„Santaka“ / Ugniagesių viršininkas jaunystę leido bėgimo takeliuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-02-14 09:46

Dalinkitės:  


Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas, pulkininkas leitenantas Edmundas Zabilavičius gimė ir užaugo Kybartuose.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Ugniagesių viršininkas jaunystę leido bėgimo takeliuose

Eglė MIČIULIENĖ

Skyrelyje „Kai aš buvau tavo metų...“ šį kartą svečiuojasi Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Edmundas Zabilavičius.

– Kur gimėte, užaugote?

– Esu tikras kybartietis. Ten gimiau, baigiau vidurinę mokyklą. Tiesa, pirmą klasę baigiau Vilkaviškyje, nes tėvai čia buvo atsikraustę gyventi. Paskui grįžome atgal, ir antrą klasę jau lankiau Kybartuose. Ten ir prabėgo visa vaikystė.

Turiu jaunesnę seserį ir vyresnį brolį. Sesuo – Lietuvoje, o brolis gyvena kitame pasaulio krašte, Turkmėnijoje. Ten jis išvažiavo po armijos su dar devyniais kybartiečiais tais tarybiniais laikais, kai organizavo komjaunuoliškas grupeles padirbėti „broliškose respublikose“. Taip ir liko...

– Kokia buvo Jūsų vaikystė?

– Man atrodo, vaikystė visiems yra šviesus prisiminimas – ar vargsta žmogus, ar gyvena gerai.

– Kompiuterių ir kitų dalykų, be kurių dabartinis jaunimas jau neįsivaizduoja gyvenimo, tada nebuvo. Ką gi veikdavote?

– Visa mano vaikystė ir jaunystė prabėgo sportuojant. Kitkam nelikdavo laiko. Ryte išeini į mokyklą, grįžęs persirengi, ir – į treniruotę. Užsiėmiau lengvąja atletika – bėgiojau. Varžybose teko atstovauti ir mokyklai, ir Kybartų miestui, ir rajono rinktinei. Vėliau patekau į Lietuvos rinktinę, keletą metų buvau kviečiamas ir į Darbo rezervų sąjungos jaunimo rinktinę.

– Turbūt nemažai keliavote?

– Buvau sporto stovyklose Kislovodske, Šiaurės Kaukaze. Atsimenu, nuvažiavome su draugu jau studijų metais, balandžio mėnesį. Karšta, saulė kepina. Nusprendėme pasideginti, tai kad nusvilome... Tuomet nutarėme kopti į kalnus, kur saulutė aukščiau. O ten žiūrime – gyvatės galvas iškėlusios... Grįžome į Lietuvą, tai mūsų nepažino – buvome juodi kaip velniai.

Kitą kartą Šiaurės Kaukaze buvome gruodžio mėnesį. Matėme, kaip ten švenčia Naujuosius metus pasipuošę pušį.

Sportuodamas išmaišiau daug Tarybų Sąjungos vietų. Teko būti ir Lenkijoje, ir Vokietijoje. Tais laikais tai buvo didelis dalykas.

Kartą skrendant į varžybas virš Rostovo prie Dono sugedo lėktuvas. Ilgiausiai suko ratus, kol nusileidome. Kaip su kokia dėže bumbtelėjome. Tiesa, laimingai, smūgis nebuvo labai stiprus. Pasirodo, važiuoklė neišsiskleidė.

– Tikriausiai daug treniruodavotės?

– Kybartuose gyvenant ne kartą pagelžkele teko bėgti iki Vilkaviškio. Paskui grįždavome traukiniu.

Kartą, dar būdamas moksleivis, per varžybas bėgau stadione 800 metrų. Tiek išsekau, kad likus gal 10 metrų iki finišo akyse visiškai aptemo. Pirmas bėgau, bet nieko nemačiau, tik pajutau, kaip finišo juostelę krūtine pasiekiau...

Ir studijuodami daug treniravomės: bėgdavome tol, kol bloga pasidarydavo.

Netausojau savęs, gal dėl to dabar šlubuoju – sąnariai susidėvėję... Bet tuo laiku buvo garbė sportuoti, patekti į kokią nors rinktinę, o dabar visi prašo pinigų. Tais laikais davė sportinį kostiumą, marškinėlius, batelius – ir tai jau buvo aukštas lygis.

– Ar kitokių sporto šakų neišmėginote?

– Būdamas vaikas išbandžiau visas sporto šakas. Pradžioje buvo futbolas: „laikiau“ vartus „už rajoną“. Paskui Kybartų mokykloje lankiau krepšinio treniruotes. Bet komandiniai žaidimai, matyt, buvo ne man. Jei treneris pradėdavo rėkti – mano darbas iš karto suprastėdavo. Nors atsakomybė, žinoma, kita: vienas sportuoji – vienas už save ir kovoji, kitas tavo klaidos neištaisys.

Su draugais stadione ir imtynes išbandėme, ir boksą, ir fechtavimą.

Beje, fechtavimą mečiau po kokių dviejų treniruočių. Draugui vos akies neišdūriau, o jis man naują sportinį kostiumą kiaurai pervėrė... Vienas dūris – dvi skylės kiškoje.

Paskui, kai buvau gal trylikos metų, draugas pakalbino ateiti į lengvosios atletikos treniruotę. Patiko – ir likau.

– Bet sportininko kelio nepasirinkote?

– Mokytojauti bandžiau. Bet geras sportininkas – tai dar nereiškia, kad geras treneris. Reikia kantrybės, reikia mokėti perteikti žinias, o aš tuo, matyt, nepasižymiu.

– Buvote aktyvus vaikas. Ar laisvu nuo sporto laiku eibių neprikrėsdavote?

– Na, chuliganas tikrai nebuvau. Aišku, futbolą žaisdami išdaužydavome kaimynų langus, tėvai ne vieną stiklą įdėję. Mano kaimynas buvo A.Liubinskas, dabartinis Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris, – tai pas jį į tvoras vis spardydavome kamuolį. Dažniausiai jis spardydavo, aš vartus saugodavau.

Buvo kuriozų ir be sporto. Prisimenu, kartą tėvai išėjo, mane paliko seserį saugoti. O aš ją sumaniau pavėžinti tokia Baltijos gatve. Ji buvo neasfaltuota, į duobes anglių pelenų pripilta... Stumdžiau tą vežimėlį, stumdžiau – ir išverčiau seserį į anglis. Parvežiau visą juodą... Tada labai smarkiai barti negavau.

O vieną kartą gavau tikrai daug pylos. Kai rūkiau – antroje klasėje...

Mano dėdė rūkė cigaretę ir numetė nuorūką. Buvo jau tamsoka. Tai aš – už tos cigaretės – ir visas vyras, reikia į centrą eiti pasirodyti... Žiūriu – tėvai pareina iš miesto. Aš tą cigaretę pro tvoros plyšį numečiau, bet jie, aišku, pamatė.

Barė tada daug, bet nelupo. Aš apskritai užaugau lupti negavęs – užtekdavo vieno mamos žvilgsnio. Ji griežta buvo.

O rūkyti manęs daugiau netraukė. Taigi galima sakyti, mečiau rūkyti antroje klasėje.

– Daugelis Jus pažįsta kaip įvairių senienų kolekcionierių – esate surinkęs daugybę vertingų senų daiktų. Gal šis pomėgis – iš vaikystės?

– Ne. Bet vaikystėje rinkau pašto ir metalinius ženklelius, senus pinigus. Gaila, bet viskas išsimėtė. Turėčiau dabar ne tokią kolekciją! Vakar kaip tik įsegiau vieną ženklelį – dabar jų turiu 6200.

– Ar vaikystėje svajojote dirbti gaisrininku?

– Ne. Norėjau būti milicininku. Bet svajonė neišsipildė. Trejus metus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje dėsčiau kūno kultūrą ir buvau direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams. Paskui atsirado laisva vieta milicijoje. Dėl to palikau mokyklą, bet taip atsitiko, kad nuėjau dirbti į Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą.

Čia dirbu 26-tus metus.

– Jūsų darbas – vadovauti ugniagesiams. Bet pačiam ar teko kada nors gesinti gaisrą?

– Ugniagesiu nebuvau, bet inspektoriumi dirbau daug metų. Tirdavome gaisrus, taip pat į juos vykdavome, vadovaudavome gesinant gaisrą.

– Ką patartumėte tiems, kurie užaugę norėtų dirbti Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje?

– Jei nori užimti aukštesnes pareigas, reikia pasistengti gerai mokytis. Dar reikia turėti sveikatos ir nebijoti aukščio, dūmų, kraujo. Žodžiu, būti drąsiam. Be to, mūsų įstaiga – sukarinta, todėl nedrausmingiems žmonėms čia – ne vieta. Ir nutrūktgalviams: geriau į gaisrą nuvažiuoti minute vėliau, negu iš viso nenuvažiuoti. Juk mašina sunki, veža 2,5 tonos vandens – lėkdamas ką nors užmuši ar pats su automobiliu apsiversi – ir nesulauks žmonės tavo pagalbos. Todėl turi būti ne tik pareigingas, bet ir atsargus.

– O ką gaisrininkai veikia, kai niekas nedega?

– Yra dienotvarkė: vyksta užsiėmimai, pratybos, patalpų tvarkymas, technikos priežiūra. Vyrai nuolat mokosi, braižo schemas, studijuoja žemėlapius: juk ugniagesiai turi gerai žinoti visą teritoriją, gatves.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas