„Santaka“ / Laikas, apie kurį reikia kalbėti aiškiai ir teisingai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-02-14 09:34

Dalinkitės:  


Pagrindinis filmo herojus – „Tauro“ apygardos Žalgirio rinktinės partizanas, dimisijos majoras J.Armonaitis sulaukė nuoširdaus vilkaviškiečių dėmesio ir pagarbos.

Autorės nuotr.


Laikas, apie kurį reikia kalbėti aiškiai ir teisingai

Birutė NENĖNIENĖ

Netrukus minėsime jau aštuonioliktuosius šalies Nepriklausomybės atgavimo metus, tačiau visuomenėje ir valdžios sluoksniuose drovimasi ar tiesiog vengiama garsiai pareikšti, kad pokario metais vykęs partizaninis pasipriešinimas buvo tautos laisvės kova su Sovietų Sąjungos okupacija. Matyt, sovietmečiu formuotas mąstymas ir vertinimai „apie banditus“ giliai įsišaknijo kelių kartų sąmonėje. Todėl vargu ar galima dabartinį jaunimą kaltinti patriotizmo stoka, jei suaugusieji neperduoda to, ką jaunimas turėtų žinoti, iš ko galėtų pasimokyti.



Pristatė filmą

Tėvynės sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Rimvydas Žiemys, sužinojęs apie dokumentinio filmo „Nesulaužyti priesaikos“ sukūrimą bei jo pristatymus Kaune, Vilniuje, Šakiuose ir kituose miestuose, pasirūpino atvežti jį ir į Vilkaviškį dar prieš tai, kol filmas bus parodytas per televiziją (Lietuvos televizija planuoja jį įtraukti į kovo 11 dienos programą).

Susitikti su žiūrovais atvyko filmo prodiuseris Jonas Cimbolaitis ir pagrindinis herojus – „Tauro“ apygardos Žalgirio rinktinės partizanas, dimisijos majoras, Vyčio kryžiaus kavalierius Juozas Armonaitis-Triupas. Renginiui šventišką foną sukūrė su tremtinių ir partizanų dainomis debiutavęs vilkaviškiečių moterų tremtinių ansamblis (vadovė D.Barauskienė).

„Mes šiandien ieškome herojų šou renginiuose, renkame „žvaigždes“, o štai Juozas Armonaitis – žmogus, į kurį jaunoji karta turėtų lygiuotis. Galima vadinti stebuklu, kad jis išliko gyvas, dar pajėgia bei noriai dalyvauja susitikimuose ir savo spinduliuojančia vidine energija suteikia stiprybės. Džiugu, kad atsirado žmonių, kurie sukūrė tokį filmą“, – pristatydama svečius kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono skyriaus pirmininkė Dalija Karkienė.



Neįtikėtinas likimas

Tokias kančias ir išgyvenimus, kokius patyrė Juozas Armonaitis, mums sunku įsivaizduoti, sveiku protu suvokti. 1923 metais ramiame Sūduvos kaime gimęs jaunuolis, artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1945 metų balandžio mėnesį pasitraukė pas partizanus. Jų gretose kovojo maždaug dvejus metus, kai po vieno susišaudymo priešo kulkos sutrupino Juozo kairiosios kojos šlaunikaulį, prireikė kvalifikuoto gydymo. Partizanas svetima pavarde buvo paguldytas į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę. Bet ten jį išdavė tada, kai žaizdos buvo bebaigiančios gyti.

1947 metais iš sausio 28-osios į 29-osios naktį jį suėmė ir išgabeno į Kauno saugumo rūsius, kur jaunuolis patyrė dar skaudesnius likimo smūgius. Kai po kurio laiko koja visai nupuvo, Kauno kalėjimo ligoninėje ją nupjovė, o netrukus su dar neužgijusia kraujuojančia žaizda įvertė į sunkvežimį ir išvežė į Griškabūdį. Čia baisiomis sąlygomis ankštoje kameroje buvo laikoma dešimtys jaunų vyrų. Juozą tardyti išnešdavo neštuvais, tardomas turėdavo išstovėti viena koja. Tardytojai smūgiuodavo į skaudančią, nuo mušimų niekaip neužgyjančią nupjautos galūnės vietą...

