|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-02-12 09:00
|
|
|
Tokio į kapines vedančio kelio daugiau nėra tikriausiai ne tik Pilviškių seniūnijoje, bet ir visame rajone.
Romo ČĖPLOS nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Į redakciją sugužėję keturi Pilviškių seniūnijos gyventojai neslėpė pasipiktinimo.
Žmonės širdo dėl prasto kaimo kelio ir dėl to, kad niekas į šią problemą nekreipia dėmesio.
Nespėja pirkti batų
Jurgelių kaimo keliu kas rytą traukia visas pulkas – apie dvi dešimtys – kaimo vaikų.
Kelias, kuriuo eina mokiniai, pusiau išasfaltuotas, pusiau žvyrkelis, tačiau visur – išmaltas, pilnas duobių. Autobuso, kuris veža vaikus į Pilviškių vidurinę mokyklą, vairuotojas tokiu keliu iki kaimo važiuoti atsisako.
Taigi vaikai per dumblą iš įvairių sodybų traukia kas vieną, kas ir du kilometrus visiškoje tamsoje, nes kelias – neapšviestas.
Mokiniai eina iki pagrindinio plento Marijampolė–Pilviškiai.
Be abejo, po tokio „turistinio žygio“ vaikai visą dieną mokykloje sėdi šlapiomis kojomis. Tėvai guodėsi, jog nespėja savo atžaloms pirkti batų.
– Jei dar niekas nieko netvarkys, ko gero, nebeleisime vaikų į mokyklą, – drastiškų priemonių imtis žadėjo Jurgeliuose gyvenanti Žaneta Skučienė.
Vaikams kyla pavojus
Į redakciją kreipęsi žmonės pasakojo, kad kaimo vaikai mokyklos autobuso laukia kaip tik toje kelio Marijampolė–Pilviškiai vietoje, kur gruodžio mėnesį žuvo Paežerių kaimo mergaitė. Vilkiko taranuotas autobusas tuomet lėkė į tą vietą, kur rinkdavosi Jurgelių kaimo moksleiviai. Tėvai šiurpo, kad jei avarija būtų įvykusi keletu minučių vėliau, paežerietės mergaitės lemtis galėjo ištikti ir jų vaikus.
– Mūsų vaikus vežantis vairuotojas iki kaimo kratytis duobėtu keliu pirma pavara nesutinka, nes jam reikėtų į darbą ateiti dešimt minučių anksčiau. Autobusas apsisuka ant pagrindinio kelio. Toje vietoje, kur autobuso laukia mūsų vaikai, nėra jokios stotelės, jokio apšvietimo, ten ir vairuotojas neturi teisės sustoti. Autobusas sukasi tamsoje skersai kelio, taigi jei atlėktų kokia „fūra“, jį nuneštų su visais vaikais, – piktinosi Žygintas Skučas.
Į kapines – su arkliais?
Kelias iki kaimo – ne tik duobėtas. Vienoje vietoje po keliu išvestas kanalas. Vanduo ties pralaida išplovęs tokią duobę, jog gyventojai baiminasi, kad pro tą vietą netrukus bus pavojinga važiuoti.
Sankryžoje ties pačiais Jurgeliais kelias išasfaltuotas, bet duobių – turbūt daugiau negu paties asfalto.
Vis dėlto didžiausias „džiaugsmas“ prasideda pravažiavus kaimą. Iš jo kelias veda į Parausių kaimo kapines. Čia jau prasideda tikra košė. Jei nepašalę, apie automobilį reikėtų pamiršti, kitaip nuvažiavus keletą metrų gali tekti ieškoti traktoriaus ar arklio savo transportui iš dumblyno ištraukti. Taip, beje, kaimo gyventojų teigimu, ne sykį ir buvę. Kelyje užklimpus automobiliams žmonės beldžiasi į kaimiečių trobas ir prašo pagalbos. O ką daryti, kai reikia laidoti žmogų? Jei pašalę – iki kapų dar gali nuvažiuoti, nors, kaip sakė žmonės, „lavonas turbūt karste šokinėja“. Tačiau kai kelias ištyžta – nors arklius į vežimą kinkykis.
Niekas nepadeda
– Jau kelinti metai kreipiamės į Pilviškių seniūną, į rajono Savivaldybę. Rašėme prašymus, bet niekas į mus dėmesio nekreipia, – kalbėjo kita kaimo gyventoja Ingrida Mackevičienė. – Pas rajono merą buvome gal jau penkis kartus, bet jo kaip nėra, taip nėra. Ir šiandien ėjome – nepriėmė, sekretorė liepė kitą dieną ateiti.
Pasak gyventojų, Pilviškių seniūnas vis žada, kad gatvė bus sutvarkyta, tačiau reikalai nejuda.
– O štai pro seniūno namus pernai buvo išasfaltuota gatvė, nors ji baigiasi akligatviu. O kai mes prašėme sutvarkyti kelią, tai sakė, kad nėra lėšų. V.Judickas tvirtina, kad lėšas skirsto ne jis, o Savivaldybė. Mes jau neprašome visur asfalto. Bet duotų bent greiderį, pripiltų kieto pagrindo, o jie atvažiavę į duobes verčia pakelės dumblą ir velėną... – piktinosi Ž.Skučas.
Ketina suremontuoti
Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas sakė puikiai žinantis situaciją.
– Tai – pats prasčiausias kelias visoje seniūnijoje, – patvirtino V.Judickas. – Kasmet betonuojame tas duobes, bet nieko gero. Duobių lopyti jau nėra prasmės, reikia pakeisti visą pagrindą. Ir pralaida sutrūkusi, griūva – ją būtina remontuoti. Šiemet paduota paraiška, prašome iš Kelių fondo lėšų. Planuojame kapitaliai suremontuoti visą kelią – iki pat kapinių, Parausių koplytėlės. Apie asfaltą kol kas nekalbama, viskas turėtų būti padengta žvyro danga.
Žinote, kad gautume tiek pinigų, kiek jų reikia... Ir Pilviškiuose tos gatvės, kurios neasfaltuotos, tokiu oru visai prastos.
– Bet žmonės pyko, kad pro Jūsų namus einanti gatvė pernai buvo sutvarkyta.
– Ten išasfaltuota kažin kada, dar sovietiniais laikais, naujai niekas netiesta. Pernai tik užbaigėme patį galą – penkiasdešimt metrų. Juk pradėta gatvės dalis, tai reikia ir užbaigti. Ne man ten darė – prieš mus tik duobutės palygintos, viskas buvo tiesiama ta gatve tolyn. O tas Kęstučio gatvės galiukas, kur už manęs, pats bjauriausias, vienos duobės. Ten taip pat reikėtų naujai pakloti, bet nedarysiu nieko, kad žmonės nekalbėtų...
– O ką daryti Jurgelių kaimo vaikams? Jiems kilometrą ar du reikia eiti tamsoje per dumblyną tokiu keliu, kuriuo net vairuotojas nenori važiuoti ir laužyti autobuso.
– Tai kieno čia bėda? Autobuso laužyti nenori, o žmonės eiti gali. Tai koks gi čia pavėžėjimas? Jeigu samdo, daro sutartis, tegul perka tokius autobusus, kad nebijotų važiuoti. Žino, kokie keliai. Visur yra dvi pagrindinės problemos – keliai ir apšvietimas. Vienur padarai, jau kitur pyksta. Bet viskas planuojama ir daroma. Iškart visur nesuspėsi. O dėl šito kelio – sakau: jis – pirmoje vietoje, ir tikrai darysime, kai tik bus skirta pinigų. Jei viskam iškart neužteks, tvarkysime dalimis, imsimės blogiausios atkarpos. Aš juk irgi esu už tai, kad visos gatvės būtų tvarkingos.
Į redakciją sugužėję keturi Pilviškių seniūnijos gyventojai neslėpė pasipiktinimo. |
Žmonės širdo dėl prasto kaimo kelio ir dėl to, kad niekas į šią problemą nekreipia dėmesio.
Jurgelių kaimo keliu kas rytą traukia visas pulkas – apie dvi dešimtys – kaimo vaikų.
Kelias, kuriuo eina mokiniai, pusiau išasfaltuotas, pusiau žvyrkelis, tačiau visur – išmaltas, pilnas duobių. Autobuso, kuris veža vaikus į Pilviškių vidurinę mokyklą, vairuotojas tokiu keliu iki kaimo važiuoti atsisako.
Taigi vaikai per dumblą iš įvairių sodybų traukia kas vieną, kas ir du kilometrus visiškoje tamsoje, nes kelias – neapšviestas.
Mokiniai eina iki pagrindinio plento Marijampolė–Pilviškiai.
Be abejo, po tokio „turistinio žygio“ vaikai visą dieną mokykloje sėdi šlapiomis kojomis. Tėvai guodėsi, jog nespėja savo atžaloms pirkti batų.
– Jei dar niekas nieko netvarkys, ko gero, nebeleisime vaikų į mokyklą, – drastiškų priemonių imtis žadėjo Jurgeliuose gyvenanti Žaneta Skučienė.
Į redakciją kreipęsi žmonės pasakojo, kad kaimo vaikai mokyklos autobuso laukia kaip tik toje kelio Marijampolė–Pilviškiai vietoje, kur gruodžio mėnesį žuvo Paežerių kaimo mergaitė. Vilkiko taranuotas autobusas tuomet lėkė į tą vietą, kur rinkdavosi Jurgelių kaimo moksleiviai. Tėvai šiurpo, kad jei avarija būtų įvykusi keletu minučių vėliau, paežerietės mergaitės lemtis galėjo ištikti ir jų vaikus.
– Mūsų vaikus vežantis vairuotojas iki kaimo kratytis duobėtu keliu pirma pavara nesutinka, nes jam reikėtų į darbą ateiti dešimt minučių anksčiau. Autobusas apsisuka ant pagrindinio kelio. Toje vietoje, kur autobuso laukia mūsų vaikai, nėra jokios stotelės, jokio apšvietimo, ten ir vairuotojas neturi teisės sustoti. Autobusas sukasi tamsoje skersai kelio, taigi jei atlėktų kokia „fūra“, jį nuneštų su visais vaikais, – piktinosi Žygintas Skučas.
