tiesiogines jų pareigas, nes jie numatyti įstatymais.
Štai moksleivis, jaunasis žurnalistas iš vienos rajono mokyklos, prieš savivaldybių rinkimus dėkoja valdžiai už gerus darbus. Žmonių, kuriems buvo skirta padėka, suprantama, jis net nepažįsta, tačiau pavardes žino. Vadinasi, jau mokyklos suole ugdomi valdžios pataikūnai, iš mažens jiems skiepijamas nuolankumas valdžiai.
Tada ir pradedi galvoti, kad valdžia yra viskas: ji teikia malones, ji sprendžia – nuteisti ar pasigailėti, tik ji duoda arba neduoda.
Nejaugi artėjame prie viduramžių struktūros, pridengtos demokratija? Beje, tokios pačios nuostatos laikomasi ir partijose, ir visoje visuomenėje.
– Tačiau gal negalime per daug teisti žmonių. Padėka ir nuolankumas mumyse išlikęs iš senų laikų, kai viską sprendė bei dalijo vienintelė partija ir vyriausybė?
– Gerai prisimenu laiką, kai tokios padėkos pradėjo atsirasti ir kaip jos buvo šaržuojamos. Vienas „dėkojo“ kepyklai, kad nusipirkęs bandelę nerado įkeptos virvutės, kitas – taksistui, kuris labai atsargiai jį vežė per duobėtas gatves... Padėkos buvo sukritikuotos ir jos beveik išnyko. O dabar šitą dalyką skatina pati valdžia. Vadovai baigia vadybos kursus, pirmadieninio pasitarimo metu kolektyvas sveikina, įteikia suvenyrus. O po to mes norime ieškoti teisybės. Niekada jos nebus, kadangi pataikavimas neatskiriamas nuo bailumo. Pataikūnas niekada nepakils ir nekovos.
– Žmonių, kurie drįsta pakovoti ne tik už save, bet ir už kitą, pripažinkime, yra labai mažai. Tam reikia didelės pilietinės drąsos.
– Tai tiesa. Neretai ateina žmogus pas mane patarimo, ir kai bandau jam padėti, paaiškinti, kaip kovoti su biurokratizmu, dažniausiai jis atsitraukia. Kodėl? Paprasčiausiai supranta, kad tai užtruks pernelyg ilgai, ir paprasčiausiai nuleidžia rankas. Pavargsta žmogus kovoti. Jeigu per dvidešimt metų dėl biurokratizmo negali atgauti žemės, kaip kitaip tai pavadinti, jeigu ne kova?
Apie pilietiškumą mes tik gražiai kalbame. Piliečiai pas mus net neugdomi, jiems tik per šventes linkima tapti piliečiais.
Štai prieš kurį laiką buvo patvirtintas rajono Tarybos veiklos reglamentas. Jame buvo įrašyta nuostata, kad Tarybos narys gali teirautis tik Taryboje svarstomais klausimais. Tai jau ne tik konstitucinių žmogaus teisių varžymas – tai drąsiai galime vadinti atviru įžūlumu. Jeigu nesiskaitoma su Tarybos nariu, tai ko gali tikėtis eilinis pilietis?
– Iš Socialdemokratų partijos galbūt išstojote ir dėl to, kad pasikeitė Jūsų pažiūros?
– Mano pažiūros nepasikeitė. Esu kairių pažiūrų ir šito neslepiu, nevinguriuoju uodegos prieš vieną ar kitą auditoriją, kaip kai kurie mūsų garbūs politikai.
Požiūris dėl tam tikrų aplinkybių iš dalies gali keistis, bet ne pažiūros.
– Artėja Seimo rinkimai. Iš LSDP išstojote, rankos tapo visiškai laisvos. Gal balotiruositės kurios nors kitos, pavyzdžiui, opozicinės partijos sąraše?
– Bent iš trijų partijų buvau gavęs pasiūlymų per savivaldybių rinkimus būti įrašytas gana aukštose kandidatų sąrašų pozicijose. Bet aš tuo nesusigundžiau.
Jeigu jau tas valdžios troškulys būtų graužęs gerklę taip, kad neitų gyventi, būčiau ėjęs į rinkimus ir, manau, nebūčiau buvęs paskutinis. Tačiau aš to daugiau nenoriu.
– Gal vis dėlto persigalvosite, juk laiko dar yra?
– Tikrai ne. Ten, Seime, mačiau visko: įžūlumo, atviro melo, demagogijos. O gal politikoje be viso šito negalima apsieiti?
– Jūs taip kalbate dėl to, kad pats daugiau nei prieš dešimtmetį buvote Seimo nariu ir viską gerai žinote?
– Tada situacija buvo kita. Internacionalo žodžiais tariant, jog „mes sugriausime seną pasaulį ir pastatysime naują“, kontrrevoliucinėms nuotaikoms aš nei tada, nei dabar nepritariu. Visada maniau, kad Lietuvos nepriklausomybę turime stiprinti ir gerinti žmonių gyvenimą nieko negriaudami, tiktai šalindami tas kliūtis, kurios trukdo eiti į priekį. O ne naikinti materialinį turtą arba morališkai ir fiziškai žlugdyti žmones.
– Bet juk būtent 1992–1996 metais, Jums esant parlamentaru, tas procesas ir vyko. Galėjote kažką daryti.
– Minėtu laikotarpiu tas procesas jau vyko ir nebuvo galima jo sustabdyti. Tai buvo kažkas virš įstatymo: jeigu tu tremtinys – tu teisus, jeigu komunistas – tu niekas. Esant tokioms sąlygoms nieko nebuvo galima padaryti. Tie, kurie bandė naikinimo procesą stabdyti, buvo apšaukiami Maskvos tarnais, tautos priešais.
Atsiminkite, kas buvo toliau. Vyko visuotinis ekonomikos griovimas ir savaiminis jos griuvimas, formavosi nauji kapitalistiniai santykiai. Visuotiniame grobime aukščiau stovintys turėjo daugiau galimybių paimti. Žemutinis visuomenės sluoksnis – žemdirbiai – liko be nieko.
Prisimenu šviesios atminties dr. Antano Būdvyčio žodžius. Jis sakė, kad mes esame gamtos dalis: kai bitėms avilyje padūmiji, jos, pajutusios gresiantį pavojų, įlenda į korio akeles ir prisisiurbia medaus, taip pasirūpindamos savo ateitimi, nes nežino, kas bus toliau. Tie patys dėsniai galioja ir tarp žmonių. Bendras Lietuvos turtas buvo išgrobstytas, sunaikintas be jokių inventorizacijų, be jokios atsakomybės. Ta neteisybė, užslėpta skriauda ilgam pasiliko žmonių ir jų vaikų sąmonėje.
– Ar nemanote, kad kartais esate Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais?
– Iš dalies – taip. Mat niekada nesikabinau nei už partijos, nei už valdžios skverno ir nesiruošiu to daryti. Aš nesu apsėstas valdžios manijos. Kai baigėsi mano, Seimo nario, kadencija, antrąkart nesibalotiravau. Kai išsiskyrė nuomonės partijoje, pasitraukiau.
Kai dalyvauji viešame gyvenime, visada atsiranda tavimi nepatenkintų. Puikiai žinau, kiek šiukšlių ant manęs buvo suversta, kai dar dirbant mero pavaduotoju prasidėjo karas dėl vietinės rinkliavos, kai į viešumą kėliau poliklinikos problemą, Vilkaviškio protezuotojų išlikimo ir kitus klausimus. Politikoje su tuo reikia susitaikyti. Toks jau gyvenimas. Bet kiek įmanoma, reikia išlikti žmogumi.
– Turėdamas pernelyg principingą poziciją juk įsigyjate priešų?
