„Santaka“ / Senolio gražiškiečio gyvenimo pamokos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-03-07 16:29

Dalinkitės:  


– Tai mano mamos kryžius, ji rūpinosi, ji būrė žmones, – nušvito Jono Vizbaros veidas prisiminimais, kai knygoje pamatė Vidgirių kaimo kryžių.

Autorės nuotr.


Senolio gražiškiečio gyvenimo pamokos

Birutė NENĖNIENĖ

Jonas Vizbara – Nepriklausomos Lietuvos amžininkas: gimė 1918-aisiais, vėliau Lietuvos kariuomenėje baigė puskarininkių mokyklą. „Jis visą gyvenimą turi tvirtą tikėjimą, Dievą myli savo širdimi ir mums, vaikams, perdavė krikščioniškąsias gyvenimo vertybes“, – apie savo tėtį, buvusį puikų kaimo muzikantą, dainininką, sakė dukra Nijolė Augustaitienė, dirbanti Gražiškių vidurinėje mokykloje tikybos mokytoja.



Skulptūros – saviraiškos būdas

Jono Vizbaros sodybėlė prigludusi kalnelio, ant kurio palypėjusi stovi Gražiškių bažnyčia, pakriūtėje, prie pat miestelį kertančio kelio. Todėl dažno pakeleivio akis užkliūva už sode išrikiuotų medinių skulptūrų: Laisvės statulos, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus. Rymo ir Rūpintojėlis, o ant medžio stuobrio įkurdintas gandras. Maždaug prieš dešimt metų našliu likęs Jonas Vizbara iš Vidgirių vienkiemio atsikėlė į Gražiškius. Atsirado daug laisvo laiko, todėl su bendraminčiu sūnėnu Albinu Sarpaliumi savita raiškos forma sumanė įamžinti tai, kas jiems brangu – tautiškumą.

Išklausyti Jono Vizbaros pasakojamas gyvenimo istorijas, sekamas pasakas ar dainuojamas dainas prireiktų kelių dienų. Deja, senais suvalkietiškos tarmės žodžiais prisodrinti pasakojimai iki šiol nėra sudominę kraštotyrininkų



Pakerėjo ne tik vėjo galybė

– Vaikystė buvo gana skurdi. Augome aštuoni vaikai, aš buvau penktas. Vyriausias brolis Kazimieras, Lietuvos kariuomenės savanoris, žuvo kovose už Nepriklausomybę, už tai šeima gavo žemės, – kelionę į praeitį pradėjo Jonas Vizbara. – Man labai patiko vėjo galybė. Dar vaikelys būdamas padariau malūną, girnas iš tėvų išsikaulijau, pradėjau malti. Tėvai, pamatę sūnaus polinkį, išvežė į Virbalį pasimokyti amato.

Tik po kelerių metų atsirado palankios sąlygos tėviškėje įsirengti aliejinę. Anot pašnekovo, žmonės atsiveždavo sėmenų, rapso, judrės, 5–8 „patvados“ eilėje laukdavo. Pikliavo ir miltus. Vėliau turėjo kalvę, buvo pasidaręs medinius ratus malūnui, bet jo statyti kolūkių laikais valdžia neleido. Tad J.Vizbara dirbo statybose, vairuotoju, sandėlininku.



Pragaro keliais

„Jei ne karas, gal kitaip gyvenimas būtų pasisukęs“, – svarsto pašnekovas ir prisiminimų kaleidoskope prabėga atskiri ryškūs vaizdai. Pirmosiomis karo dienomis rusai jaunuolius, dėvėjusius Lietuvos kariuomenės uniformas, susodino į mašinas ir nuvežė į Baltarusiją, Červenės miškus. Atakuojant vokiečių lėktuvams, pavyko pasprukti. Ukmergėje Joną sučiupo vokiečiai ir nuvarė į Kiauklius, pristatė saugoti į rūsį uždarytų žydų. Pavyko išlaisvinti pasmerktuosius ir patiems pabėgti. Jaunuolis, įveikdamas visokias kliūtis, per kelias dienas pėsčiomis pasiekė tėvų namus.

Vokiečių okupacijos metais vyras buvo išvarytas į Karaliaučiaus kraštą kasti griovių, statyti įtvirtinimų. Buvo bepabėgąs iš šios nelaisvės, kai prie Vištyčio sučiupo rusai. Prasidėjo pragariškas laikas: po apmokymų pasiuntė į fronto priešakines linijas. Sprogusio sviedinio skeveldra sužalojo koją, kontuzijo, pažeidė klausą. Ligoninėje pasveikusį lietuvį paskyrė sanitaru. Kaip tik tuo metu karinės pajėgos buvo sutrauktos prie Oderio. Jonas matė ir patyrė karo pragarą, kaip mokėjo, taip tvarstė ir slaugė sužeistuosius.



Šviesus tėvų paveikslas

O kaip ir kas buvo toliau? Pašnekovas, pasakodamas prisiminimus, čia padaro pertrauką, nes jie pernelyg skausmingi ir dėl amžiaus bei patirtos traumos išsitrynę iš atminties.

Karui pasibaigus, jaunuolis pėsčias keliavo į savo Vidgirius. Jau visai netoli tėviškės iš nuovargio jis įmigo pakelės pievoje. Tik pargrįžęs į namus sužinojo, jog jam bemiegant tuo pačiu keliu į kapus nulydėjo tėvą...

Savamokslis tėvas, irgi Jonas, puikiai grojo smuiku, nepriklausomos Lietuvos kaime buvo kaimo švenčių ir susibūrimų siela, todėl ir sūnaus Jono pirmuoju muzikos instrumentu tapo smuikas. Vėliau įsigytus kitus instrumentus – akordeoną ir pianiną – vyras įvaldė visai lengvai.

Tėvas vis aiškindavo, jog gyvenime nėra ko liūdėti, reikia linksmiems būti. Vidgiriuose gyvenę Vizbarai buvo sukūrę savo muzikantų grupę ir plačiai garsėjo muzika, dainomis, pasakojimais.

Jaunystėje tėvai skirtingais keliais buvo išvykę uždarbiauti į Ameriką, todėl Vidgiriuose kūrėsi jau matydami platesnį gyvenimo akiratį. Nuo mažų dienų jie vaikus skatino lavintis, mokė tikėjimo. Jonas Vidgiriuose baigė pradinę mokyklą ir su bendraamžiu Burinsku, paštu parsisiuntę savišvietos pamokų užduotis, lavinosi savarankiškai.



Viskas buvo įdomu

Joną Vizbarą namuose aplankėme su Krašto muziejaus muziejininke Aušra Mickevičiene. Jai dėkojant už pasakojimus, kurie papildė muziejininkės sudarytą knygą apie krašto kryžius ir kryždirbius, senolis kaip tik atsivertė tuos puslapius, kuriuose įdėtos trijų senoviškų Vidgirių kaimo kryžių nuotraukos. Žvelgdamas į vieną iš jų, statytą 1933-iaisiais Šventųjų metų atminimui, su užrašu, jog aukojo Vidgirių kaimo moterys ir jaunimas, pašnekovas nugrimzdo į jautrius prisiminimus. „Juk tai mano mamos „procia“, tai ji rinko aukas ir skatino statybą“, – nušvitusiu veidu vis kartojo ir kartojo senolis, tarsi švelniai glostytų iš kaimo pievų ir miškelių atplaukiantį šviesų motinos ir savo vaikystės paveikslą. „Mama buvo savamokslė, bet pirmoji mokytoja – ir dainų, ir pasakų, ir bendravimo kultūros. Ji mus auklėjo didžiadvasiškai. Iš kur tik gaudavo, į namus parnešdavo knygų ir skatino skaityti“, – kalbėjo J.Vizbara.

Anot senolio, jam ir jo kaimo vaikams, jaunimui buvo įdomu skaityti knygas, smagu būdavo vaidinimuose atlikti įvairias „roles“, dainuoti. Vidgiriuose veikė pavasarininkų kuopa, vaikai priklausė angelaičių organizacijai – jie surinko laukų akmenis kryžiams pavasarininkų ir Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti (1928 m.). „Kryžiaunų“ dienų metu suaugusieji vesdavosi vaikus prie kryžių melstis. Tėvai, ypač mama, buvo labai tikinti, todėl šeimyna kiekvieną sekmadienį ateidavo į mišias Gražiškių bažnyčioje. Tėvai buvo bažnyčios giedotojai, joje daugelį metų giedojo ir Jonas Vizbara.



Reiklus sau, neteisiantis kitų

– Kokios mintys dažniausiai aplanko? – norėjome išgirsti Jono Vizbaros nuomonę ir požiūrį į žmones, praeitį ir dabartį.

– Kartais vaizduotėje viskas prabėga kaip pagreitintame filme, iškyla vardai. Jaunystėje man buvo įdomu gyventi, nes mylėjau muziką, dainą, knygą. Žmonės buvo draugiškesni. Manau, jog kiekvieno jauno žmogaus gyvenimas yra įdomus, tik skirtingai jis nugyvenamas.

– Iš kokio žmogaus, jūsų manymu, galima semtis patirties, pasimokyti?

– Iš tokio, kuris atsakingai atlieka savo pareigas, nesigiria ir nesididžiuoja savo darbais, kito neteisia, o pasistengia jį suprasti. Bet juk žmonės negali būti vienodi, visokių jų buvo, yra ir bus. Tik ne kiekvieno žmogaus protas sugeba įvertinti tai, kas yra garbė, gražus elgesys.

Daug ką lemia prigimtis ir aplinka, bet apsišlifuoti padeda išsilavinimas, nes žmogus be mokslo yra skurdžius.

– Ar nesiskundžiate savo gyvenimu?

– Reikia paklusti laikui ir mokytis gyventi iš dabarties. Jau perskaitytas mano gyvenimo lapas ir reikia ruoštis amžinybei. Gyvenimo kelias buvo sunkus, bet, matyt, man reikėjo jį tokį nueiti, antraip gal būčiau pasipūtęs kaip kokia rupūžė. Niekada nesididžiavau ir savęs negyriau už kokius nors darbus ar pasisekimus, nes man buvo svarbu suprasti, kad tai Aukščiausiojo vedimas. Klaidų žmogus visokių pridarai, bet jei moki jas apgailėti, tai ir ateityje bus lengviau. Ačiū Viešpačiui, kad po karo pragaro išlikau, turiu sveikas rankas, matau.

Praeitis ir iš tėvų paveldėta prigimtis diktuoja – būk žmogumi ir eik savo kelio viduriu, gerbk žmogų, neskriausk jo. Daug skaičiau, ir dabar malonu paskaityti gerą knygą.

– Jūs tikite amžinybe?

– Tikiu. Juk yra kažkas aukštesnio. Pažiūrėkime į gamtą. Nors labai vertinu mokslą ir žinau, kad jis labai daug reiškia, bet matau, jog ne viską žmogaus protas sukūrė. Tikiu, kad yra du galiūnai – Dievas ir Kipšas. Kipšas lengvai paveikia silpno tikėjimo žmones ir sėja blogį.

Tikinčiam žmogui nereikia būti davatka. Reikia būti žmogumi ir suprasti, kad kitam bus skaudu, jei aš negražų žodį pasakysiu, užgausiu ar nuskriausiu.

– Kaip Jums atrodo dabartinis gyvenimas?

– Palyginus su skurdžia praeitimi, daug visko yra. Pasigendu žmonių paprastumo, yra daug garbėtroškų, gobšių žmonių. Bet aš jų neteisiu. Žmonės gyvena veikiami laiko, aplinkybių ir savo įsitikinimų. O aplinka, ypač jaunam žmogui, pilna visokių gundymų. Man gražu tai, kada žmonės siekia gėrio, negrimzta girtavimo ar apkalbų liūne. Jei klausiate apie valdžią, tai net nežinau, ką peikti, o ką girti. Iš tikrųjų, mes visi esame „griešni“.

– Ar dabar dar padainuojate?

– Kad jau neturiu su kuo. Kartais paniūniuoju pats sau vienas, – sakė Jonas ir tvirtu balsu užtraukė kareivišką: „Mūsų kuopa kaip išeina, kaip užtraukia linksmą dainą...“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas