|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-03-04 08:47
|
|
|
Laimutis Eidukevičius po žiemos į lauką išvedė pasivaikščioti kumelę Jūrą, kurios išlenktas stambus sprandas atitinka visus Lietuvos sunkiųjų veislei keliamus reikalavimus.
Autorės nuotr.
Kristina VAITKEVIČIENĖ
Turbūt ne vienam, apsilankiusiam Ožkabaliuose (Bartninkų sen.) atstatytoje daktaro Jono Basanavičiaus tėvų sodyboje, teko skrieti spalvinga brika Tautinio atgimimo ąžuolyno takais. Sargu sodyboje dirbantis Laimutis Eidukevičius lankytojų prašomas neatsisako į vežimaitį įkinkyti romesnės savo augintinės – Lietuvos sunkiųjų veislės kumelės. Visoje šalyje šių gigantiškų arklių likę gal tik apie septynis šimtus. Stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji – prie retųjų priskiriamos arklių veislės.
Basanavičynės gerbėjai
Linksmasis Ožkabalių važnyčiotojas gyvena Basanavičynės kaimynystėje. Tautinio atgimimo ąžuolynas ošia ant dalies Eidukevičiams priklausančių žemių. Du Laimučio vaikai – Mykolas ir Monika – bei žmona Renata yra dažni J.Basanavičiaus sodybos-muziejaus renginių lankytojai, dideli patriarcho tėviškės gerbėjai.
Šie žmonės neįsivaizduoja, kaip galima, gyvenant Vilkaviškyje, nė karto nebūti apsilankius tokioje įžymioje vietoje, o dar blogiau – apskritai nieko apie ją nežinoti.
Laimutis, einantis keturiasdešimt antrus metus, netgi atsimena savo senelio pasakojimus apie sudegusią senąją Basanavičynės sodybą, iš kurios dabar belikę tik šulinys su svirtimi ir didžiulis kaštonas. Šį medį po gaisro buvo ruošiamasi nupjauti, mat jis taip pat smarkiai nukentėjo nuo ugnies. Tik veikiai augalas atsigavo ir tapo gyvuoju Basanavičių šeimos praeities liudininku.
Nemažas ūkis
Visa šeima namuose turi ką veikti. Eidukevičių kieme – nemaži senoviški akmeniniai tvartai, kuriuose per žiemą neramiai bilsnoja kanopomis keturios veislinės Lietuvos sunkiųjų kumelės Tulpė, Dūda, Broga, Jūra ir juodas kaip naktis eržilas Lapinas. Kitame tvarte – Renatos melžiamos Lietuvos juodmargės ir būrelis mėsinių žindenių. Dar kitame pastate, gardeliuose, nosytėmis jautriai orą uodžia triušiai, kitur atitvertos savo reikmėms auginamos kelios riestauodegės kiaulės. Lauke – pririšti keturi šunys ir, vaikų džiaugsmui, kačiukų atsivedusi sodybos peliautoja.
Stato naują namą
Eidukevičiai šioje sodyboje gyvena jau labai seniai. Dar Laimučio senelis čia atėjo į žentus, nuo tada ir įsikurta. Per karą visas kaimas buvo sudegintas, tad dviejų galų medinė troba pastatyta apie 1947 metus. Joje ir gyvena šeima kartu su dar guvia Laimučio mamaite. Už senojo pastato jau išlieti pamatai naujiems jaunos šeimos namams. Mat senojoje troboje nors ir jauku, tačiau norisi didesnių patogumų, modernesnio apstatymo.
Renata, pjaustydama pačių išaugintos kiaulės lašinius vaišėms, atviravo, kad grindys troboje labai šaltos, nes šaltį traukia po namu esantys apgriuvę rūsiai.
Žmona – iš to paties kaimo
Kaip tėtis ir senelis, taip ir Laimutis niekur iš čia trauktis nenori. Šnekus ūkininkas pasakojo, kad ir žmoną iš to paties kaimo, tik iš kito galo, parsivedęs.
– Aš kaip ta lapė, aplinkinių kaimų vištas išpjovusi, tik vėliau pamačiau, kad savame – pačios geriausios, – juokavo Laimutis.
Tėvams iškart nesakė, kad netoliese gyvenančią Renatą aplanko. Tik kai iš namų kažkur prapuolė šviečiantis paveikslas su Italijos kanalų fragmentu, tėvas sykį grįžęs pareiškė: „Mačiau, ant kieno sienos kabo, tuoj grįš jis namo kur buvęs.“
Ir tikrai, paveikslas ir dabar kabo Eidukevičynėje. Jis namo grįžo kartu su Renata, kuriai šį daiktą Laimutis buvo padovanojęs jos aštuonioliktojo gimtadienio proga.
Visada augino arklius
Auginti arklius ar ne, Laimučiui niekada toks klausimas nekilo. Nuo pat sodybos pastatymo pradžios čia visada ganydavosi arkliai. Jais dirbo žemę seneliai, tėvai, o dabar kartais ir Laimutis į pjaunamąją kurią nors kumelę pasikinko.
– Man taip gražu, kai atsidarau duris ir girdžiu: vyras dainuoja, pjaunamojoj botagu mojuodamas, – prisipažino Renata. – Nors yra ir technikos, jam kartais kyla toks noras padirbėti su arkliniais padargais.
Todėl kieme greta prie traktoriaus kabinamų žemės ūkio įrankių išrikiuoti ir arklio traukiami padargai.
Veislinius arklius Laimutis nusipirko neseniai. Mat už juos mokamos išmokos. Žmogus labai gaili savo parduotų senųjų arklių, kurie nebuvo kilmingi, mat neturėjo dokumentų. Tačiau Laimučiui jie buvo patys geriausi.
Sunkiesiems grėsė
išnykimas
Maždaug prieš septynerius metus Lietuvos sunkiųjų veislei buvo iškilusi reali išnykimo grėsmė. Šios veislės arklių augintojų asociacijos skaičiavimais, Lietuvoje tuo metu buvo likę 127 arkliai. Tai natūralu, mat Lietuvos sunkieji, kaip mėsiniai galvijai, dėl savo stambumo turėjo ir tebeturi didžiulę paklausą pasaulio rinkoje, jie nukonkuruoja smulkesnių veislių arklius.
Šios veislės arklys gali sverti apie 700 kg. Pavyzdžiui, sportiniai žirgai sveria vos ne perpus mažiau.
Per metus iš Lietuvos būdavo išvežama iki 30 tūkstančių arklių. Valstybei susirūpinus šių arklių išlikimu, iki šių metų sausio augintojams buvo mokamos nemažos veislininkystės išmokos. Už Lietuvos sunkiųjų veislės kumelę, kuri įtraukta į veisimo planą ir jau yra atvedusi du kumeliukus, buvo numatyta 600 litų valstybės išmoka. Už gimusį kumeliuką buvo mokama 100 litų. Už vieną veislinę kumelę ūkininkas per metus gaudavo ne mažiau kaip 1200 litų išmokų.
Liko tik ES išmoka
Deja, šįmet liko tik per Nacionalinę mokėjimo agentūrą pagal retų veislių programą skiriama 614 litų išmoka iš Europos Sąjungos fondų pagal Lietuvos žemės ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių subalansuoto panaudojimo ir išsaugojimo programą. Lietuvos sunkiųjų arklių augintojas gali pretenduoti į šią paramą pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Agrarinė aplinkosauga“.
Pagal šią priemonę retų veislių gyvulių ir paukščių programoje gali dalyvauti pareiškėjai, auginantys žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų veislių arklius, šėmuosius, baltnugarius, juodmargius ar žaluosius galvijus, Lietuvos baltąsias ar vietines kiaules, Lietuvos šiurkščiavilnes arba juodgalves avis, vištines žąsis. Viena pagrindinių sąlygų – kad ūkininkas, auginantis išvardytus gyvūnus, dalyvautų Lietuvos žemės ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių subalansuoto panaudojimo ir išsaugojimo programoje. Pareiškėjui 5-erius metus mokama atitinkamo dydžio parama už kiekvieną laikomą gyvūną, jei žmogus paiso gyvūnų sveikatos, zoohigienos, gyvūnų gerovės normų reikalavimų, išlaiko paraiškoje nurodytą gyvulių ir paukščių skaičių. Teikiant paraišką reikalinga rajono veislininkystės inspektoriaus pažyma, patvirtinanti ūkininko laikomų retų veislių gyvulių ir paukščių skaičių.
Bandys daryti veislyną
Laimutis šiuo metu turi penkis Lietuvos sunkiuosius arklius. Iki 2010 metų jis įsipareigojęs padidinti jų skaičių iki septynių. Kai ūkininkas įsigis dar vieną veislinę kumelę, jis galės užregistruoti Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną.
Kol kas didelės naudos šie arkliai ūkininkui neatneša, bet ilgainiui viskas gali pasikeisti. Mat užsienyje už gerą šios veislės eržilą galima gauti apie 60 tūkstančių litų. Atsidarius Europos Sąjungos sienoms tai tapo labai realu. Kol kas pusantrų metų arklį galima nupirkti už 3 tūkstančius litų.
Ištverminga veislė
Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo išvesta 19–20 amžiuje, kai reikėjo pajėgaus arklio darbui. Ji pradėta kurti 1894 metais. Lietuvos sunkiųjų arklių veislė išvesta kryžminant vietines kumeles su Švedijos ardėnais ir daugeliu kitų veislių. Be žemaitukų ir Švedijos ardėnų, Lietuvos sunkiųjų arklių veislei padarė įtakos brabansonų, klaidesdeilų, šairų, peršeronų, oldenburgų, trakėnų, arabų, grynakraujų jojamųjų ir kitų veislių arkliai. Veislė patvirtinta 1963 m.
Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai yra ištvermingi, tvirtos konstitucijos, judrūs, vislūs ir ilgaamžiai. Svorio traukimo konkurse 2 km distancijoje šios veislės atstovas 150 kg krovinį nutempė per 13 min. 20 sek., risčios rekordas tokio pat ilgio distancijoje, traukiant 50 kg, yra 4 min. 45 sek. Pagal populiacijos skaičių ši veislė vis dar balansuoja tarp pavojaus išnykti ir pažeidžiamumo kategorijų.
Turbūt ne vienam, apsilankiusiam Ožkabaliuose (Bartninkų sen.) atstatytoje daktaro Jono Basanavičiaus tėvų sodyboje, teko skrieti spalvinga brika Tautinio atgimimo ąžuolyno takais. Sargu sodyboje dirbantis Laimutis Eidukevičius lankytojų prašomas neatsisako į vežimaitį įkinkyti romesnės savo augintinės – Lietuvos sunkiųjų veislės kumelės. Visoje šalyje šių gigantiškų arklių likę gal tik apie septynis šimtus. Stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji – prie retųjų priskiriamos arklių veislės. |
Linksmasis Ožkabalių važnyčiotojas gyvena Basanavičynės kaimynystėje. Tautinio atgimimo ąžuolynas ošia ant dalies Eidukevičiams priklausančių žemių. Du Laimučio vaikai – Mykolas ir Monika – bei žmona Renata yra dažni J.Basanavičiaus sodybos-muziejaus renginių lankytojai, dideli patriarcho tėviškės gerbėjai.
Šie žmonės neįsivaizduoja, kaip galima, gyvenant Vilkaviškyje, nė karto nebūti apsilankius tokioje įžymioje vietoje, o dar blogiau – apskritai nieko apie ją nežinoti.
Laimutis, einantis keturiasdešimt antrus metus, netgi atsimena savo senelio pasakojimus apie sudegusią senąją Basanavičynės sodybą, iš kurios dabar belikę tik šulinys su svirtimi ir didžiulis kaštonas. Šį medį po gaisro buvo ruošiamasi nupjauti, mat jis taip pat smarkiai nukentėjo nuo ugnies. Tik veikiai augalas atsigavo ir tapo gyvuoju Basanavičių šeimos praeities liudininku.
Visa šeima namuose turi ką veikti. Eidukevičių kieme – nemaži senoviški akmeniniai tvartai, kuriuose per žiemą neramiai bilsnoja kanopomis keturios veislinės Lietuvos sunkiųjų kumelės Tulpė, Dūda, Broga, Jūra ir juodas kaip naktis eržilas Lapinas. Kitame tvarte – Renatos melžiamos Lietuvos juodmargės ir būrelis mėsinių žindenių. Dar kitame pastate, gardeliuose, nosytėmis jautriai orą uodžia triušiai, kitur atitvertos savo reikmėms auginamos kelios riestauodegės kiaulės. Lauke – pririšti keturi šunys ir, vaikų džiaugsmui, kačiukų atsivedusi sodybos peliautoja.
Eidukevičiai šioje sodyboje gyvena jau labai seniai. Dar Laimučio senelis čia atėjo į žentus, nuo tada ir įsikurta. Per karą visas kaimas buvo sudegintas, tad dviejų galų medinė troba pastatyta apie 1947 metus. Joje ir gyvena šeima kartu su dar guvia Laimučio mamaite. Už senojo pastato jau išlieti pamatai naujiems jaunos šeimos namams. Mat senojoje troboje nors ir jauku, tačiau norisi didesnių patogumų, modernesnio apstatymo.
Renata, pjaustydama pačių išaugintos kiaulės lašinius vaišėms, atviravo, kad grindys troboje labai šaltos, nes šaltį traukia po namu esantys apgriuvę rūsiai.
Kaip tėtis ir senelis, taip ir Laimutis niekur iš čia trauktis nenori. Šnekus ūkininkas pasakojo, kad ir žmoną iš to paties kaimo, tik iš kito galo, parsivedęs.
– Aš kaip ta lapė, aplinkinių kaimų vištas išpjovusi, tik vėliau pamačiau, kad savame – pačios geriausios, – juokavo Laimutis.
Tėvams iškart nesakė, kad netoliese gyvenančią Renatą aplanko. Tik kai iš namų kažkur prapuolė šviečiantis paveikslas su Italijos kanalų fragmentu, tėvas sykį grįžęs pareiškė: „Mačiau, ant kieno sienos kabo, tuoj grįš jis namo kur buvęs.“
Ir tikrai, paveikslas ir dabar kabo Eidukevičynėje. Jis namo grįžo kartu su Renata, kuriai šį daiktą Laimutis buvo padovanojęs jos aštuonioliktojo gimtadienio proga.
Auginti arklius ar ne, Laimučiui niekada toks klausimas nekilo. Nuo pat sodybos pastatymo pradžios čia visada ganydavosi arkliai. Jais dirbo žemę seneliai, tėvai, o dabar kartais ir Laimutis į pjaunamąją kurią nors kumelę pasikinko.
– Man taip gražu, kai atsidarau duris ir girdžiu: vyras dainuoja, pjaunamojoj botagu mojuodamas, – prisipažino Renata. – Nors yra ir technikos, jam kartais kyla toks noras padirbėti su arkliniais padargais.
Todėl kieme greta prie traktoriaus kabinamų žemės ūkio įrankių išrikiuoti ir arklio traukiami padargai.
Veislinius arklius Laimutis nusipirko neseniai. Mat už juos mokamos išmokos. Žmogus labai gaili savo parduotų senųjų arklių, kurie nebuvo kilmingi, mat neturėjo dokumentų. Tačiau Laimučiui jie buvo patys geriausi.
Maždaug prieš septynerius metus Lietuvos sunkiųjų veislei buvo iškilusi reali išnykimo grėsmė. Šios veislės arklių augintojų asociacijos skaičiavimais, Lietuvoje tuo metu buvo likę 127 arkliai. Tai natūralu, mat Lietuvos sunkieji, kaip mėsiniai galvijai, dėl savo stambumo turėjo ir tebeturi didžiulę paklausą pasaulio rinkoje, jie nukonkuruoja smulkesnių veislių arklius.
Šios veislės arklys gali sverti apie 700 kg. Pavyzdžiui, sportiniai žirgai sveria vos ne perpus mažiau.
Per metus iš Lietuvos būdavo išvežama iki 30 tūkstančių arklių. Valstybei susirūpinus šių arklių išlikimu, iki šių metų sausio augintojams buvo mokamos nemažos veislininkystės išmokos. Už Lietuvos sunkiųjų veislės kumelę, kuri įtraukta į veisimo planą ir jau yra atvedusi du kumeliukus, buvo numatyta 600 litų valstybės išmoka. Už gimusį kumeliuką buvo mokama 100 litų. Už vieną veislinę kumelę ūkininkas per metus gaudavo ne mažiau kaip 1200 litų išmokų.
Deja, šįmet liko tik per Nacionalinę mokėjimo agentūrą pagal retų veislių programą skiriama 614 litų išmoka iš Europos Sąjungos fondų pagal Lietuvos žemės ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių subalansuoto panaudojimo ir išsaugojimo programą. Lietuvos sunkiųjų arklių augintojas gali pretenduoti į šią paramą pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Agrarinė aplinkosauga“.
Pagal šią priemonę retų veislių gyvulių ir paukščių programoje gali dalyvauti pareiškėjai, auginantys žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų veislių arklius, šėmuosius, baltnugarius, juodmargius ar žaluosius galvijus, Lietuvos baltąsias ar vietines kiaules, Lietuvos šiurkščiavilnes arba juodgalves avis, vištines žąsis. Viena pagrindinių sąlygų – kad ūkininkas, auginantis išvardytus gyvūnus, dalyvautų Lietuvos žemės ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių subalansuoto panaudojimo ir išsaugojimo programoje. Pareiškėjui 5-erius metus mokama atitinkamo dydžio parama už kiekvieną laikomą gyvūną, jei žmogus paiso gyvūnų sveikatos, zoohigienos, gyvūnų gerovės normų reikalavimų, išlaiko paraiškoje nurodytą gyvulių ir paukščių skaičių. Teikiant paraišką reikalinga rajono veislininkystės inspektoriaus pažyma, patvirtinanti ūkininko laikomų retų veislių gyvulių ir paukščių skaičių.
Laimutis šiuo metu turi penkis Lietuvos sunkiuosius arklius. Iki 2010 metų jis įsipareigojęs padidinti jų skaičių iki septynių. Kai ūkininkas įsigis dar vieną veislinę kumelę, jis galės užregistruoti Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną.
Kol kas didelės naudos šie arkliai ūkininkui neatneša, bet ilgainiui viskas gali pasikeisti. Mat užsienyje už gerą šios veislės eržilą galima gauti apie 60 tūkstančių litų. Atsidarius Europos Sąjungos sienoms tai tapo labai realu. Kol kas pusantrų metų arklį galima nupirkti už 3 tūkstančius litų.
Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo išvesta 19–20 amžiuje, kai reikėjo pajėgaus arklio darbui. Ji pradėta kurti 1894 metais. Lietuvos sunkiųjų arklių veislė išvesta kryžminant vietines kumeles su Švedijos ardėnais ir daugeliu kitų veislių. Be žemaitukų ir Švedijos ardėnų, Lietuvos sunkiųjų arklių veislei padarė įtakos brabansonų, klaidesdeilų, šairų, peršeronų, oldenburgų, trakėnų, arabų, grynakraujų jojamųjų ir kitų veislių arkliai. Veislė patvirtinta 1963 m.
Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai yra ištvermingi, tvirtos konstitucijos, judrūs, vislūs ir ilgaamžiai. Svorio traukimo konkurse 2 km distancijoje šios veislės atstovas 150 kg krovinį nutempė per 13 min. 20 sek., risčios rekordas tokio pat ilgio distancijoje, traukiant 50 kg, yra 4 min. 45 sek. Pagal populiacijos skaičių ši veislė vis dar balansuoja tarp pavojaus išnykti ir pažeidžiamumo kategorijų.
Publikuota: 2008-03-04 08:47:26
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|