Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-02-19 09:36

---

Svečiuodamasis Kybartuose netikėtai susipažinau su Lietuvos invalidų draugijos Kybartų grupės veikla. Man paliko didžiulį įspūdį čia tvyrantis psichologinis klimatas, likau sužavėtas neįgaliesiems palankia atmosfera, todėl ir panorau pasidalyti mintimis.

Ne kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias kvapiais rožių žiedlapiais klotas. Ne vienam likimas anksčiau ar vėliau lėmė savo sunkią naštą aštriais spygliais grįstu taku vilkti. Tačiau labai nedaug tereikia, kad ta našta pasidarytų lengvesnė.

Laimingi tie, kurių širdys geba iš akių pažinti vienišą, nuskriaustą, alkaną, sužvarbusį, nemylimą, nesulaukiantį...

Ne vien už skanius pietus labdaros valgyklėlėje neįgalieji gražiausiais žodžiais atsiliepia ir antraisiais savo namais vadina Lietuvos invalidų draugijos Kybartų grupę „Atjauta“, įsikūrusią vaikų darželio patalpose. Tai gausiausias ir aktyviausias padalinys iš dvylikos veikiančių Vilkaviškio rajone. Jam priklauso apie 400 narių. Ir kaip nesididžiuoti savo antraisiais namais, jei energingos, sumanios ir jautrios grupės vadovės Irenos Bacevičienės, dirbančios nuo padalinio įsikūrimo dienos, dėka čia virte verda visapusiškai turiningas, įdomus darnios neįgaliųjų šeimos gyvenimas.

„Atjautos“ labdaros valgyklėlė, įsteigta čia labai gerbiamo Seimo nario, susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus, dvelkia jaukumu. Kartu veikia ir maisto išvežiojimo neįgaliesiems į namus tarnyba. Mat grupėje yra kelios dešimtys narių, nesikeliančių iš patalo, juos reikia maitinti ir prižiūrėti namuose. Tie, kas neturi tinkamų sąlygų namuose, gali išsimaudyti „Atjautos“ patalpose įrengtoje dušo kabinoje, išsiskalbti drabužius automatinėje skalbyklėje. Nepajėgiantiems apsitvarkyti padeda čia plušančios šeimininkės. Bibliotekėlėje galima paskaityti knygų, įsijungti Savivaldybės dovanotą televizorių, prisitaikyti geraširdžių žmonių atneštų rūbų.

Esant reikalui, neįgaliesiems parūpinama funkcinių lovų, grikių lukštų pagalvių, čiužinių praguloms išvengti, vežimėlių, ramentų ir kt. Net masažuotojos paslaugos teikiamos.

Savas meno saviveiklos kolektyvas dažnai džiugina įdomiais pasirodymais. Daugiadienės išvykos prie jūros, į kurortus, ekskursijos į teatrus, koncertus, net į mišką pagrybauti – tik dalis turiningų, įdomių renginių, praskaidrinančių gyvenimą. O kur dar gimtadienių, vardadienių šventimo tradicijos! Ar kiekviena šeima galėtų tuo pasigirti?

Eina dvyliktieji kilnios atjautos, penktieji – labdaros valgyklėlės metai... Kokie jie būtų buvę be didžiausių rėmėjų: Seimo nario A.Butkevičiaus, rajono mero A.Bagušinsko, Kybartų seniūno, įstaigų, organizacijų vadovų, verslininkų, ūkininkų, kitų labdaringų žmonių, nupirkusių invalidų bėdas „Atjautos“ organizuotame „Bėdų turguje‘“ ir perkančių jas nuolat? Kupini gerumo, savo dosnumu, rūpestingumu ir nuoširdumu jie savanoriškai atlieka kilnią misiją – šviesiais spindulėliais sušildo žvarbias likimo nuskriaustųjų dienas.

„Po vieną – mes niekas. Būry mes – jėga!“ – tai Seimo nario A.Butkevičiaus žodžiai ant kuklaus jo portreto, kabančio garbingiausioje „Atjautos“ patalpų vietoje.

– Kaip keliautume į savo saulėlydį, jei neturėtume šio jaukaus avilėlio, kuriame darbščioji motinėlė su savo bitelėmis šeimininkėlėmis tiek metų mus užjaučia, maitina, po Lietuvą vežioja ir visaip kitaip globoja? – retoriškai klausia „Atjautos“ senbuviai, užkalbinti prie savo antrųjų namų.

– Nelinksmos vasaros būtų ir būreliui neturtingų vaikų, vasarą negaunančių nemokamo maitinimo mokyklos valgykloje. Jautri vadovės širdis suranda vietos prie stalo ir jiems. Pati pusantrų metukų likusi be tėvelio, o trejų – ir be mamytės, patyrusi daug įvairių negandų vėliau, ji kiekvieną šviesesnę akimirką įsidėjo giliai į širdį ir saugojo kaip didžiausią brangenybę. Saugojo, kad galėtų pasidalyti ja su kitais likimo nuskriaustaisiais, – kalbėjo kybartiečiai. – Gali būti, kad nevilties valandą pamaitinti, priglausti, paguosti šie vaikučiai užaugę trokš mylėti ir mokės užjausti, apginti kitą – silpnesnį, nelaimingesnį...

Lietuva kasmet išsirenka labdaringais darbais ir pasiaukojimu kitiems pasižymėjusius šviesuolius. „Atjauta“ turi savo šviesuolius – nerinktus, o atsiradusius ir gerumo šviesą skleidžiančius savaime.

„Kaip toli iki mūsų šviesuolių Seimo milijonieriams, nuslėpusiems milijonus mokesčių ir mus apvogusiems. Oi, kaip toli!“ – teigė devintą dešimtį įpusėjęs senolis.

Toli. Labai toli. Ką daugiau ir bepridursi.



Albinas PETRULIS

Vilnius

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---