Šį ir kitus, dabar sunkiai suvokiamus, košmarus Juozas Armonaitis aprašė savo knygoje „Meskit dalgius, imkit kardus“ (1998 m.), o kartu su juo Griškabūdyje vienoje kameroje kalintas vilkaviškietis Gediminas Almonaitis – knygoje „Dovanokit man gyvenimą“ (1992 m.).

Iš Juozo Armonaičio buvo reikalaujama vieno: kokia jo pavardė, iš kokio kaimo. Jis tylėjo. To nesužinojo nei tardytojai, nei kaliniai. Partizanas pirmus tardymus atlaikė prisidengęs Misingevičiaus ir Palukaičio pavardėmis. Tik po dvejų metų, kai saugumas aptiko partizanų archyvus ir išsiaiškino jo tikrąją pavardę, J.Armonaitis už akių buvo nuteistas „už nacionalistinius grupinius veiksmus 10 metų griežtojo režimo“ bei pasiųstas į Vladimiro kalėjimą.

„Saugumui ilgai nepasisekė nustatyti mano tapatybės, nes buvau kantrus. Dėkoju likimui, kad likau gyvas ir galiu matyti mielus jūsų veidus“, – tiek susirinkusiems vilkaviškiečiams tepasakė Juozas Armonaitis, kai šie atsistoję plojimais išreiškė jam pagarbą.



Filmu norėjo pasakyti tiesą

Filmo prodiuseris Jonas Cimbolaitis sakė, kad idėja kurti šį filmą kilo po to, kai praėjusių metų vasario 15 dieną „Veido“ žurnale buvo paskelbta istorikų diskusija „Kodėl Lietuva drovisi didžiuotis partizanų žygdarbiu?“ Joje Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Liudas Truska teigė, jog kai išmirs ta karta, kuri pamena pokario metus ir tai, ką darė partizanai, bus ir daugiau pasididžiavimo, ir nebus gėdos jausmo.

„Mane pribloškė tokie samprotavimai, kad taip kalba istorijos profesorius, tas žmogus, kuris moko būsimuosius pedagogus, o šie su tokiomis žiniomis mokys mūsų vaikus. Laisvoje šalyje galime turėti kokią tik norime nuomonę, bet negalima to mokyti, nes tai – netiesa“, – sakė J.Cimbolaitis.

Jis įsitraukė į toliau internete besitęsusią diskusiją, siūlė gyvų likusių partizanų paklausti, kaip iš tiesų buvę, tačiau nebuvo išgirstas. Tada jam kilo mintis sukurti filmą apie eilinį partizaną ir jo patirties bei išgyvenimų pavyzdžiu atremti nepagrįstus teiginius apie plėšikavusius ir nekaltus žmones žudžiusius „banditus“.

„Tauro“ apygardos Žalgirio rinktinės kario savanorio Juozo Armonaičio-Triupo likimas J.Cimbolaičiui buvo labai gerai žinomas, nes susijęs su jo tėvų ir senelių gyvenimu, todėl paprašė buvusį partizaną prieš kamerą paliudyti savo patirtį.

Susibūrė filmo idėją palaikanti kūrėjų grupė (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, operatorius Vaidotas Digimas) ir iš 15 valandų filmuotos medžiagos „A Propos“ studijoje sukūrė 52 minučių trukmės dokumentinį filmą. Kultūros ministerija leido suprasti, kad lėšų tokios tematikos filmo kūrimui neatsiras, todėl kūrėjai susirado rėmėjų.

Filmo prodiuseris pasidžiaugė, jog Švietimo ir mokslo ministerija sausio 30 dieną priėmė sprendimą įsigyti tūkstantį DVD egzempliorių ir filmą paskleisti po šalies mokyklas.



Pagrįsta dokumentika

Dokumentiniame filme Juozo Armonaičio pasakojimas apie save ir partizanų kovas nepaprastai tikroviškas, be jokio patoso ar pagiežos, kaltinimų. Tai tarsi pokalbis su žiūrovu kaip įdėmiu klausytoju. Net pasakodamas apie žiauriausius dalykus, jis žiūrovą priverčia nusišypsoti ir įtikina, kad tik stiprios dvasios žmogus neišduoda ginklo brolių ir asmeninių idealų.

