|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-02-12 09:21
|
|
|
Vyskupas Pranciškus Brazys, MIC.
1967 m. birželio 9 d. Sūduvą ir visą Lietuvą pasiekė žinia, kad ištiktas širdies infarkto Romoje mirė mūsų kraštietis vyskupas Pranciškus Brazys. Kuo ypatingas šis žmogus, kad norisi apie jį kalbėti praėjus keturioms dešimtims metų po jo mirties?
Iš prigimties jautrios sielos, nuoširdus, visais pasitikintis vyskupas Pranciškus Brazys anksti susidūrė su diplomatijos vingrybėmis, politika, intrigomis. Atsakingų pareigų našta jam buvo nepakeliama. Reikia manyti, kad vidiniai išgyvenimai buvo ankstyvos mirties priežastis.
Pranciškus Brazys gimė 1915 m. vasario 18 d. Balsupių kaime, Keturvalakių parapijoje, gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Keturvalakių ir Marijampolės mokyklose, ypač sekėsi kalbos ir visuomenės mokslai.
1932 m. P.Brazys įstojo į Marijonų vienuoliją, amžinuosius įžadus davė 1937 metais. Tais pačiais metais Romoje, Angelicum universitete, įgijo filosofijos licenciato laipsnį. Grįžęs į Lietuvą Kaune, privačiame Marijonų filosofijos institute, dėstė filosofiją bei psichologiją, bendradarbiavo periodinėje spaudoje. 1940 m. pasirodė jo monografija „Pijus XII“. Tais pačiais metais P.Brazys išvyko į užsienį gilinti žinių, studijavo teologiją Romos Angelicum universitete ir Čekijoje.
1942 m. gruodžio 19 d. Prahoje jis įšventintas kunigu. 1946 m. P.Brazys gavo teologijos daktaro laipsnį, po metų tapo Marijonų vienuolijos noviciato vedėju. Jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.
Kupinas noro skelbti Kristaus Evangeliją tiems, kurie nėra jos girdėję, ir tarnauti savo tautiečiams išeivijoje, jaunas kunigas vienuolis išvyko į lietuvių marijonų misijų stotį Argentinoje. Bendradarbiaudamas su kitais kunigais, nutarė leisti laikraštį „Laikas“, tapo jo redaktoriumi.
1949 m. kunigas dr. P.Brazys paskirtas Avalanedos (Argentina) marijonų namų vyresniuoju ir Aušros vartų parapijos klebonu. Nuo 1953 m. kun. P.Brazys buvo Argentinoje dirbusių lietuvių kunigų sielovados direktorius.
1957 metais, pakartotinai 1963 metais, P.Brazys buvo išrinktas generalinės kapitulos Romoje vyriausiojo vadovo padėjėju. Įvertindamas kun. P.Brazio veiklą, popiežius Paulius VI 1964 m. gruodžio 1 d. jį nominavo Cellos tituliniu vyskupu, po poros mėnesių jis konsekruotas vyskupu ir paskirtas ganytoju Europos lietuviams, gyvenantiems už tėvynės ribų.
Neturėdamas savo katedros nei vyskupo sosto, nei kurijos, o tik vyskupo lazdą ir popiežiaus padovanotą vyskupo kryžių, P.Brazys kaip pirmųjų amžių vyskupai leidosi lankyti jo globai pavestųjų. Po Vatikano II susirinkimo, planuodamas savo darbus, vyskupas P.Brazys galvojo tęsti liturginių tekstų vertimų tobulinimą, pasirūpinti, kad būtų išleistas naujas katekizmas tautiečiams. Jam rūpėjo ir gerų kunigų paruošimas bei jau dirbančių tinkama veikla.
Šilti ir malonūs jausmai užplūsta, kai prisimenu, kad daugiau nei dvidešimt metų mano šeima gyveno Keturvalakiuose viename name su vyskupo seserimi Adeliuke Brazyte-Poniškiene. Ji dažnai prisimindavo savo brolį Pranciškų ir labai liūdėjo dėl jo likimo.
Jaunystėje Aneliukė buvo uoli pavasarininkė, giedojo bažnyčios chore, vaidino dramos pastatymuose. Siaubingais Lietuvai ateizmo metais ji ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Mes, miestelio vaikai, laukdavome jos ateinančios į sporto varžybas, ji važinėdavosi su mumis rogutėmis ant Rausvės ledo. Vyskupo sesuo buvo visų mylima ir gerbiama. Daugelis aplanko jos kapą, esantį Keturvalakių kapinėse.
Baigdama šį rašinį, prisiminiau amžiną atilsį kunigo Jono Baranausko žodžius: „Nepamirškite, keturvalakiečiai, savo kraštiečio vyskupo Pranciškaus Brazio.“
Česlova VOSYLIENĖ
1967 m. birželio 9 d. Sūduvą ir visą Lietuvą pasiekė žinia, kad ištiktas širdies infarkto Romoje mirė mūsų kraštietis vyskupas Pranciškus Brazys. Kuo ypatingas šis žmogus, kad norisi apie jį kalbėti praėjus keturioms dešimtims metų po jo mirties? |
Iš prigimties jautrios sielos, nuoširdus, visais pasitikintis vyskupas Pranciškus Brazys anksti susidūrė su diplomatijos vingrybėmis, politika, intrigomis. Atsakingų pareigų našta jam buvo nepakeliama. Reikia manyti, kad vidiniai išgyvenimai buvo ankstyvos mirties priežastis.
Pranciškus Brazys gimė 1915 m. vasario 18 d. Balsupių kaime, Keturvalakių parapijoje, gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Keturvalakių ir Marijampolės mokyklose, ypač sekėsi kalbos ir visuomenės mokslai.
1932 m. P.Brazys įstojo į Marijonų vienuoliją, amžinuosius įžadus davė 1937 metais. Tais pačiais metais Romoje, Angelicum universitete, įgijo filosofijos licenciato laipsnį. Grįžęs į Lietuvą Kaune, privačiame Marijonų filosofijos institute, dėstė filosofiją bei psichologiją, bendradarbiavo periodinėje spaudoje. 1940 m. pasirodė jo monografija „Pijus XII“. Tais pačiais metais P.Brazys išvyko į užsienį gilinti žinių, studijavo teologiją Romos Angelicum universitete ir Čekijoje.
1942 m. gruodžio 19 d. Prahoje jis įšventintas kunigu. 1946 m. P.Brazys gavo teologijos daktaro laipsnį, po metų tapo Marijonų vienuolijos noviciato vedėju. Jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.
Kupinas noro skelbti Kristaus Evangeliją tiems, kurie nėra jos girdėję, ir tarnauti savo tautiečiams išeivijoje, jaunas kunigas vienuolis išvyko į lietuvių marijonų misijų stotį Argentinoje. Bendradarbiaudamas su kitais kunigais, nutarė leisti laikraštį „Laikas“, tapo jo redaktoriumi.
1949 m. kunigas dr. P.Brazys paskirtas Avalanedos (Argentina) marijonų namų vyresniuoju ir Aušros vartų parapijos klebonu. Nuo 1953 m. kun. P.Brazys buvo Argentinoje dirbusių lietuvių kunigų sielovados direktorius.
1957 metais, pakartotinai 1963 metais, P.Brazys buvo išrinktas generalinės kapitulos Romoje vyriausiojo vadovo padėjėju. Įvertindamas kun. P.Brazio veiklą, popiežius Paulius VI 1964 m. gruodžio 1 d. jį nominavo Cellos tituliniu vyskupu, po poros mėnesių jis konsekruotas vyskupu ir paskirtas ganytoju Europos lietuviams, gyvenantiems už tėvynės ribų.
Neturėdamas savo katedros nei vyskupo sosto, nei kurijos, o tik vyskupo lazdą ir popiežiaus padovanotą vyskupo kryžių, P.Brazys kaip pirmųjų amžių vyskupai leidosi lankyti jo globai pavestųjų. Po Vatikano II susirinkimo, planuodamas savo darbus, vyskupas P.Brazys galvojo tęsti liturginių tekstų vertimų tobulinimą, pasirūpinti, kad būtų išleistas naujas katekizmas tautiečiams. Jam rūpėjo ir gerų kunigų paruošimas bei jau dirbančių tinkama veikla.
Šilti ir malonūs jausmai užplūsta, kai prisimenu, kad daugiau nei dvidešimt metų mano šeima gyveno Keturvalakiuose viename name su vyskupo seserimi Adeliuke Brazyte-Poniškiene. Ji dažnai prisimindavo savo brolį Pranciškų ir labai liūdėjo dėl jo likimo.
Jaunystėje Aneliukė buvo uoli pavasarininkė, giedojo bažnyčios chore, vaidino dramos pastatymuose. Siaubingais Lietuvai ateizmo metais ji ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Mes, miestelio vaikai, laukdavome jos ateinančios į sporto varžybas, ji važinėdavosi su mumis rogutėmis ant Rausvės ledo. Vyskupo sesuo buvo visų mylima ir gerbiama. Daugelis aplanko jos kapą, esantį Keturvalakių kapinėse.
Baigdama šį rašinį, prisiminiau amžiną atilsį kunigo Jono Baranausko žodžius: „Nepamirškite, keturvalakiečiai, savo kraštiečio vyskupo Pranciškaus Brazio.“
Česlova VOSYLIENĖ
Publikuota: 2008-02-12 09:21:36
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|