– Priešai iš dalies yra gerai. Visą laiką tada stengiesi būti pasitempęs, budrus, labiau viską apgalvojantis. Bet tai nereiškia, kad aš turiu kažko bijoti. Galiu bet kada pareikšti savo nuomonę, nors tikrai žinau, kad ji kai kam labai nepatinka.
– Ką veikiate be aktyvios politinės veiklos?
– Daug skaitau, rašau, nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio. O kiek nepabaigiamų darbų laukia namuose... Jeigu viskas bus gerai, ruošiamės su žmona vykti pasisvečiuoti į Ameriką, Kanadą. Tikrai turiu ką veikti. Juk neprivalu būti kokios nors politinės partijos balastiniu vienetu. Aš galiu būti aktyvus pilietis, tik dabar man nereikia prie nieko taikytis.
Rajono gyventojai gerai pažįsta vilkaviškietį Algimantą Antaną GREIMĄ – buvusį Seimo narį, buvusį vicemerą, o dabar jau ir buvusį Socialdemokratų partijos narį. Ilgamečio politiko pasitraukimas iš šios partijos kiek nustebino, bet jį pažįstantiems žmonėms tai nebuvo visiškai netikėta. Kai kurie nesutarimai su valdančiosios partijos viršūnėmis, kritiniai straipsniai spaudoje rodė, kad prie to ir einama. |
Šis interviu su A.Greimu būtent apie pasitraukimo priežastis, pilietiškumą ir kovą su vėjo malūnais.
– Vis dėlto kodėl nusprendėte atsisveikinti su socialdemokratais?
– Apie tai jau galvojau gal pusantrų metų. Socialdemokratų partijos politika – su bet kuo, svarbu valdžioje – man pradėjo nebepatikti. Kita vertus, kai pamatai, kad tavo pasakyti žodžiai kažkam pradeda kelti susierzinimą, o į keliamas problemas niekas nereaguoja, supranti, kad pats laikas atsisveikinti. Na, o kai po paskutinių savo kritinių straipsnių spaudoje išgirdau dar ir kalbų apie galimą mano pašalinimą iš partijos dėl to, kad nesusimokėjau nario mokesčio, apsisprendimo procesą paprasčiausiai pagreitinau.
– Nejaugi Jūs vienintelis tokioje gausioje partijoje buvote nesusimokėjęs mokesčio?
– Aš manau, kad jeigu gerai pažiūrėtume, ko gero, rastume mažiau kaip pusę pavyzdingai nario mokestį mokančių narių. Aš visada mokestį mokėdavau iškart už ilgesnį laiką – už visus metus.
– Kaip manote, kodėl partijos kolegos Jūsų nesuprato?
– Tai kad gal aš čia kažko nesuprantu? Štai Vasario 16-osios proga valdžia linki rajono žmonėms pilietiškumo, kuris, kaip ir padorumas, turi būti ugdomas iš mažens.
Valdžios institucijos turi prisidėti, kad būtume pilietiški, tačiau tuo imi abejoti pamatęs, kaip vadovai su pasitenkinimu priima padėkas, kurios jiems nepriklauso. Nesuprantu, kodėl žmonės dėkoja už darbus, kurie valdžios atstovams privalomi pagal tiesiogines jų pareigas, nes jie numatyti įstatymais.
Štai moksleivis, jaunasis žurnalistas iš vienos rajono mokyklos, prieš savivaldybių rinkimus dėkoja valdžiai už gerus darbus. Žmonių, kuriems buvo skirta padėka, suprantama, jis net nepažįsta, tačiau pavardes žino. Vadinasi, jau mokyklos suole ugdomi valdžios pataikūnai, iš mažens jiems skiepijamas nuolankumas valdžiai.
Tada ir pradedi galvoti, kad valdžia yra viskas: ji teikia malones, ji sprendžia – nuteisti ar pasigailėti, tik ji duoda arba neduoda.
Nejaugi artėjame prie viduramžių struktūros, pridengtos demokratija? Beje, tokios pačios nuostatos laikomasi ir partijose, ir visoje visuomenėje.
– Tačiau gal negalime per daug teisti žmonių. Padėka ir nuolankumas mumyse išlikęs iš senų laikų, kai viską sprendė bei dalijo vienintelė partija ir vyriausybė?
– Gerai prisimenu laiką, kai tokios padėkos pradėjo atsirasti ir kaip jos buvo šaržuojamos. Vienas „dėkojo“ kepyklai, kad nusipirkęs bandelę nerado įkeptos virvutės, kitas – taksistui, kuris labai atsargiai jį vežė per duobėtas gatves... Padėkos buvo sukritikuotos ir jos beveik išnyko. O dabar šitą dalyką skatina pati valdžia. Vadovai baigia vadybos kursus, pirmadieninio pasitarimo metu kolektyvas sveikina, įteikia suvenyrus. O po to mes norime ieškoti teisybės. Niekada jos nebus, kadangi pataikavimas neatskiriamas nuo bailumo. Pataikūnas niekada nepakils ir nekovos.
– Žmonių, kurie drįsta pakovoti ne tik už save, bet ir už kitą, pripažinkime, yra labai mažai. Tam reikia didelės pilietinės drąsos.
– Tai tiesa. Neretai ateina žmogus pas mane patarimo, ir kai bandau jam padėti, paaiškinti, kaip kovoti su biurokratizmu, dažniausiai jis atsitraukia. Kodėl? Paprasčiausiai supranta, kad tai užtruks pernelyg ilgai, ir paprasčiausiai nuleidžia rankas. Pavargsta žmogus kovoti. Jeigu per dvidešimt metų dėl biurokratizmo negali atgauti žemės, kaip kitaip tai pavadinti, jeigu ne kova?
Apie pilietiškumą mes tik gražiai kalbame. Piliečiai pas mus net neugdomi, jiems tik per šventes linkima tapti piliečiais.
Štai prieš kurį laiką buvo patvirtintas rajono Tarybos veiklos reglamentas. Jame buvo įrašyta nuostata, kad Tarybos narys gali teirautis tik Taryboje svarstomais klausimais. Tai jau ne tik konstitucinių žmogaus teisių varžymas – tai drąsiai galime vadinti atviru įžūlumu. Jeigu nesiskaitoma su Tarybos nariu, tai ko gali tikėtis eilinis pilietis?
– Iš Socialdemokratų partijos galbūt išstojote ir dėl to, kad pasikeitė Jūsų pažiūros?
– Mano pažiūros nepasikeitė. Esu kairių pažiūrų ir šito neslepiu, nevinguriuoju uodegos prieš vieną ar kitą auditoriją, kaip kai kurie mūsų garbūs politikai.
Požiūris dėl tam tikrų aplinkybių iš dalies gali keistis, bet ne pažiūros.
– Artėja Seimo rinkimai. Iš LSDP išstojote, rankos tapo visiškai laisvos. Gal balotiruositės kurios nors kitos, pavyzdžiui, opozicinės partijos sąraše?
– Bent iš trijų partijų buvau gavęs pasiūlymų per savivaldybių rinkimus būti įrašytas gana aukštose kandidatų sąrašų pozicijose. Bet aš tuo nesusigundžiau.
Jeigu jau tas valdžios troškulys būtų graužęs gerklę taip, kad neitų gyventi, būčiau ėjęs į rinkimus ir, manau, nebūčiau buvęs paskutinis. Tačiau aš to daugiau nenoriu.
– Gal vis dėlto persigalvosite, juk laiko dar yra?
– Tikrai ne. Ten, Seime, mačiau visko: įžūlumo, atviro melo, demagogijos. O gal politikoje be viso šito negalima apsieiti?
– Jūs taip kalbate dėl to, kad pats daugiau nei prieš dešimtmetį buvote Seimo nariu ir viską gerai žinote?
– Tada situacija buvo kita. Internacionalo žodžiais tariant, jog „mes sugriausime seną pasaulį ir pastatysime naują“, kontrrevoliucinėms nuotaikoms aš nei tada, nei dabar nepritariu. Visada maniau, kad Lietuvos nepriklausomybę turime stiprinti ir gerinti žmonių gyvenimą nieko negriaudami, tiktai šalindami tas kliūtis, kurios trukdo eiti į priekį. O ne naikinti materialinį turtą arba morališkai ir fiziškai žlugdyti žmones.
– Bet juk būtent 1992–1996 metais, Jums esant parlamentaru, tas procesas ir vyko. Galėjote kažką daryti.
– Minėtu laikotarpiu tas procesas jau vyko ir nebuvo galima jo sustabdyti. Tai buvo kažkas virš įstatymo: jeigu tu tremtinys – tu teisus, jeigu komunistas – tu niekas. Esant tokioms sąlygoms nieko nebuvo galima padaryti. Tie, kurie bandė naikinimo procesą stabdyti, buvo apšaukiami Maskvos tarnais, tautos priešais.
Atsiminkite, kas buvo toliau. Vyko visuotinis ekonomikos griovimas ir savaiminis jos griuvimas, formavosi nauji kapitalistiniai santykiai. Visuotiniame grobime aukščiau stovintys turėjo daugiau galimybių paimti. Žemutinis visuomenės sluoksnis – žemdirbiai – liko be nieko.
Prisimenu šviesios atminties dr. Antano Būdvyčio žodžius. Jis sakė, kad mes esame gamtos dalis: kai bitėms avilyje padūmiji, jos, pajutusios gresiantį pavojų, įlenda į korio akeles ir prisisiurbia medaus, taip pasirūpindamos savo ateitimi, nes nežino, kas bus toliau. Tie patys dėsniai galioja ir tarp žmonių. Bendras Lietuvos turtas buvo išgrobstytas, sunaikintas be jokių inventorizacijų, be jokios atsakomybės. Ta neteisybė, užslėpta skriauda ilgam pasiliko žmonių ir jų vaikų sąmonėje.
– Ar nemanote, kad kartais esate Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais?
– Iš dalies – taip. Mat niekada nesikabinau nei už partijos, nei už valdžios skverno ir nesiruošiu to daryti. Aš nesu apsėstas valdžios manijos. Kai baigėsi mano, Seimo nario, kadencija, antrąkart nesibalotiravau. Kai išsiskyrė nuomonės partijoje, pasitraukiau.
Kai dalyvauji viešame gyvenime, visada atsiranda tavimi nepatenkintų. Puikiai žinau, kiek šiukšlių ant manęs buvo suversta, kai dar dirbant mero pavaduotoju prasidėjo karas dėl vietinės rinkliavos, kai į viešumą kėliau poliklinikos problemą, Vilkaviškio protezuotojų išlikimo ir kitus klausimus. Politikoje su tuo reikia susitaikyti. Toks jau gyvenimas. Bet kiek įmanoma, reikia išlikti žmogumi.
– Turėdamas pernelyg principingą poziciją juk įsigyjate priešų?
– Priešai iš dalies yra gerai. Visą laiką tada stengiesi būti pasitempęs, budrus, labiau viską apgalvojantis. Bet tai nereiškia, kad aš turiu kažko bijoti. Galiu bet kada pareikšti savo nuomonę, nors tikrai žinau, kad ji kai kam labai nepatinka.
– Ką veikiate be aktyvios politinės veiklos?
– Daug skaitau, rašau, nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio. O kiek nepabaigiamų darbų laukia namuose... Jeigu viskas bus gerai, ruošiamės su žmona vykti pasisvečiuoti į Ameriką, Kanadą. Tikrai turiu ką veikti. Juk neprivalu būti kokios nors politinės partijos balastiniu vienetu. Aš galiu būti aktyvus pilietis, tik dabar man nereikia prie nieko taikytis.
Publikuota: 2008-03-07 16:38:32
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|