|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-02-08 16:08
D.Venskūnienei labiausiai įsiminė pirmieji medžioklės metai.Romo ČĖPLOS nuotr. Ko jau ko, o linksmų, kurioziškų nutikimų esame patyrę visi – ir kelionėse, ir darbe, ir netgi namuose. Kitaip gyvenimas būtų neįdomus, kitaip sakant – be druskos. Tačiau manome, jog įdomių prisiminimų neverta užkišti kokiame nors saugiame atminties kampelyje ir mėgautis jais vienam. Kaip tik dėl to pradedame spausdinti naują skyrelį „Buvo buvo, kaip nebuvo...“ Šį kartą savo istoriją papasakoti sutiko Medžiotojų ir žvejų draugijos Vilkaviškio skyriaus medžioklės žinovė – Jau daug metų medžioju, bet labiausiai įstrigę tie įvykiai, kurie nutiko jaunystėje. Vienas smagus nuotykis buvo pirmaisiais mano medžioklės metais, kai dar neturėjau patirties. Visi medžiotojai jau stovėjome linijoje, staiga girdžiu – kažkas krebžda. Dirst – ogi toks mažytis žvėriukas bėga visai netoli manęs. Aš šautuvą pasidėjau, manau: mažytis, gražus – kam man jį šauti, geriau pasigausiu. Na, kur tau!.. Paskui išsiaiškinau, kad ten buvo šeškas. Gal jį šunys iš kokios žabų krūvos išvijo... O pagauti jo niekaip nepagausi, būtų tik rankas sukandžiojęs. Vyrai paskui ilgai iš manęs juokėsi, kad šešką norėjau rankomis pagauti. Tais pirmaisiais metais buvo ir dar vienas nutikimas. Vyresnių medžiotojų buvau įgąsdinta, kad sužeistas šernas puola žmones. Taigi kartą netoli Budavonės miško prie tokios pelkės medžiojome stirnas ir šernus. Susidėjau į šautuvą stirninius šovinius ir staiga iš žingsnių jaučiu, kad ateina šernas. Pamojau kaimynui eiti arčiau ir tyliai sakau: „Šernas...“ Dar linktelėjau, kad būtų atsargus, nes netoli varovai. Tas nusitaikė ir šovė. Šernas bėgt, žmogus – paskui jį. Staiga žvėris apsisuko ir nėrė atgal – trenkė tiesiai tam medžiotojui per kojas... Tas parkrito – ir kad suriko!.. O aš stoviu ir nežinau, ką daryti – ar šokti į pelkę, kad manęs nepultų, ar ne... Ir rėkiu visa gerkle: „Vyrai, šaukit, vyrai, šaukit!“ Paskui jie manęs klausė: „Tai ko tu pati nešovei?“ O aš iš tos baimės ir pamiršau, kad šautuvą turiu... Publikuota: 2008-02-08 16:08:57 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|