Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-02-26 08:57

---

Mokytojui Antanui Lukoševičiui mokykloje gera, nes jis myli vaikus ir savo darbą.

Autorės nuotr.

Sužadina nuostabą

Rajono bendrojo lavinimo mokyklose vyrai sudaro apie dešimt procentų visų mokytojų. Daugiausia jų dėsto kūno kultūrą ir technologijas, vienas kitas vaikus moko istorijos, matematikos, fizikos, informatikos ir t. t. Tik trys vyriškiai ugdo pradinių klasių mokinius – ir visų jų darbo stažas skaičiuojamas dešimtmečiais. Rudenį kalbinome Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mokytoją Joną Kilną, kuris į mokslo žinių šalį mažuosius palydi nuo 1969 metų. Jauniausio iš jų, Sauliaus Ringio, dirbančio Gražiškių vidurinėje mokykloje, pedagoginis stažas – apie 20 metų.

Tęsiame pažintį su pradinukų mokytojais – vyrais.

Kybartų pagrindinėje mokykloje pasibeldėme į 2c klasės duris, kad pakalbintume vyr. mokytoją Antaną Lukoševičių, pradinių klasių vaikus mokantį nuo 1980 metų. Kad „pamatytume ir suprastume, ko pasižiūrėti pas Antaną eina mokyklos svečiai...“, kaip sakė jo kolegos.

Pradinukų klasėse teko gėrėtis moterų mokytojų fantazijos vaisiais, su mokiniais sukurtomis mokymo priemonėmis. Tačiau mokytojo Antano Lukoševičiaus kabinetas pranoksta anksčiau matytus.

Klasėje suolai sustatyti taip, kad tarp jų liktų daug laisvos vietos. Ant palangių – skoningos augalų ir dirbtinių žiedų puokštės, sienos irgi papuoštos estetiškais vaikų darbeliais. Per visą klasės sieną įrengtas tėviškės kampelis: su miniatiūriniais gyvenamaisiais ir pagalbiniais pastatais, įvairia augmenija, net su čiurlenančiu upeliu ir besisukančiais malūno sparnais.

Besmalsaujantiems mokytojas paaiškina santūriai ir trumpai: „Labai myliu gamtą, esu užaugęs kaime ir dabar dažnai aplankau tėviškėje gyvenančią mamą. Kybartuose suradau nagingų žmonių, kurie padėjo įgyvendinti seniai brandintą svajonę.“

Net neklausinėjant aišku: malūnas išduoda mokytojo tėviškės, esančios netoli Šeduvos, ilgesį.



Likimo keliai

„Žinok, jog ne rožėmis klotą kelią renkiesi, Antanai“, – taip sakė jau daug metų mokytojo „duoną valgiusios“ tuometinio Šeduvos vidurinės mokyklos abituriento tetos – mamos seserys.

Šiandienos požiūriu atrodytų viskas buvę paprasta: tuometiniai 1976 metų abiturientai visi norėjo kažkur mokytis. Antanui rūpėjo studijuoti rusų kalbą, tad vasarą nuvežė dokumentus į Šiaulių pedagoginį institutą. Bet vaikiną „išgąsdino“ prancūzų kalbos egzaminas, todėl dokumentus nunešė į pradinių klasių studijų skyrių.

Prabėgo ketveri metai smagaus studentiško gyvenimo, likimas sujungė su kilusia iš Virbalio Laimute ir abu juos atvedė į Kybartus. Laima Lukoševičienė – taip pat Kybartų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja.

Mokytojas Antanas Lukoševičius šešerius metus dirbo „baltojoje“ Kybartų mokykloje, po to aštuonerius – Kybeikių kaimo pradinėje mokykloje ir keturiolika metų – vėl Kybartuose. Pašnekovas juokavo apie savo sėslumą: mokyklos koridoriuje šalia vienos kitų esančios durys veda į pradinukų klases. Visus Kybartuose prabėgusius metus mokytojas savo mokinius mokė arba vienoje, arba kitoje gretimose patalpose.



Reikia pajuokavimo ir meilės

„Man nėra sunku su vaikais dirbti. Juk knygos, programos beveik nesikeičia“, – sakė mokytojas. Ir kaip koks mokinukas prisipažino, jog smagiausia mokyti dailės, nes ir pats „mokąs piešti“. O jau rimtai kalbant – tai smagiausia ir lengviausia dirbti tada, kai vaikams vienas ar kitas dalykas patinka. Mokytojas turi savo metodų ir paslapčių, kaip užimti vaikus ir juos sudominti. Jis moko visų dalykų, išskyrus tikybą.

„Mes klasėje daug dainuojame, šokame ir vaidiname“, – sakė pedagogas, o vaikai choru patvirtino, jog jų mokytojas labai gražiai dainuoja. Pedagogas atskleidė dar vieną mažą paslaptį: dirbant su vaikais reikia turėti humoro jausmą. Bet svarbu jausti ribą, iki kurios galima juokauti. Jei per daug „užsileisi“, santykiams atitaisyti prireiks ilgesnio laiko.

„Esminis dalykas – reikia mylėti vaikus ir savo darbą. Man patinka su mažiukais. Aš esu jų pagalbininkas, jaučiuosi jiems reikalingas. Taip pat ir jie su manimi jaučiasi saugūs, klauso, nereikia griežto žodžio tarti“, – atrodo, jog šiais mokytojo žodžiais buvo atsakyta į klausimą, kodėl jis jau beveik tris dešimtmečius dirba pradinių klasių mokytoju ir niekada nebandė ieškoti pelningesnio darbo.



Pirmąjį mokytoją pamiršta

Per daugelį metų pasitaikė mokyti visokių gabumų vaikų. Mokytojas sakė negalįs įvertinti, ar dabar vaikai gabesni nei prieš 20–30 metų, kiek jie paveikti naujausių informacinių technologijų. Juk vaiko lavinimasis priklauso ir nuo šeimos, tėvų požiūrio į mokslą.

Mokytojo nuomone, dabartiniai kybartiečių vaikai smalsesni nei tie, kuriuos teko mokyti kaimo mokykloje. Dabar jis savo klasėje ugdo du čigonų vaikus. Mokytojas nesiskundžia mokinių tėvų dėmesio stoka.

Savo darbe A.Lukoševičius moka rasti daug džiaugsmo: kai susiplanuotus darbus įgyvendina, kai vaikai gerai baigia trimestrą ir mokslo metus, kai vyresnėse klasėse besimokantys buvusieji mokiniai aplanko, ateina į svečius, klasėje su mažaisiais pabendrauja.

Mokytojas šyptelėjo sakydamas, jog dauguma mažų vaikų užaugę nori būti mokytojais arba gydytojais. Bet jis negali konkrečiau pasekti tolimesnių savo ugdytinių kelių, nes nėra įprasta, kad baigusieji mokyklą į klasių susitikimus pasikviestų savo pirmąjį mokytoją, pasipasakotų apie savo pasiekimus.



Turtėdamas turtina kitus

Mokytojas A.Lukoševičius sakė, jog savo kabineto dar nebaigęs įrengti. Su kybartiečiais drožėjais P.Juciumi ir K.Eismontu jis jau aptarė, kaip laisvoje nišoje vaizdžiai pateiks kaimo gegužinės siužetą. Tai vis dėl to, kad labai myli gamtą.

Jam patikėta vadovauti mokyklos gamtininkų būreliui, tad kiekviena surasta proga, visais metų laikais mokytojas savo mokinukams organizuoja išvykas į gamtą, net iškylas su šašlykų kepimu. Drauge visi stebi augmenijos, gyvūnijos gyvenimą, mokosi ją saugoti ir gerbti.

Anksčiau mokytojas kolekcionavo žvėrių ragus, buvo jais papuošęs ir mokyklos koridorius, tačiau naujoje mokykloje jie jau „nesiderino“, todėl gamtos kampelį įrengė savo kabinete. Mokytojas prisipažino mokąs daryti gyvūnėlių iškamšas, esąs aistringas žvejys. Jaunystėje pats žaidė futbolą ir krepšinį, dabar yra tikras šių sporto šakų fanas. A.Lukoševičius praėjusiais metais pradinių klasių mokytojams vedė parodomąją kūno kultūros pamoką.

Lyg tarp kitko mokytojas prasitarė apie retą pomėgį – jis kolekcionuoja įvairiausias taures, kurių turi apie 500.

Vyriškis su džiaugsmu gali pasakoti apie brangiausius savo turtus: tris jau suaugusius, mokslus baigusius ir gerai įsitvirtinusius sūnus Tomą, Evaldą ir Kęstutį bei dvi mažas anūkėles Evą ir Elenytę.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---