|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-02-01 17:32
|
|
|
Į šventę kviečia persirengėlis.
Kaip reikšmingiausia šventė
Užgavėnės – vienintelė ryški liaudies kalendoriaus šventė, kurios nėra švenčių datas reglamentuojančiame bažnytiniame Grigaliaus kalendoriuje. Krikščioniškos apeiginės tradicijos požiūriu Užgavėnės tėra eilinis antradienis prieš prasidedantį gavėnios pasninką. Tačiau žemdirbiams Užgavėnės visada turėjo svarbiausios metinės šventės bruožus. Užgavėnių metu atliekami ritualai prilygo pačių reikšmingiausių kalendorinio ciklo švenčių apeigoms ar net jas lenkė. Išskirtinį Užgavėnių archajiškumą lėmė tai, jog jų apeigų nereikėjo derinti su bažnytinių švenčių kalendoriniais aspektais.
Bent trumpai pristatysiu pagrindinius šios unikalios šventės bruožus, kurių dauguma jau baigia sunykti, įgauna visai kitą reikšmę, o kartais – ir formą.
Persirengėliai būdavo laukiami
Vienas iš ryškiausių ir mums visiems bene geriausiai žinomų Užgavėnių akcentų – persirengėlių vaikštynės.
Kaukėti svečiai be išimties aplankydavo kiekvieną sodybą. Šėlstantis persirengėlių būrys sodybos šeimininkams prikrėsdavo begales eibių: pribarstydavo pelenų, aplaistydavo vandeniu, ištepliodavo suodžiais, bet šeimininkai dėl to nepykdavo, svečius pavaišindavo, apdovanodavo.
Užgavėnių persirengėliai buvo laukiami kiekvienuose namuose, nes jų linkėjimai garantuodavo ateinančių metų sėkmę tiek ūkinėje veikloje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Reikia pažymėti, jog dabartinės persirengėlių vaikštynės gerokai skiriasi nuo ankstesnės tradicijos.
Pasigendama aktyvumo
ir reiklumo
Šiandieniniai Užgavėnių persirengėlių vaikštynių dalyviai, galima sakyti, tėra tik vaikai. Vaikų vaidmens suaktyvėjimas tokioje mūsų protėviams svarbioje šventėje liudija, jog ji degraduoja – praranda savo pirminę reikšmę, tradicija lėtai miršta. Ne kartą teko girdėti, jog vaikų būriai, per Užgavėnes lankantys namus, ne vienam kelia pasipiktinimą. Vyresnieji skundžiasi, jog Užgavėnės tapo jau nebe švente, o pinigų kaulijimo diena.
Į namus užklydę persirengėliai jau nebesveikina šeimininkų, o be didesnių užuolankų tiesiog paprašo pakratyti piniginę. Net blynai jiems nereikalingi. Gal ir liūdna, bet tokią šventės tradiciją suformavo ne kas kitas, o mes patys.
Seniau vaikštynėse dalyvaudavo vien tik vyriškos lyties asmenys. Moterų įsitraukimas į persirengėlių eitynes Lietuvos kaime – vėlyvas reiškinys. O apie vaikų būrius, lakstančius po kaimą su kaukėmis, nebuvo nė kalbos. Kaimo vyrai, tokį būrį sutikę, kaulytojams gerokai iškarštų kailius. Nesinori moralizuoti, bet jei žmonių bendruomenė būtų aktyvesnė – ir Užgavėnės būtų kitokios, vaikams nereikėtų perimti suaugusiųjų pareigos.
Kiekvienos sodybos šeimininkui, kurio namus šiemet aplankys persirengėliai, siūlyčiau šiuos gerokai „pašokdinti“. Tegul pasako gražias šeimininkų pasveikinimo oracijas, padainuoja, pašoka, išeidami padėkoja, laimės namams palinki. Jei jau prisiimi atsakomybę ir esi tradicijos skleidėjas, šią pareigą reikia atlikti atsakingai ir tinkamai.
Du personažai – kaip naujadaras
Dar vienas svarbus Užgavėnių akcentas – Kanapinio ir Lašininio kova. Šios kaukės yra atsiradusios tik XX a. 3–4 dešimtmečių tradicijoje. Kai kuriose senas persirengimo tradicijas turinčiose vietovėse šie personažai iš viso nebuvo žinomi, neturėjo aiškaus vaidmens. Gerokai skyrėsi ir personažų išvaizda. Tik tuomet, kai šis duetas išpopuliarėjo, jie įgijo prie vardų pritaikytą išvaizdą. Ten, kur Lašininio ir Kanapinio veiksmai buvo pritaikomi prie apeiginio vaikštynių konteksto, Lašininio pasirodymas turėjo užtikrinti skalsą, o Kanapinis savo veiksmais pažymėdavo kokybiškai naujo laiko įsigalėjimą. Tik tuomet, kai persirengėlių vaikštynės tapo tiesiog Užgavėnių karnavalu, išpopuliarėjo ir mums gerai žinoma Kanapinio ir Lašininio kova.
Beje, teigti, jog Lašininio ir Kanapinio kova simbolizuoja žiemos ir pavasario kovą, yra klaidinga.
Užgavėnės neturi jokio tiesioginio ryšio su pavasariu. Tai tokia pat žiemos šventė, kaip ir Kalėdos. Pastarasis Lašininio ir Kanapinio kovos aiškinimas išpopuliarėjo tik apie 1980 metus ir pamažu tapo mūsų tradicijos dalimi. Iš tikrųjų Lašininio ir Kanapinio kova suaugusieji mažiems vaikams stengdavosi paaiškinti, kodėl per pasninką iš kasdienio valgiaraščio dingdavo mėsa ir vėl jame atsirasdavo tik per Velykas.
Kuo riebiau, užgeriant alumi
Verta pakalbėti ir apie Užgavėnių valgius bei būrimus. Valgyti šios šventės metu buvo raginama kuo daugiau – 7–12 kartų – ir sočiau: „Kad pilvas už kaktą būtų kietesnis.“ Sotumas turėjo užtikrinti gerus metus.
Tradiciniai senųjų Užgavėnių valgiai buvo riebi putra iš ruginių miltų raugo ar burokų rasalo, vėdarai, kugelis, kiunkė (šutintos bulvės su mėsa), riebūs kopūstai, šiupinys, šaltiena, blynai, spurgos. Užsigerdavo alumi. Tikėta, jog Užgavėnių metu vandeniu užgerti negalima, nes tuomet visus metus troškulys kamuos. Taigi rinktis tikrai buvo iš ko. Visą maistą šeimyna stengdavosi suvalgyti iki vidurnakčio, nes po jo prasidėdavo gavėnia.
Stebuklingos galios
Tikėta, jog Užgavėnių maisto likučiai turi maginių galių. Jei visus metus užantyje nešiosiesi ryšelį su Užgavėnių valgio likučiais, tai vištos bus dėslios, bloga akis nenužiūrės. Nuo Užgavėnių išsaugotas mėsos gabalėlis garantavo, jog pelės namų nepuls. Tikėta, jog Užgavėnių valgių riebalais pavasarį prieš pirmąjį arimą patepus žagrę suartoje dirvoje usnys nežels. O jei tokiais taukais išsitepsi rankas bei kojas ir jų neplausi iki Pelenų dienos ryto, tais metais gyvatės neįgels.
Atkeliavo iš slavų
Šiandieninėse Užgavėnėse ypač populiarūs blynai. Nors jie beveik tapę šventės simboliu, reikia pažymėti, jog šis valgis į mūsų kultūrą atkeliavęs iš slavų tradicijos. Lietuvoje Užgavėnių metu buvo akcentuojamas mėsos, ypač riebios kiaulienos, valgymas. Neteisingas ir teiginys, jog Užgavėnių blynai yra sugrįžtančios pavasario saulės simbolis. Blynai – apeiginis slavų valgis, kuris gaminamas mirusiųjų vėlėms pavaišinti. Taigi, kaip ir per kitas šventes, Užgavėnių metu taip pat prisimenami ir pagerbiami mirusieji.
Burtai – kaip kelias į sėkmę?
Užgavėnių metu buvo tikėta ne tik maisto likučių magine galia. Gausu ir būrimų, kuriuos norėtųsi priminti. Gal skaitytojai ras sau tinkamą ir jį sėkmingai pritaikys, taip užsitikrindami metų sėkmę?
Per Užgavėnes visi stengdavosi kuo daugiau važinėtis, lankyti kaimynus, nes tai garantavo gerą linų derlių.
Iškritus iš rogių, reikia sniege gerai pasivolioti – taip padėsi pašalui iš žemės greičiau išeiti.
Suvalkiečiai tą dieną prie rambesnio arklio kinkydavo jauną kumeliuką, kurį pirmą kartą pravažinėdavo. Tikėta, kad tuomet arkliai sveikesni ir riebesni būsią.
Buvo nemalama girnomis, nevejami pančiai, kad vasarą didelių vėjų nebūtų, viesulai stogų nenuneštų. Per Užgavėnes vengta šukuoti plaukus, kad vištos daržų neiškapstytų. Tikėta, kad per Užgavėnes sutrypus kojomis kepurę, baravykai augs kaip kepurės.
Krosnį šeimininkės taip pat stengdavosi užsikurti anksčiau už kaimynes. Pirma užsikūrusi visus metus darbuose pirmaus. Kad javai geriau augtų, vyrai stengdavosi ant laukų išvežti bent vieną vežimą mėšlo.
Užgavėnės pasižymi ir meilės burtų gausa. Tą dieną buvo skinamos ir į vandenį merkiamos vyšnių šakelės. Jei šakelė iki Velykų pražysta – mergina greitai ištekės. Jei lapeliai neišsiskleidžia, ji tais metais liks be poros. Jei šakelė sukrauna žiedus, bet Velykų rytą juos numeta, visus metus nesėkmės persekios. Klausytasi, iš kur šunys loja – iš ten lauk piršlių.
Užgavėnės – viena iš daugelio mūsų švenčių, kuri skeptikams puikiai įrodo, jog lietuviai švęsti mokėjo ir šventė taip, kaip dažnas šiandien jau nebemoka. Šventė vienijo šeimas, bendruomenes, ištisus kaimus. Mūsų seneliai mokėjo vieni kitiems tinkamai palinkėti gerovės visais metais. Tad pasistenkime išsaugoti savo šventes, perimti jų gražias tradicijas, taip vėl susitelkdami į vieną nedalomą, suprantančią ir pagalbos negailinčią bendruomenę.
Baigdama noriu visiems palinkėti gero užsigavėjimo. Nes kai mes užsigavime, užsigavi (liaujasi) ir mūsų bėdos.
Agnė MILIAUSKAITĖ
Jono Basanavičiaus sodybos-muziejaus muziejininkė etnologė
Užgavėnės – vienintelė ryški liaudies kalendoriaus šventė, kurios nėra švenčių datas reglamentuojančiame bažnytiniame Grigaliaus kalendoriuje. Krikščioniškos apeiginės tradicijos požiūriu Užgavėnės tėra eilinis antradienis prieš prasidedantį gavėnios pasninką. Tačiau žemdirbiams Užgavėnės visada turėjo svarbiausios metinės šventės bruožus. Užgavėnių metu atliekami ritualai prilygo pačių reikšmingiausių kalendorinio ciklo švenčių apeigoms ar net jas lenkė. Išskirtinį Užgavėnių archajiškumą lėmė tai, jog jų apeigų nereikėjo derinti su bažnytinių švenčių kalendoriniais aspektais.
Bent trumpai pristatysiu pagrindinius šios unikalios šventės bruožus, kurių dauguma jau baigia sunykti, įgauna visai kitą reikšmę, o kartais – ir formą.
Vienas iš ryškiausių ir mums visiems bene geriausiai žinomų Užgavėnių akcentų – persirengėlių vaikštynės.
Kaukėti svečiai be išimties aplankydavo kiekvieną sodybą. Šėlstantis persirengėlių būrys sodybos šeimininkams prikrėsdavo begales eibių: pribarstydavo pelenų, aplaistydavo vandeniu, ištepliodavo suodžiais, bet šeimininkai dėl to nepykdavo, svečius pavaišindavo, apdovanodavo.
Užgavėnių persirengėliai buvo laukiami kiekvienuose namuose, nes jų linkėjimai garantuodavo ateinančių metų sėkmę tiek ūkinėje veikloje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Reikia pažymėti, jog dabartinės persirengėlių vaikštynės gerokai skiriasi nuo ankstesnės tradicijos.
Šiandieniniai Užgavėnių persirengėlių vaikštynių dalyviai, galima sakyti, tėra tik vaikai. Vaikų vaidmens suaktyvėjimas tokioje mūsų protėviams svarbioje šventėje liudija, jog ji degraduoja – praranda savo pirminę reikšmę, tradicija lėtai miršta. Ne kartą teko girdėti, jog vaikų būriai, per Užgavėnes lankantys namus, ne vienam kelia pasipiktinimą. Vyresnieji skundžiasi, jog Užgavėnės tapo jau nebe švente, o pinigų kaulijimo diena.
Į namus užklydę persirengėliai jau nebesveikina šeimininkų, o be didesnių užuolankų tiesiog paprašo pakratyti piniginę. Net blynai jiems nereikalingi. Gal ir liūdna, bet tokią šventės tradiciją suformavo ne kas kitas, o mes patys.
Seniau vaikštynėse dalyvaudavo vien tik vyriškos lyties asmenys. Moterų įsitraukimas į persirengėlių eitynes Lietuvos kaime – vėlyvas reiškinys. O apie vaikų būrius, lakstančius po kaimą su kaukėmis, nebuvo nė kalbos. Kaimo vyrai, tokį būrį sutikę, kaulytojams gerokai iškarštų kailius. Nesinori moralizuoti, bet jei žmonių bendruomenė būtų aktyvesnė – ir Užgavėnės būtų kitokios, vaikams nereikėtų perimti suaugusiųjų pareigos.
Kiekvienos sodybos šeimininkui, kurio namus šiemet aplankys persirengėliai, siūlyčiau šiuos gerokai „pašokdinti“. Tegul pasako gražias šeimininkų pasveikinimo oracijas, padainuoja, pašoka, išeidami padėkoja, laimės namams palinki. Jei jau prisiimi atsakomybę ir esi tradicijos skleidėjas, šią pareigą reikia atlikti atsakingai ir tinkamai.
Dar vienas svarbus Užgavėnių akcentas – Kanapinio ir Lašininio kova. Šios kaukės yra atsiradusios tik XX a. 3–4 dešimtmečių tradicijoje. Kai kuriose senas persirengimo tradicijas turinčiose vietovėse šie personažai iš viso nebuvo žinomi, neturėjo aiškaus vaidmens. Gerokai skyrėsi ir personažų išvaizda. Tik tuomet, kai šis duetas išpopuliarėjo, jie įgijo prie vardų pritaikytą išvaizdą. Ten, kur Lašininio ir Kanapinio veiksmai buvo pritaikomi prie apeiginio vaikštynių konteksto, Lašininio pasirodymas turėjo užtikrinti skalsą, o Kanapinis savo veiksmais pažymėdavo kokybiškai naujo laiko įsigalėjimą. Tik tuomet, kai persirengėlių vaikštynės tapo tiesiog Užgavėnių karnavalu, išpopuliarėjo ir mums gerai žinoma Kanapinio ir Lašininio kova.
Beje, teigti, jog Lašininio ir Kanapinio kova simbolizuoja žiemos ir pavasario kovą, yra klaidinga.
Užgavėnės neturi jokio tiesioginio ryšio su pavasariu. Tai tokia pat žiemos šventė, kaip ir Kalėdos. Pastarasis Lašininio ir Kanapinio kovos aiškinimas išpopuliarėjo tik apie 1980 metus ir pamažu tapo mūsų tradicijos dalimi. Iš tikrųjų Lašininio ir Kanapinio kova suaugusieji mažiems vaikams stengdavosi paaiškinti, kodėl per pasninką iš kasdienio valgiaraščio dingdavo mėsa ir vėl jame atsirasdavo tik per Velykas.
Verta pakalbėti ir apie Užgavėnių valgius bei būrimus. Valgyti šios šventės metu buvo raginama kuo daugiau – 7–12 kartų – ir sočiau: „Kad pilvas už kaktą būtų kietesnis.“ Sotumas turėjo užtikrinti gerus metus.
Tradiciniai senųjų Užgavėnių valgiai buvo riebi putra iš ruginių miltų raugo ar burokų rasalo, vėdarai, kugelis, kiunkė (šutintos bulvės su mėsa), riebūs kopūstai, šiupinys, šaltiena, blynai, spurgos. Užsigerdavo alumi. Tikėta, jog Užgavėnių metu vandeniu užgerti negalima, nes tuomet visus metus troškulys kamuos. Taigi rinktis tikrai buvo iš ko. Visą maistą šeimyna stengdavosi suvalgyti iki vidurnakčio, nes po jo prasidėdavo gavėnia.
Tikėta, jog Užgavėnių maisto likučiai turi maginių galių. Jei visus metus užantyje nešiosiesi ryšelį su Užgavėnių valgio likučiais, tai vištos bus dėslios, bloga akis nenužiūrės. Nuo Užgavėnių išsaugotas mėsos gabalėlis garantavo, jog pelės namų nepuls. Tikėta, jog Užgavėnių valgių riebalais pavasarį prieš pirmąjį arimą patepus žagrę suartoje dirvoje usnys nežels. O jei tokiais taukais išsitepsi rankas bei kojas ir jų neplausi iki Pelenų dienos ryto, tais metais gyvatės neįgels.
Šiandieninėse Užgavėnėse ypač populiarūs blynai. Nors jie beveik tapę šventės simboliu, reikia pažymėti, jog šis valgis į mūsų kultūrą atkeliavęs iš slavų tradicijos. Lietuvoje Užgavėnių metu buvo akcentuojamas mėsos, ypač riebios kiaulienos, valgymas. Neteisingas ir teiginys, jog Užgavėnių blynai yra sugrįžtančios pavasario saulės simbolis. Blynai – apeiginis slavų valgis, kuris gaminamas mirusiųjų vėlėms pavaišinti. Taigi, kaip ir per kitas šventes, Užgavėnių metu taip pat prisimenami ir pagerbiami mirusieji.
Užgavėnių metu buvo tikėta ne tik maisto likučių magine galia. Gausu ir būrimų, kuriuos norėtųsi priminti. Gal skaitytojai ras sau tinkamą ir jį sėkmingai pritaikys, taip užsitikrindami metų sėkmę?
Per Užgavėnes visi stengdavosi kuo daugiau važinėtis, lankyti kaimynus, nes tai garantavo gerą linų derlių.
Iškritus iš rogių, reikia sniege gerai pasivolioti – taip padėsi pašalui iš žemės greičiau išeiti.
Suvalkiečiai tą dieną prie rambesnio arklio kinkydavo jauną kumeliuką, kurį pirmą kartą pravažinėdavo. Tikėta, kad tuomet arkliai sveikesni ir riebesni būsią.
Buvo nemalama girnomis, nevejami pančiai, kad vasarą didelių vėjų nebūtų, viesulai stogų nenuneštų. Per Užgavėnes vengta šukuoti plaukus, kad vištos daržų neiškapstytų. Tikėta, kad per Užgavėnes sutrypus kojomis kepurę, baravykai augs kaip kepurės.
Krosnį šeimininkės taip pat stengdavosi užsikurti anksčiau už kaimynes. Pirma užsikūrusi visus metus darbuose pirmaus. Kad javai geriau augtų, vyrai stengdavosi ant laukų išvežti bent vieną vežimą mėšlo.
Užgavėnės pasižymi ir meilės burtų gausa. Tą dieną buvo skinamos ir į vandenį merkiamos vyšnių šakelės. Jei šakelė iki Velykų pražysta – mergina greitai ištekės. Jei lapeliai neišsiskleidžia, ji tais metais liks be poros. Jei šakelė sukrauna žiedus, bet Velykų rytą juos numeta, visus metus nesėkmės persekios. Klausytasi, iš kur šunys loja – iš ten lauk piršlių.
Užgavėnės – viena iš daugelio mūsų švenčių, kuri skeptikams puikiai įrodo, jog lietuviai švęsti mokėjo ir šventė taip, kaip dažnas šiandien jau nebemoka. Šventė vienijo šeimas, bendruomenes, ištisus kaimus. Mūsų seneliai mokėjo vieni kitiems tinkamai palinkėti gerovės visais metais. Tad pasistenkime išsaugoti savo šventes, perimti jų gražias tradicijas, taip vėl susitelkdami į vieną nedalomą, suprantančią ir pagalbos negailinčią bendruomenę.
Baigdama noriu visiems palinkėti gero užsigavėjimo. Nes kai mes užsigavime, užsigavi (liaujasi) ir mūsų bėdos.
Agnė MILIAUSKAITĖ
Jono Basanavičiaus sodybos-muziejaus muziejininkė etnologė
Publikuota: 2008-02-01 17:32:14
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|