|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-03-04 08:49
Į seną statinį 2006 metais sudėti autentiškus atitinkantys mediniai langai. Netrukus jie buvo išdaužyti.Romo ČĖPLOS nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
Senoji Parausių kaimo koplyčia stovi gražioje vietoje, šalia Rausvės upelio. Netoli koplyčios yra veikiančios kaimo kapinaitės, greta jų – nuoroda į senąsias vokiečių kapines. Tiesa, pastarosiose jokių antkapių jau nebeišlikę. Apie koplyčią šiek tiek žinių palikęs dabar Kaune gyvenantis Jonas Brundza. „Kai XIX a. viduryje Parausių kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, artimiausios bažnyčios buvo Pilviškiuose, Gižuose. Kaimo kapinės buvo kairiajame Rausvės upelio krante. Kaimo žmonės nusprendė statyti kaimo koplyčią. Vieta buvo parinkta kairiajame Rausvės upės krante, netoli kaimo kapinių, Staugaičių Magdelės žemėje, ant nedidelės aukštumėlės. Kaimo ūkininkai suaukojo lėšas, patys dirbo. Koplyčia medinė, su skardiniu stogu, su varpinės bokšteliu. Statyba vyko gana sparčiai. Atrodo, kad koplyčia pradėta statyti 1929 metų pavasarį.<...> Parausių koplyčia buvo užbaigta 1930 metais ir, atrodo, tais pačiais, Vytauto Didžiojo metais, pašventinta. Koplyčią prižiūrėjo Staugaičių Magdelė. Koplyčioje vykdavo gegužinės pamaldos, šv. Jono atlaidai, laidojimo apeigos. Kunigas atvažiuodavo iš Pilviškių. Suvažiuodavo gana daug žmonių ne tik iš Parausių, bet ir iš kitų kaimų. <...> Koplyčios šventoriuje taip pat buvo laidojami žmonės. Čia laidojo garbingiausius ir galbūt turtingiausius kaimo ūkininkus, kurie daugiausiai prisidėjo prie koplyčios statybos“, – rašoma Jono Brundzos, gimusio ir augusio Parausių kaime, atsiminimuose. Šie užrašai saugomi Vilkaviškio krašto muziejaus fonduose. Pokario metais kurį laiką koplyčia veikė, vėliau buvo uždaryta. Taip iki šiol ir stovi nenaudojama. Vilkaviškio rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyresn. specialistė Daiva Ambrasaitė neveikiančią koplyčią aptiko maždaug prieš dešimtmetį. Paminklotvarkininkė pasakojo, jog ir tuomet statinys „neblizgėjo“, bet nebuvo taip nuniokotas, kaip dabar. 2005 metų balandžio 18 d. Savivaldybės siūlymu Parausių kaimo koplyčia įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Balandžio 29 d. statinys paskelbtas valstybės saugomu objektu „saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei saugoti viešajai pagarbai“. Netrukus Parausių koplyčiai restauruoti rajono Savivaldybė skyrė 9600 litų. Už tas lėšas parengtas projektas ir padaryti nauji, autentiškiems analogiški langai. Tačiau langai netrukus buvo išdaužyti, kai kur – išlaužyti ir rėmai. Suniokotas ir koplyčios vidus: išlaužta balkono tvorelė, o iš mažo apeiginio karstelio, stovinčio nuo tų laikų, kai koplyčioje dar vyko pamaldos, likę tik šipuliai. Visur – ir viduje, ir šventoriuje – mėtosi buteliai, skardinės, šiukšlės... Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas sakė, jog darbininkai koplyčią aptvarko, sukabina išmėtytus senus metalinius vainikus, tačiau po kiek laiko randa tą pačią situaciją. Kalbama, kad į valstybės saugomą objektą įsisukę vandalai – atvykėliai iš Marijampolės. Tiek V.Judickas, tiek D.Ambrasaitė sakė girdėję kalbas, kad į Parausius atvažiuoja satanistai. Tačiau jokių išskirtinių satanizmo ženklų koplyčioje nepalikta. Pagrįstos gali būti ir kitos kalbos, kad jaunimas paprasčiausiai čia atvažiuoja ieškoti nuotykių. Esą, šioje koplyčioje vaidenasi. Kaip kalbėjo kaimo žmonės, prisipila jaunimas gerkles – ir mato, ką tik nori... Beje, kelias iki koplyčios – ypač prastas. Apie jį, lietingu oru virstantį visiška klampyne, „Santakoje“ jau buvo rašyta. Tačiau nuotykių ieškotojų tai neatbaido. „Paskambino į duris ketvirtą valandą nakties viena kompanija – toks jaunas vaikinas ir dvi gražios panelės. Ieškojo traktoriaus, nes automobilis kelio purve užklimpo. Dažnai čia važinėja. Kai tik ateina savaitgalis – ir lekia...“ – pasakojo viena netoli esančio kaimo gyventoja. Dabar į koplyčią patekti gali kiekvienas norintis – ji nerakinama. „Jei užrakinsi – visai viską išlaužys. Juk tvorą tik sutaisome – ir vėl išverčia. Na, dar taip nebuvo, kad kam koplytėlė užkliūtų, ir dar kapuose... Nors ką čia šnekėti, va, vieni kapuose sodina tujas, o kiti – vagia, – stebėjosi seniūnas. – Ir policijai sakyta, ir gyventojų prašome: jei kas – skambinkite, praneškite. Nežinau, kodėl žmonės nepraneša. Tie, kurie gyvena arčiausiai, matyt, bijo...“ „Norisi išsaugoti tą pastatą, bet nežinau, ar verta ką nors daugiau ten daryti. Juk buvo viskas sutvarkyta. Specialiai ieškojome meistro, kad langus padarytų senoviškai: juk į kultūros vertybę nesudėsi naujoviškų klijuotų. Viską suniokojo. Kalbėjome, jog reikėtų padaryti stogvamzdžius, kad vanduo ant pamatų neteškėtų. Bet ir tuos tuoj išdraskys, išvogs. Ir ko norėti – juk tokias laidas per televiziją rodo, kaip po senus dvarus jaunimas vaiduoklių ieško. O čia kažkas pats sau „pramogų“ susiranda...“ – kalbėjo D.Ambrasaitė. Mūsų rajone, kaip teigė D.Ambrasaitė, yra trys koplyčios – Parausių, Antupių bei Paežerių kaimuose. Visos jos įrašytos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Antupių ir Paežerių kaimuose esančios koplyčios dar senesnės, tačiau atrodo visiškai kitaip. Jos, priešingai nei Parausių koplyčia, apsuptos kaimų, ir pačios kaimo bendruomenės ėmėsi iniciatyvos, kad statiniai būtų sutvarkyti bei įrengti. Dabar koplyčios yra naudojamos – ten šarvojami žmonės, būna mišios. Pernai Antupių kaimo koplyčioje netgi vyko Europos paveldo dienų renginys. Tuo metu Parausių koplyčia – tik senas bešeimininkis pastatas, kuris, savo nelaimei atrastas vandalų, greičiausiai po truputį sunyks. Publikuota: 2008-03-04 08:49:03 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|