Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-01-31 09:13

---

Lino senukas, pasak drožėjo R.Blažaičio, jau beveik baigtas, vaikui vertėtų imtis kito darbelio, o šį tik laisvalaikiu „pašlifuoti“.

Autorės nuotr.

Pirmadieniais Vilkaviškio kultūros rūmuose įsikūrusioje „Audimo artelėje“ atmosfera tikrai neprimena audėjų sambūrio. Pavakariais čia renkasi tik vyriška draugija, patalpoje nebilda staklės, o kvepia ant grindų susiraičiusiomis medžio drožlėmis.

Ir taip bus per žiemą. Mat čia susirenkantys vaikinai nori išmokti drožybos paslapčių, kurias jiems atskleisti padeda šio amato žinovas Raimundas Blažaitis.

Idėja suburti norinčius „prakalbinti“ medį gimė etnografės Nijolės Skinkienės mintyse. Kultūros rūmų darbuotoja, atsiklaususi drožėjo R.Blažaičio, ar šis sutiktų patarti mėgėjams, parašė projektą Kultūros ministerijos Vaikų ir jaunimo edukacijos fondui. Čia projektas buvo „palaimintas“, tad tuojau pat imtasi ieškoti instrumentų, medžio.

Norinčiųjų netrūko. Dar tik išgirdę apie projektą, į Kultūros rūmus ateidavo vaikai paklausti, kada gi pradės veikti drožėjų būrelis.

Vos tik pradėjus veiklą atėjo 12 vaikų. Pasak N.Skinkienės, jei iš jų nors vienas atras savo pašaukimą, bus tiesiog puiku. Iš pradžių vaikai buvo nuvežti į Ožkabalius, jiems parodyti meistrų darbai, pavadinti „Ožkabalių išdaigų“ vardu. Rudenį jauniesiems drožėjams taip pat suplanuotas susitikimas su „Ožkabalių išdaigų“ kūrėjais, darbas su jais J.Basanavičiaus sodyboje. Tai būtų lyg pirmųjų drožėjų mokymosi metų uždarymas.

– Čia tarsi ir ne būrelis, o, sakyčiau, toks „laisvamanių klubas“, – kaip visada juokavo R.Blažaitis. – Vaikai čia ateina kada nori, būna kiek nori. Dažnai jiems reikia tik patarimo, pradžios, kitiems – daugiau pagalbos, treti dirba ir grįžę namuose.

Kad drožėjai labai rimti vyrukai, jautėsi vos įžengus pro „Audimo artelės“ duris. Čia vyravo darbinė nuotaika ir nesigirdėjo jokių kalbų, tik kaltelių slydimo medžiu garsas.

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos mokinys Vilius sakė čia pradėjęs savo pažintį su medžiu. Anksčiau berniukas nei pliauskos, nei kalto rankose nebuvo turėjęs. Kad yra toks būrelis, dešimtmečiui pasakė mama, tai jis ir atėjęs pažiūrėti. Taip ir liko nuolatinis lankytojas.

– Smagu čia, ramu, – sakė Vilius. – Paėmiau į rankas medžio gabalą ir darbuojuosi kalteliu, žiūriu, kas iš to išeis. Va, jau kažkas panašaus į paukštį – ir vadovas taip sako. Dabar akis ryškinu, tik antakis netyčia nulūžo, – pasakojo apie savo fantastišką paukštį vaikas.

Jo bendraamžis Linas iš tos pačios mokyklos taip pat čia užėjo išgirdęs iš kitų. Kruopštus vaikas baigia išskaptuoti senelį. Kiek sudėtingiau išryškint veido bruožus, išdrožti rankas. Jam visada pataria tikras profesionalas Raimundas, kuris ypač moka bendrauti su vaikais – vis pajuokaudamas, kartu pafantazuodamas.

Prie klubo narių prisijungė ir patirtį drožyboje jau turintis Rimvydas. Jis čia užsuka pabūti vyriškoje kompanijoje ir pasiklausti naudingo patarimo.

Per pusę žiemos keletą darbų jau padarė „Aušros“ vidurinėje mokykloje besimokantis Marius. Berniukas tiesiog užsidegė drožinėjimo aistra ir medžio nepaleidžia iš rankų netgi namuose.

– Įvairius darbus darau, žiūrint, į ką panašus siluetas drožiant išeina, – nelabai linkęs atsiverti Marius. – Patinka drožinėti, ateinu čia kiekvieną pirmadienį, labai daug naudos duoda.

Raimundas Blažaitis sako, kad tikras drožėjas ir turi būti nekalbus, mat nėra kada plepalais užsiiminėti, nes drožinėjimas – kruopštumo reikalaujantis darbas. Ir ne tik kruopštumo. Taip pat – ir ištvermės. Mat jau keletas žmonių susižeidė kaltais rankas, vienas ir nebeateina daugiau...

– Žaizdos šiame amate neišvengiamos, – šypsojosi Raimundas. – O dar ramiau dirbti, kai ant delno jau turi „firminę“ drožėjo nuospaudą. Tada jau neperšti delnai daugiau padirbėjus.

Vadovas sako, kad šis darbas – išskirtinai vyriškas. Nors jis pažįstantis ir porą moterų, kurios sėkmingai drožinėja mažus dirbinius. Nesibodi jos ir didelių, tik tada jau tenka prašyti vyriškos pagalbos. Atpjauti nuo didžiulio rąsto gabalą medžio – tikrai ne moteriškoms jėgoms.

N.Skinkienės teigimu, tokią studiją – mokymus vertėtų pratęsti ir ateityje, nes poreikis akivaizdus. Pasimokyti drožti ateina ir vieno vaiko tėvelis, kitas vaikinukas atvažiuoja net iš Marijampolės.

Gaila, kad pavasariop, iki pat rudens, veiklą teks nutraukti, nes R.Blažaičiui prasidės menininkų plenerai – jo pagrindinis darbas. Į mokymus vėl bus galima ateiti rudenį.

– Daug kas klausia, ar atėjus reikia mokėti, – kalbėjo N.Skinkienė. – Užsiėmimai rengiami nemokamai, kas nori, gali dar ir dabar prisijungti ar ateiti pasiklausti patarimo.

Etnografė sakė, jog stengsis projektą tęsti ir toliau. Jos manymu, reikėtų ir žiedimo bei lipdymo studijos.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---