Kelias iki kaimo – ne tik duobėtas. Vienoje vietoje po keliu išvestas kanalas. Vanduo ties pralaida išplovęs tokią duobę, jog gyventojai baiminasi, kad pro tą vietą netrukus bus pavojinga važiuoti.
Sankryžoje ties pačiais Jurgeliais kelias išasfaltuotas, bet duobių – turbūt daugiau negu paties asfalto.
Vis dėlto didžiausias „džiaugsmas“ prasideda pravažiavus kaimą. Iš jo kelias veda į Parausių kaimo kapines. Čia jau prasideda tikra košė. Jei nepašalę, apie automobilį reikėtų pamiršti, kitaip nuvažiavus keletą metrų gali tekti ieškoti traktoriaus ar arklio savo transportui iš dumblyno ištraukti. Taip, beje, kaimo gyventojų teigimu, ne sykį ir buvę. Kelyje užklimpus automobiliams žmonės beldžiasi į kaimiečių trobas ir prašo pagalbos. O ką daryti, kai reikia laidoti žmogų? Jei pašalę – iki kapų dar gali nuvažiuoti, nors, kaip sakė žmonės, „lavonas turbūt karste šokinėja“. Tačiau kai kelias ištyžta – nors arklius į vežimą kinkykis.
– Jau kelinti metai kreipiamės į Pilviškių seniūną, į rajono Savivaldybę. Rašėme prašymus, bet niekas į mus dėmesio nekreipia, – kalbėjo kita kaimo gyventoja Ingrida Mackevičienė. – Pas rajono merą buvome gal jau penkis kartus, bet jo kaip nėra, taip nėra. Ir šiandien ėjome – nepriėmė, sekretorė liepė kitą dieną ateiti.
Pasak gyventojų, Pilviškių seniūnas vis žada, kad gatvė bus sutvarkyta, tačiau reikalai nejuda.
– O štai pro seniūno namus pernai buvo išasfaltuota gatvė, nors ji baigiasi akligatviu. O kai mes prašėme sutvarkyti kelią, tai sakė, kad nėra lėšų. V.Judickas tvirtina, kad lėšas skirsto ne jis, o Savivaldybė. Mes jau neprašome visur asfalto. Bet duotų bent greiderį, pripiltų kieto pagrindo, o jie atvažiavę į duobes verčia pakelės dumblą ir velėną... – piktinosi Ž.Skučas.
Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas sakė puikiai žinantis situaciją.
– Tai – pats prasčiausias kelias visoje seniūnijoje, – patvirtino V.Judickas. – Kasmet betonuojame tas duobes, bet nieko gero. Duobių lopyti jau nėra prasmės, reikia pakeisti visą pagrindą. Ir pralaida sutrūkusi, griūva – ją būtina remontuoti. Šiemet paduota paraiška, prašome iš Kelių fondo lėšų. Planuojame kapitaliai suremontuoti visą kelią – iki pat kapinių, Parausių koplytėlės. Apie asfaltą kol kas nekalbama, viskas turėtų būti padengta žvyro danga.
Žinote, kad gautume tiek pinigų, kiek jų reikia... Ir Pilviškiuose tos gatvės, kurios neasfaltuotos, tokiu oru visai prastos.
– Bet žmonės pyko, kad pro Jūsų namus einanti gatvė pernai buvo sutvarkyta.
– Ten išasfaltuota kažin kada, dar sovietiniais laikais, naujai niekas netiesta. Pernai tik užbaigėme patį galą – penkiasdešimt metrų. Juk pradėta gatvės dalis, tai reikia ir užbaigti. Ne man ten darė – prieš mus tik duobutės palygintos, viskas buvo tiesiama ta gatve tolyn. O tas Kęstučio gatvės galiukas, kur už manęs, pats bjauriausias, vienos duobės. Ten taip pat reikėtų naujai pakloti, bet nedarysiu nieko, kad žmonės nekalbėtų...
– O ką daryti Jurgelių kaimo vaikams? Jiems kilometrą ar du reikia eiti tamsoje per dumblyną tokiu keliu, kuriuo net vairuotojas nenori važiuoti ir laužyti autobuso.
– Tai kieno čia bėda? Autobuso laužyti nenori, o žmonės eiti gali. Tai koks gi čia pavėžėjimas? Jeigu samdo, daro sutartis, tegul perka tokius autobusus, kad nebijotų važiuoti. Žino, kokie keliai. Visur yra dvi pagrindinės problemos – keliai ir apšvietimas. Vienur padarai, jau kitur pyksta. Bet viskas planuojama ir daroma. Iškart visur nesuspėsi. O dėl šito kelio – sakau: jis – pirmoje vietoje, ir tikrai darysime, kai tik bus skirta pinigų. Jei viskam iškart neužteks, tvarkysime dalimis, imsimės blogiausios atkarpos. Aš juk irgi esu už tai, kad visos gatvės būtų tvarkingos.
Publikuota: 2008-02-12 09:00:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|