Nepaprastai jaudinantis vienoje kameroje kalėjusio tuomet dar klieriko kun. A.Svarinsko liudijimas. Greta biografijos faktų filme pateikiama glausta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorija, istorinius faktus apie laisvės kovas akcentuoja, dokumentus ir faktus cituoja istorikai J.Gustaitis, D.Kuodytė, A.Vilutienė, žurnalistas R.Čekutis. Rodomi reti dokumentiniai kadrai, archyvuose išlikę dokumentai, fotografijos. Reikšmingus kadrus ir tekstus palydi ir sujungia partizanų dainos iš neseniai pasirodžiusio albumo „Už laisvę, Tėvynę ir tave“.

Filmas baigiamas Juozo Armonaičio mėgstama daina, kurią muzikinę klausą turintis partizanas dainuodavo miške ir niūniuodavo kalėjime pasivaikščiodamas. Prieš tai jis taria žodį filmo režisierei ir žiūrovams: „Nesigailiu nė jokio žingsnio. Dariau viską teisingai, ką privalėjau. Mes – patriotai, dėl Lietuvos išauklėti kovoti ir jausti garbę, kad ginu Lietuvą. Visi patriotinių paskatų vedami išėjome į miškus. Ar aš aiškiai pasakiau? Matote, jus sunku įtikinti, už tai kad tarybinėje santvarkoje esate augę... Čia jausmas kitas. O mes nuo lopšio patriotiškai nuteikti...“



„Nesenstu, nes nesu piktas...“

Kai pasitaikius progai su Juozu Armonaičiu galėjome pabendrauti, neįmanoma buvo nejausti jo žmogiško paprasto šiltumo ir nuoširdumo.

– Kai manęs kas paklausia, kaip jaučiuosi, sakau, jog geriausiai už visus.

Suimtas tada susigalvojau naują biografiją, kad nenukentėtų mamelė, seserys, tėvų sodyba... Buvau priėmęs partizano priesaiką prieš vėliavą ir kryžių, kad gyvas į priešo rankas nepasiduosiu, paslapčių neišduosiu. To ir laikiausi, – atsakė paklaustas, kaip jaučiasi po tokios daugybės baisių išgyvenimų.

– Vladimiro kalėjime sėdėjau su žymiais žmonėmis iš viso pasaulio. Ten mečiau rūkyti, o kad nenuobodžiaučiau, pradėjau svetimų kalbų mokytis, nes ten buvo didelė biblioteka. Tokios literatūros laisvėje nebuvau matęs. Išmokau anglų kalbą ir dabar skaitau knygas šia kalba, o kiekvieną naują žodį išmokęs jaučiuosi praturtėjęs, – ramiai dėstė pašnekovas.

– Ar atsidūrus baisiose situacijose nekilo noras nusižudyti?

– Buvo tokia mintis, kai saugumas į ligoninę naktį atvažiavo suimti, ir paskui, kai koja jau buvo nupuvusi. Bet nebuvo kaip to padaryti.

– Iš kur Jūs turėjote tiek jėgų išgyventi?

– Jei būtų paėmę iš šiltų patalų, gal būčiau ir neatlaikęs, bet paimtas iš girių ir pelkių buvau užgrūdintas, jau dvejus metus partizanavęs, tai užteko ryžto. Buvau pasiruošęs dar blogesniam gyvenimui.

– Ar Jūsų neskaudina, kad partizanų kova dar vis nesuprantama, jie patys nuvertinami?

– Esu „storaodis“, tegul kas ką nori, tą sako, o aš žinau savo kelią ir jo prasmę. Dėl to nelabai jaudinuosi. Reikia, kad jaunimui daugiau būtų aiškinama. Ir, matot, nesenstu, nes nesu piktas.

– Girdėjau, jog ne tik honorarą už savo knygą – nemažą sumą – paaukojote Kauno Prisikėlimo bažnyčios atstatymui. Kodėl?

– Esu taupus suvalkietis. Bet visas santaupas atidaviau bažnyčiai, nes manau, kad tai – rimtas reikalas. Todėl dabar man ramu, nebijau nei vagių, nei plėšikų. Be to, aplinkui tiek daug gerų žmonių.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas