„Santaka“ / Muziejaus direktorius planų turi dar šimtui metų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-02-26 08:51

Dalinkitės:  


Gimtadienio šventę A.Žilinskas surengė širdžiai mieloje Krašto muziejaus aplinkoje.

Muziejaus direktorius planų turi dar šimtui metų

Laima VABALIENĖ

Paežerių dvaro rūmų menėje skambantis Oginskio „Polonezas“, didžiulė rožių puokštė, artimiausi šeimos žmonės, bendradarbių būrys... Tokioje aplinkoje savo jubiliejinį gimtadienį šventė Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas. Kaip sakė sukaktuvininkas, pirmiausia jis norėjęs šventę surengti savo plačiai giminei bei savo kolektyvui. Ta proga buvo pakviestas kamerinės muzikos ansamblis „Cantare“, neatsitiktinai Antano prašymu sugrojęs ir Oginskio „Polonezą“. Mat Paežerių dvaro istorijoje yra sąsajų su garsiąja Oginskių gimine.

– Dvaro aplinka yra nuostabi. Kodėl negalėtume pasiūlyti žmonėms čia rengti įvairias pagerbimo šventes? Ta proga iš šeimyninių nuotraukų muziejuje galima surengti parodėlę, parodyti filmuotas gyvenimo akimirkas, pasikviesti vieną ar kitą rajono meno mėgėjų kolektyvą, kurie už nedidelį atlygį, o gal ir nemokamai padovanotų visai giminei šventę, – po savojo jubiliejaus renginio mintimis dalijosi A.Žilinskas.

– Gimtadienis – proga pažvelgti į prabėgusius savo gyvenimo metus.

– Šešiasdešimtmetis – tai toks tarpsnis, kai iš tikro pamatai, ką nuveikei. Tai tarsi atsiskaitymas sau ir savo šeimai. Aš neparašiau knygų, nepadariau kokių nors didelių darbų. Didžiausias mano turtas – išauginti keturi vaikai, kurie yra geri žmonės ir savo šeimoms, ir visuomenei.

– Kokiu pažymiu vertintumėte savo gyvenimą?

– Mano gyvenimas susidėjo iš dviejų laikotarpių. Metus iki 1990-ųjų įvertinčiau su minuso ženklu. Ilgą laiką dirbau švietimo sistemoje, mokyklose ir tai nebuvo širdžiai mielas darbas (visokie kariniai, patriotiniai auklėjimai ir pan.) Dabar dirbu darbą, kuris yra malonus. Kaip sakau, esu istorijos detektyvas, atradėjas. Man norisi atskleisti rajone primirštus ar nežinomus istorijos faktus. Aš manau, kad muziejus turėtų būti ta kultūros vieta, kur susieitų dviejų kartų keliai: jaunas žmogus galėtų pažinti praeitį, o pagyvenę žmonės ateitų čia pasidžiaugti ta praeitimi, susitikti su savo bendraamžiais, bendražygiais. Pasigendu šito, kaip ir apskritai visuomenės dėmesio kultūrai.

O savo misiją gyvenime, manau, kad atlikau. Reikėtų rašyti kokius devynis balus.

– Ir kaip sekasi rinkti tuos mūsų krašto istorijos „perliukus“?

– Daug mūsų krašto istorinės medžiagos yra archyvuose, ypač Lenkijos. Dabar mes, visi muziejaus darbuotojai, aktyviai mokomės kalbų, kad galėtume tais archyvais pasinaudoti. Iš kitos pusės, mūsų istorija čia pat, greta. Reikia skubėti pas tuos žmones, kam per aštuoniasdešimt metų, užrašyti jų prisiminimus, prašyti, kad savo archyvus perduotų muziejui. Pavyzdžiui, vienas muziejaus lankytojas man papasakojo, kad prezidentas A.Smetona lankėsi Oranų dvare netoli Gižų. Susiradau ten moterį, kuri tai prisimena. Ji parodė ant sienos kabančią nuotrauką, kurioje – tuometinis krašto apsaugos ministras generolas K.Musteikis su sūnumis. Pasirodo, Oranų dvaras priklausė garsiam prieškario laikų visuomenės veikėjui, nepriklausomos Lietuvos kūrėjui, Seimo nariui V.Rudvaliui. Jis, beje, buvo kooperatyvų Lietuvoje steigėjas bei pradininkas. Mes apie jį praktiškai nieko nežinome. Dabar kaip tik rengiama knyga apie Seimo narius, tad apie šį žmogų turėsime kiek daugiau informacijos. O generolo K.Musteikio sūnus buvo vedęs V.Rudvalio dukrą… Taigi istorijos archyvai yra greta mūsų...

Mano tikslas yra atkurti ir Paežerių dvaro istoriją (nė vienas istorikas dar tiksliai nenustatė, kokiai giminei priklauso priešais rūmus esantis herbas), surasti visas Gauronskių šeimos šaknis ir kt.

– Istorinėmis temomis turbūt galėtumėte kalbėti valandų valandas.

– Turiu tokį pomėgį kalbėti. Į muziejų atvykstantys žmonės paprastai nori išgirsti kažką netikėto. Jų dėmesį galima sužadinti įvairiais pasakojimais, pavyzdžiui, apie Paražnių dvaro vaiduoklius ar legenda apie Vinkšnupių dvaro sode užkastą auksinę siuvamąją mašiną… Kai lankosi užsieniečių delegacijos, stengiuosi surasti bent vieną faktą, kas juos sietų su mūsų kraštu.

Dabar dirbu prie didelio projekto, kuriame noriu įamžinti mūsų krašto tautines mažumas. Iš tikro tie žmonės čia nebuvo mažumos, o mes muziejuje jų istorijos neatspindime. Pavyzdžiui, dažnai atvyksta žydų tautybės žmonių, kurie rajone ieško savo artimųjų pėdsakų, bet mes jiems niekuo negalime padėti. Renku duomenis iš Jeruzalės archyvų. Neseniai gavau vadinamojo žydų pinko (metraščio) pirmuosius puslapius su vertimais. Šitame metraštyje, kuris išlikęs Jeruzalės bibliotekoje, žinių apie žydų bendruomenę Vilkaviškyje yra nuo XVI amžiaus vidurio.

Noriu išleisti katalogą apie žydų kapines, papasakoti Vilkaviškio žydų bendruomenės istoriją.

– Esate Vandenio ženklo žmogus, kuris kartais pavadinamas nenuspėjamu, nerimstančiu.

– Vis noriu sugalvoti kažką, kas paliktų įspūdį. Jau šį pavasarį išsipildys svajonė apie Muziejų naktį Paežeriuose. Su poezija, su kamerine muzika. Svajoju ir apie visuomenės bei kariuomenės bendravimo dieną parke, skambant pučiamųjų orkestrams. Labai norėčiau 200 metų Napoleono įžengimo į Vilkaviškį proga surengti stilizuotą jo žygį.

Siūlyčiau visuomenei pagalvoti ir apie tai, kaip galėtume įamžinti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kuklų savo siūlymą turiu – išleisti kalendorių „Vilkaviškis senose nuotraukose ir atvirukuose“. Reikėtų, kad garbingos sukakties įamžinimo idėja išjudintų visus rajono žmones: gal kokią stelą ar sūduvio paminklą pastatyti, gal piliakalnį supilti…

– Kaip atsirado toks didelis domėjimasis istorija?

– Kad pasirinkau istoriko kelią, esu dėkingas dviem paprastiems žmonėms: savo seneliui Vincui Žilinskui ir Rūdos kaimo šviesuoliui Jonui Balandai. Jie pasakodavo visokias istorijas apie savo gyvenimą, ir man tai darė įspūdį. Iš jų gavau pirmąsias Lietuvos istorijos žinias. Jau mažas žinojau apie „Titaniką“, S.Dariaus ir S.Girėno skrydį… Ir tėvas istorija domėjosi, iš jo išgirdau apie Sibiro tremtį. Iki šiol prisimenu ir tėvo posakį apie to meto garsius boksininkus: „Šarkio kumštis skaudi buvo – Šmerlingas ant šono griuvo.“

– Sakėte, kad Jūsų gyvenimas vertas meksikietiško serialo…

– Gal užteks pasakyti, kad turiu rusiško, ukrainietiško, lenkiško, lietuviško ir, ko gero, angliško kraujo. Kad pagal viską aš turėčiau būti Gulius Stanislovas, Mečislovo, o esu Žilinskas Antanas, Kazio. Kad mano mama dalyvavo savo vyro vestuvėse…

– Sakoma, jog žmogui gyvenime reikia pasodinti medį, pastatyti namą, išauginti vaiką…

– Man pasisekė. Medžių esu prisodinęs daug. Ypač beržus mėgau. Sodinau prie mokyklų, kur dirbau. Žaliosios pagrindinės mokyklos himne minimus beržus esu pasodinęs kartu su savo tuomet dar mažais vaikais.

Namą nusipirkau. Man patiko, kad jis kvepėjo senove. Namo palėpėje suradau ten gyvenusių žmonių malonaus istorinio palikimo – senovinių knygų, plokštelių rinkinių. Dabar šis vijokliais apaugęs namas – šeimos susirinkimo vieta. Telpame visi – keturi vaikai, aštuoni anūkai…

Du mūsų vaikai – Vilma ir Renaldas – yra istorikai, nors to darbo ir nedirba. Antaną ir Živilę daugelis dar prisimena kaip grupės „Miledi“ dainininkus, jų švelnią, malonią muziką. Visi vaikai yra meninės prigimties, gražiai dainuoja, kaip ir mano žmona Nijolė. Iš mažens vaikus skatindavau kūrybai: jie rašydavo žinutes į laikraštį, eilėraščius.

– Eilėraščius rašydavo ir Antanas Žilinskas.

– Dabar rašau baltąsias eiles. Jei kada pasirodys mano kūrybos rinkinys, jis vadinsis „Paežerių dvaro elegijos“. Kiekvieną dieną, stiprindamas širdį, apsuku ratą aplink Paežerių parką. Labai gražių minčių ateina. Tačiau poetu aš jau nenoriu būti. Norėčiau būti rašinių, kurie domintų mūsų krašto istorija, autoriumi. Norėčiau parašyti knygelę vaikams. Kad jie ne tik daugiau sužinotų apie savo kraštą, bet ir jaustų malonumą skaitydami. Gal ir išsipildys mano lietuvių kalbos mokytojos pranašystė. Šeštoje klasėje, perskaičiusi vieną mano rašinį, ji pasakė: „Iš šito vaiko išaugs rašytojas.“

Juokauju, kad galbūt jaunystėje eiles kūriau todėl, jog mane maitino tos pačios karvės pienu, kuriuo buvo maitintas poetas Kostas Kubilinskas. Kai Kubilinskų šeima kėlėsi į Vilnių, savo karvę atvedė ir paliko mano mamai…

– Atrodo, planų turite šimtui metų į priekį.

– Geriausias pavyzdys man yra mūsų muziejaus įkūrėja Gabrielė Karalienė. Ne taip seniai anksti rytą pamačiau ją sėdinčią Kauno autobusų stotyje. Sakė sužinojusi, kad Klaipėdoje gyvena vienas Kalniškių mūšio partizanas, tad važiuojanti apklausti. Ji ir dabar rašo straipsnius, turi išeiti knyga apie Kalniškių mūšį. Labai norėčiau iš jos tos energijos pasisemti.

– Kokiu principu vadovaujatės savo gyvenime?

– Kaip ir mūsų muziejaus mecenatė Magdalena Birutė Stankūnienė: „Duok kitam nelaukdamas, kad tau tuo pačiu atsilygintų.“ O antras principas būtų toks: „Kiekvienas žmogus yra vertė ir gerbk jį, koks jis bebūtų.“

– Ar galite pasakyti, kad esate laimingas žmogus?

– Medžiai pasodinti, troba yra, vaikai puikūs, kūrybinga žmona šalia, darbas įdomus, kolektyvas darbštus ir nuoširdus, galiu domėtis savo mėgstamomis temomis, kapoti malkas, virti cepelinus, žvejoti... Ko daugiau reikia.

Filme „Išgyvensim iki pirmadienio“ sakoma, kad laimė yra „kai tave supranta“. Ir kai aš jaučiu, jog mane, tokį šiek tiek „vandenišką“ žmogų, supranta, esu laimingas.

– Ir daug yra tokių žmonių, kurie supranta?

– Beveik visi. Tik reikia suprasti ir kitą žmogų. Kaip sakė Motina Teresė, jei tu darai gera, o tau atsako piktu, tu vis tiek daryk gera. Pykčio laikyti negalima.

– Kaip švęstumėte kitą savo jubiliejų?

– Septyniasdešimtmečio proga norėčiau, kad jau būtų galima pasikelti į Paežerių dvaro Belvederio bokštą, iš jo apžvelgti nuostabias Vilkaviškio apylinkes ir išgerti puodelį kavos. Orai tam sutrukdyti neturėtų, nes bokštas bus po stikliniu gaubtu.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas