„Santaka“ / Žmonėms neretai prireikia ir dvasininko žodžio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-04-22 16:25

Dalinkitės:  


Vienas vyriausių Vilkaviškio dekanato kunigų – Vilkaviškio katedros altarista kanauninkas Jonas Baranauskas.

Autorės nuotr.


Žmonėms neretai prireikia ir dvasininko žodžio

Birutė NENĖNIENĖ

Vilkaviškio katedroje aukoti mišių greta energingų, jaunų vikarų ir dekano vis ateina garbaus amžiaus kunigas, švelniai vadinamas „tėveliu“. Kanauninkui Jonui Baranauskui, Katedros altaristai, praėjusieji ir šie metai pažymėti jubiliejais. Rudenį sukako 55-eri, kai gavo kunigystės šventimus, vasarop užklups gražus gyvenimo jubiliejus.

Metų ratas, 1944-aisiais pradėjęs brėžti pasirinkto kelio liniją, susiglaudžia toje pačioje vietoje – Vilkaviškyje. Kunigas J.Baranauskas į Vilkaviškį atsikėlė vasarą. Pro savo kambario naujojoje klebonijoje langą gali pažvelgti į buvusią „Žiburio“ gimnaziją. Matosi ir senoji bažnyčia, kurioje gimnazistai melsdavosi. Taigi kartais net neprašyti atplaukia prisiminimai.



Susitinka bendraklasiai

Kievienais metais nuo 1984-ųjų birželio pirmąjį šeštadienį 1944 metų laidos abiturien- tai susirenka į savo buvusią gimnaziją. Kai sujungė mergaičių ir berniukų klases, drauge baigė gal 40. Dalis jų pasitraukė į Vakarus, kai kam teko Sibiro platybių šaltį patirti, kai kurių seniai nėra gyvų.

Į bendramokslių susitikimus pradėjo atvažinėti ir kitų laidų gimnazistai. Pernai susirinko apie penkiolika. Visą dieną dalijosi šešiasdešimties metų šydu pridengtais jaunystės įspūdžiais.

Vienais metais bendraklasiai buvo susitikę Vištytyje, kur J.Baranauskas klebonavo.



Pasirinkimas buvo aiškus

Jaunuolį pasirinkti kunigystę paskatino katalikiška namų ir mokyklos aplinka. O žinojimas, jog nebus lengva ir dėl sovietinės valdžios spaudimo, būsimajam keliui tik teikė daugiau žavesio.

Gimnazisto akys dažnai nukrypdavo ir į Vilkaviškio kraštovaizdyje itin išsiskiriantį ką tik pastatytą, dar medžių neuždengtą kunigų seminarijos triaukštį, aukščiausią miesto mūrą. Jis matydavosi ir nuo Keturvalakių – gimtųjų namų kiemo. Kaip ir keletas bažnyčių – Gižų, Marijampolės, Bartninkų, Gražiškių, Vilkaviškio, Keturvalakių. 1944 metų gegužės 7 dieną teko stebėti, kaip dar nesugriautoje Katedroje vyskupas V.Padolskis įšventino penkis klierikus į kunigus. Katedroje sekmadienių sumos Mišias aukodavo abu tuometiniai vyskupai A.Karosas ir M.Reinys. Seminarija, vyskupijos kurija Vilkaviškiui teikė tam tikrą dvasinį foną. Neleido studijuoti

Karui pasibaigus, Vilkaviškio kunigų seminarija buvo uždaryta. Kauno kunigų seminarija 1945-aisiais į pirmą kursą priėmė net šimtą jaunuolių. Tačiau prieš 1946 metų Kalėdas seminaristus gerokai atsijojo ir visuose kursuose paliko tik 150 klierikų, šiek tiek studentų atkėlė iš uždarytos Telšių seminarijos. 1949 metais dar mažino klierikų skaičių ir paliko tik 65. J.Baranauskas tuomet mokėsi paskutiniame kurse ir kartu su bendrakursiu, vėliau vyskupu, J.Žemaičiu, pakliuvo į išmestųjų būrį. Tačiau seminarijos vadovybei pavyko įtikinti valdžią, kad šiuos klierikus būtų leista įšventinti į kunigus.

Žvelgdamas į 1949–1950 mokslo metų seminarijos baigimo vinjetę, J.Baranauskas prie dažnos pavardės priduria: buvo suimtas, mirė lageryje. Iš bendrakursių dabar likę aštuoniese, Vilkaviškio vyskupijoje tik jiedu su vyskupu J.Žemaičiu.



Neramūs metai

Atleistas iš seminarijos J.Baranauskas glaudėsi Šilavoto parapijoje ir neakivaizdžiai mokėsi.

Per didįjį 1949 metų kovo mėnesio vežimą į Sibirą, jis iš šeimos narių Lietuvoje liko vienas.

Tėvus iš Krasnojarsko krašto paleido po septynerių metų. Jie negalėjo pasidžiaugti sūnaus kunigystės šventimais, o jaunam kunigui prasidėjo sunkūs išbandymų metai.

Valdžia kontroliavo kunigų parapijose skaičių, uždarinėjo bažnyčias, veikusias ne valsčių centruose, suiminėjo kunigus.

Tačiau ir tarybiniais laikais, pasak J.Baranausko, ne visuose rajonuose dvasininkija ir Bažnyčia buvo puolama vienodai aršiai. Tai priklausė nuo buvusių valdžioje nusiteikimo, o N.Chruščiovo laikais pasijautė atšilimas.

Nauja persekiojimų banga prasidėjo septinto dešimtmečio pradžioje. Kunigo neareštuodavo, bet atimdavo registracijos pažymėjimą, be kurio neturėjo teisės dirbti parapijoje.

Kunigas J.Baranauskas gali savo patirtimi paliudyti, ką reiškė 40 kunigystės metų (nuo įšventinimo 1949 metais iki atgimimo 1989-aisiais) dirbti tarybinėje, ateistinėje aplinkoje.



Iš parapijos į parapiją

Pirmoji J.Baranausko parapija buvo Šilavotas.

Paskui trumpai dirbo Ilguvoje, Barzduose (Šakių rajone).

Nuo 1952-ųjų devyneriems metams nukėlė į Dzūkiją, į Šlavantus, po to beveik trejus metus vikaravo Kalvarijoje.

1963 metais pradėjo dirbti Krosnoje.

1977-aisiais buvo perkeltas į Miroslavo parapiją, kur prabėgo visas dvidešimtmetis. Nuo 1997-ųjų septynerius metus klebonavo Vištytyje.



Vienas iš vyriausių

1994 metais vyskupas J.Baranauskui suteikė kanauninko laipsnį. Kunigas juokavo: „Norėjo mane seną papuošti, tai plačią juostą davė“.

Vilkaviškio dekanate tarp dvasininkų tėra tik vienas už jį vyresnis – Virbalio tėvelis V.Bilius, kuriam šį balandį sukako 95-eri ir kuris Virbalyje užsibuvęs net nuo 1945 metų. Kun. J.Baranauskas sako, jog visais laikais buvo ir yra įvairiai vertinančių Bažnyčią, dvasininkus. Draudimo laikais jautėsi, jog žmonių tikėjimo šaknys dar neišrautos, yra tvirtos. „Per dešimtmečius jos nudžiūvo, dabar reikia persodinti ir prigydyti“, – sakė kunigas.



Nesijaučia vienišas

Su Vilkaviškio altarista kalbėjomės aną savaitę, kurią Lietuvos Katalikų bažnyčios vyskupai buvo paskelbę maldų už pašaukimus į dvasininkų tarnystę savaite. Pasak garbaus amžiaus kunigo, pašaukimų kunigystei krizė šiuo metu jaučiama visame pasaulyje. Bet dvasininkų reikės ir ateities žmonėms.

Kiekvienam kunigui džiugiausia, kai tėvai atsiveda į Bažnyčią savo vaikus arba teiraujasi, domisi dėl sakramentų jiems teikimo.

Kunigą J.Baranauską ne kartą nudžiugino žmonių padėkos už į jų širdis pataikiusį žodį, patarnavimą. Yra nustebinę aptarnautų parapijų žmonės, kai prisimindavo per gimtadienį ar kita proga, kam pats neteikia ypatingos reikšmės.

Altarista ir be parapijos nesijaučia vienišas. Sulaukia vieno kito bičiulio, be galo mėgsta skaityti. Dar nepamiršęs gimnazijoje ir seminarijoje išmoktų prancūzų ir lotynų kalbų, klausosi Vatikano radijo, seka Lietuvos ir pasaulio gyvenimą.



Klebonas ratukuose!

Vištytyje klebonaudamas J.Baranauskas minėjo kunigystės 50-ties metų jubiliejų. Ta proga jį pasiekė Popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimas.

Priminimas apie Krikščionybės jubiliejaus metais iš Popiežaus patirtą malonę, altaristą labai pralinksmina.

„Kelionėje pavargo širdis, ir Virbalio klebonas V.Eidukaitis sugalvojo, jog iš Vatikano radijo tarnybos reikia gauti man invalido ratukus. Įsodino ir audiencijos metu privežė prie Popiežiaus. Šventasis Tėvas mus palaimino, gavome po rožinį, pabučiavome Popiežiaus žiedą. Kažką bandėme sakyti lotyniškai, o jis mums linktelėjo: „lituani“, – apie netikėtai keistomis aplinkybėmis įvykusį susitikimą su Šventuoju Tėvu mena J.Baranauskas.

Vėliau negalavimas praėjo ir ratukų jam daugiau neprireikė. Tačiau gandas apie tai, jog klebonas Vatikane susirgo ir sėdi invalido vežimėlyje pasiekė Vištytį ir gerokai nuliūdino žmones.

Kunigas J.Baranauskas nemato tragedijos dėl to, jei žmonės, atvirai jausmus lieję Popiežiaus laidotuvių dienomis, vėliau savo žodžius primirš. „Juk tai taip žmogiška, svarbiau būtų, kad vis iš naujo įsiklausytume į Popiežiaus žodžius ir laikytumesi jo mokymo“, – sakė pašnekovas.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas