|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-01-16 16:08
|
|
|
Prelatas Vytautas Gustaitis norėtų, kad žmonės labiau suprastų kalėdojimo prasmę.
Autorės nuotr.
Birutė NENĖNIENĖ
Po Trijų karalių Vilkaviškyje ir panašiai tuo pat metu kitose rajono vietovėse parapijų kunigai pradėjo kalėdojimą – savo parapijiečių lankymą. Priklausomai nuo skaičiaus šeimų, pageidaujančių priimti kunigą savo namuose, kalėdojimo laikas užsitęsia iki gavėnios pradžios, kartais – ir ilgiau. Vilkaviškio parapijos tikinčiųjų lankymo grafikas šiemet nutįso iki šv. Kazimiero – kovo 4-osios.
Sena tradicija
Kalėdojimo paprotys atsirado truputį daugiau nei prieš 500 metų. Po Tridento Bažnyčios susirinkimo (Tridento visuotinis susirinkimas vyko 1543–1563 m.) vyskupams buvo įsakyta lankyti vyskupijas, o klebonams – parapijiečius. Kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijos“, išleistos Bostone, X tome, svarbiausias kalėdojimo tikslas buvo pažinti savo parapijiečių moralinę ir materialinę būklę, paraginti atlikti religines praktikas, sutaikyti susivaidijusius, aplankyti ligonius ir pan. Paprastai kalėdojimo metu klebonas palaimindavo namus, patikrindavo vaikų ir jaunimo tikėjimo tiesų žinojimą, palikdavo korteles velykinei išpažinčiai kontroliuoti, apdovanodavo lankomuosius knygelėmis, paveikslėliais, sudarydavo statistinius parapijiečių sąrašus.
Vyresniosios kartos žmonės, ypač augę kaime, su nostalgija prisimena kalėdojimą, kai belaukiant kunigo būdavo švarinami namai, o tilindžiuojantys varpeliai pranešdavo apie per kaimą arklių traukiamomis rogėmis besiartinančius kalėdotojus. Paskui praėjo keli draudimų dešimtmečiai, kai kunigo apsilankymas šeimoje ar pas ligonį būdavo prilyginamas nusikaltimui.
Jau beveik dvidešimt metų, kai nepriklausomoje Lietuvoje niekas nevaržo mūsų pasirinkimų, o dvasininkas drąsiau pasikviečiamas į bet kuriuos namus.
Kalėdojimo esmė per daugelį metų nepakito, tik pasikeitė žmonės ir jų samprata. Apie kalėdojimą plačiau kalbėjomės su Vilkaviškio dekanu prelatu Vytautu GUSTAIČIU.
Skirtingi dalykai
Prieškarinėje Lietuvoje kalėdojimui buvo skiriamas laikotarpis tarp Kalėdų ir Pelenų dienos. Tačiau tada didelė dalis žmonių gyveno kaimuose ir nedirbdavo „valdiškuose“ darbuose, be to, dažna parapija turėdavo du kunigus – kleboną ir vikarą, o kalėdoti pradėdavo nuo ankstyvo ryto. Šiais laikais žmonės gali kunigą priimti dažniausiai tik po darbo, todėl Vilkaviškyje pradedama kalėdoti nuo 16 valandos. „Kai žmonės aiškina, jog kunigo nepriims, nes dirba, tai tuo pasako, kad nenori priimti, nes, kaip liaudis sako, prie gero noro nėra blogo oro“, – kalbėjo pašnekovas.
Kunigo atėjimas pas žmogų į namus ir kalėdojimas yra skirtingi dalykai. Kunigas gali ateiti kaip pas pažįstamą arba pakviestas (pas ligonį, pašventinti namus ar pan.) ir padėti išspręsti konkrečią dvasinę problemą. Tačiau Bažnyčios kanonų teisė įpareigoja kunigą savo parapijiečius aplankyti kartą per metus, jei yra fizinės galimybės. Vilkaviškio parapija didelė, todėl skirstoma į dvi dalis ir kunigai žmones aplanko kas dvejus metus.
Nuo seniausių laikų išlikusios pagrindinės kalėdojimo funkcijos: užmegzti su kiekvienu žmogumi asmenišką, tegul ir trumpą, kontaktą bei pašventinti namus, palaiminti šeimą. Žmonėms kyla klausimas, kam vis reikia šventinti namus, jei vieną kartą jie jau buvo pašventinti. „Atsakymas labai paprastas: daugiausia nuodėmių padarome namuose. Juose dažniausiai įvyksta visokių nesusipratimų, juose susikuriame įvairiausius, ne pačius geriausius ir teisingiausius, planus. Pripažinkime, kad nėra idealių namų. Todėl pravartu kunigui apsilankius visiems šeimos nariams kartu susitelkti nors trumpai maldai, pamąstymui, taip pat tai yra puiki galimybė kunigo paklausti rūpimų dalykų“, – aiškino V.Gustaitis.
Kunigai nesiveržia,
žmonės varžosi
Tiek mieste, tiek kaimo parapijose nusistovėjusi tvarka, kad aktyvesni parapijiečiai pasiteirauja, kuriose šeimose bus laukiama kalėdojančio kunigo, ir jis lanko tik norą išreiškusias šeimas, prievarta nesibeldžia į nelaukiančiųjų duris. Kai kurie jauni kunigai pasakojo, jog pirmąkart kalėdodami drąsiai užsukdavo ir pas nelaukiančiuosius. Nė iš vienų namų nebuvo išprašyti, tačiau kitais metais jau turėjo supratimą, kur nėra pageidaujami. Miesto daugiabučių namų gyventojai dažniausiai aiškinasi, jog kalėdojančio kunigo nedrįsta priimti dėl to, kad nežino, apie ką su juo kalbėti, kaip sutikti, namus paruošti.
„Yra sena tradicija, jog kambaryje, kuriame bus priimamas kunigas, stalas užtiesiamas balta staltiese, padedamas kryželis. Žvakė nėra būtina, bet jei ji būtų uždegama, tai tik suteiktų jaukumo, kaip ir belaukiant kurio kito svečio“, – sakė kun. V.Gustaitis. Po bendros maldos ir namų pašventinimo kunigas užpildo ar patikslina kartoteką. Kunigai žino ir moka, kaip užkalbinti lankomuosius, tačiau ne visada užsimezga pokalbis. Pagaliau ir laikas yra ribotas, kada daugiabučiuose vienu kartu tenka aplankyti keliasdešimt šeimų. Todėl dekanas ne vienus metus brandina svajonę ir perša mintį kalėdojant tik pašventinti namus, o daugiabučio žmonėms sutartu laiku susirinkti, tarkime, parapijos valgyklėlėje ar salėje ir išsiaiškinti rūpimus tikėjimo, religijos ir kitokius klausimus, kurie dažnai būna panašūs.
Tačiau žmonės drovisi ne tik kunigo, bet ir vienas kito. „Toks pabendravimas padėtų suartėti, suprasti, kad esame bendruomenė“, – sakė prelatas ir pasidžiaugė, jog vieno namo gyventojai šiemet jau mąsto apie tokį susitikimą. Džiugina tai, kad individualių namų gatvėse arba kaimų gyvenvietėse po kunigo kalėdojimo kartais susirenka kelios šeimos pabūti kartu, pasikalbėti.
Niekas nenustebins
Kai kurie žmonės aiškina, jog kalėdojantį kunigą nepatogu priimti, nes jų butas neremontuotas, baldai prasti, pagaliau – neturintys gražių indų, jei reikėtų pavaišinti. Pasak prelato, kunigas eina ne švaros ir tvarkos patikrinti ar gyvenimo lygio įvertinti.
„Mes juk einame pas žmones. Nė vienas kunigas neužaugo rūmuose, esame kilę iš paprastų šeimų, valgę iš visokių indų, o gausesnėje šeimoje vaikystės metais – ir iš vieno dubens, todėl mūsų niekas nenustebins. Net šiukšlių krūva, nors tokiu atveju suprastume, kad esame nelaukiami. Iš kunigo kalėdojimo nereikia daryti parado“, – sakė pašnekovas.
Kaip perspėjimo signalas
Dekanas sakė, jog kalėdojantys kunigai neturi tikslo kontroliuoti, ar žmonės lanko bažnyčią, nes tai esąs jų pačių sąžinės reikalas. Tačiau neįsileisdamas kunigo į namus žmogus parodo, jog nenori turėti ryšio su Bažnyčia ir nelaiko savęs tos parapijos bendruomenės nariu. Kaip kitaip galvosi, jei kartą per metus (ar dvejus) lankantis kunigui nerandama galimybės jo priimti kelioms minutėms.
„Tai kaip signalas, jog žmogus nenori domėtis Bažnyčios reikalais, prisidėti auka prie išlaikymo. Juk Bažnyčią turėtų išlaikyti ne tik tie, kurie ateina kiekvieną sekmadienį į šv. Mišias, bet visi bendruomenės nariai, prisidėdami pagal savo galimybes. Bažnyčios nariu tampama per Krikštą, o parapijos tikinčiųjų bendruomenės nariu tampama apsigyvenus atitinkamoje teritorijoje“, – kalbėjo V.Gustaitis. Pasak jo, per kalėdojimą į parapijos sąrašus neįtrauktas žmogus vėliau liktų lyg ir už jos ribų įvairiais savo asmeninio gyvenimo atvejais.
Aukas dalijasi
Žmonėms susiformavęs toks įvaizdis, kad kunigai kalėdoja vien dėl to, kad susirinktų pinigų. Tai visais laikais yra labai aktualus klausimas, nes kartais žmogus sako neįsileisiąs kunigo todėl, jog neturi iš ko duoti aukos. Tačiau nėra tekę girdėti žmonių nusiskundimų, kad kalėdodamas kunigas reikalautų pinigų. Vyskupų konferencijos nutarimu kalėdojimo metu 50 procentų kunigų surinktų aukų atiduodama Bažnyčios reikalams, likusi dalis pasidalijama tarp parapijoje dirbančių kunigų ir kitų tarnų. Pavyzdžiui, Vilkaviškyje – seselių vienuolių išlaikymui. Aukų rinkimas Bažnyčioje yra natūralus dalykas, nes nei kunigams, nei jos tarnams valstybė atlyginimų nemoka.
Jaudinantys prisiminimai
Gerokai prieš Atgimimą Vilkaviškio parapijoje vikaru dirbęs V. Gustaitis prisiminė, jog tuo laiku nekalėdodavo, namų pašventinti pasikviesdavo tik atskiros šeimos. Tačiau neišdildomą įspūdį palikęs dvejų metų kalėdojimas Kalvarijos parapijoje. Kaip kas galėjo, taip tas ruošėsi – vieni nuo vartelių iki durų nutiesdavo kilimą, kiti takelį smėliu pabarstydavo, su ašaromis akyse kunigo laukdavo. Vėliau, atgavus Nepriklausomybę, žmonės apsiprato ir jau neišsaugojo kalėdojimo tradicijos dvasios, susitikimo su dvasininku žavesio.
Ne tik po Nepriklausomybės atgavimo, kai kunigai pradėjo laisvai kalėdoti, bet ir dabar šeimose jie patiria daug nuostabių dalykų, žmonių atsivertimų. Namuose žmonės įsidrąsina paklausti ir išsiaiškinti ne vienus metus jiems rūpėjusius dvasinius klausimus. Pasak dekano, visada yra malonu ir gera, kai žmonės atsiveria, kai laukia ir pasitiki. Kunigas yra toks pat žmogus, tik eina skelbdamas Bažnyčios mokymą. Ir niekam nereikia baimintis, kad išsakytą problemą pagarsins per pamokslą.
Lankant šeimas pasitaiko ir kuriozinių atvejų. Būna, kad kunigo belaukiant „ant kamščio užmynusį“ vyrą šeimininkė uždaro vonioje, pasitaiko, kad viename kambaryje suaugusieji priima dvasininką, o į kitą sulindęs jaunimėlis visu garsu leidžia muziką. „Nelabai kaip jautiesi, bet išeini su viltimi, kad gal kitais metais ir jie pasirodys“, – prisipažino dekanas.
Vieni kitiems reikalingi
Kalėdojimas – ir tradicija, ir kunigo pareiga. Ką tai duoda žmogiškąja prasme?
Pasak V.Gustaičio, visų pirma – atrandami žmonės, kurie vienu ar kitu atveju savo gebėjimais įsijungia į parapijos gyvenimą. Artimiau susipažįstama su tais žmonėmis, kuriuos tik retkarčiais ir iš toli tenka matyti, o sužinojęs jų problemas kunigas, kaip ir tėvas šeimoje savo vaikui, gali daugiau parodyti meilės. Taip išryškėja geografinis parapijos vaizdas.
Tiek Vilkaviškio, tiek kitų parapijų jauni kunigai neslėpė, jog kalėdojimas iš pradžių išvargina. Dauguma kunigų iš anksto parapijiečių prašo supratimo ir neįsižeisti, jei nesivaišins kiekvienuose namuose, nes tai tiesiog neįmanoma. Žmonės jau beveik įprato vakarienę kunigui paruošti vienuose namuose. Kaimų parapijų kunigai pastebėjo, jog kalėdojimas – tegul ir varginanti misija, tačiau labai dėkinga ne tik gyvenimo patirtimi, bet ir žmonių evangelizacijos prasme. Šiais laikais retas kunigas ima vaikus klausinėti poterių, bet visi namuose palieka šventų paveikslėlių, knygelių.
Iš savo ankstyvos vaikystės dekanas V.Gustaitis prisimena, jog kunigo kalėdojimas jų, devynių vaikų šeimai, būdavo didelė šventė jau vien dėl to, kad jis dovanodavo paveiksliuką ir duodavo po saldainį. Bet vienąkart ir jam, šešiamečiam „vyrui“, belaukiant kunigo, pasidarė kažko labai baisu, todėl palindo po lova.
Paprašytas palyginti Suvalkijos ir jo gimtosios Dzūkijos krašto žmones, V.Gustaitis sakė, kad iškart jautęs šaltumą, o dabar perprato ir geresnių žmonių kitur nerandantis. Nėra taip buvę, kad kas nepriimtų. Tiesa, vienais metais kalėdojant kaime moteriškė paprašė nueiti pas vyrą į tvartą. „Atsakiau, jog šiemet gyvulėlių nelankau“, – juokingą nutikimą prisiminė Vilkaviškio parapijos klebonas.
Po Trijų karalių Vilkaviškyje ir panašiai tuo pat metu kitose rajono vietovėse parapijų kunigai pradėjo kalėdojimą – savo parapijiečių lankymą. Priklausomai nuo skaičiaus šeimų, pageidaujančių priimti kunigą savo namuose, kalėdojimo laikas užsitęsia iki gavėnios pradžios, kartais – ir ilgiau. Vilkaviškio parapijos tikinčiųjų lankymo grafikas šiemet nutįso iki šv. Kazimiero – kovo 4-osios. |
Kalėdojimo paprotys atsirado truputį daugiau nei prieš 500 metų. Po Tridento Bažnyčios susirinkimo (Tridento visuotinis susirinkimas vyko 1543–1563 m.) vyskupams buvo įsakyta lankyti vyskupijas, o klebonams – parapijiečius. Kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijos“, išleistos Bostone, X tome, svarbiausias kalėdojimo tikslas buvo pažinti savo parapijiečių moralinę ir materialinę būklę, paraginti atlikti religines praktikas, sutaikyti susivaidijusius, aplankyti ligonius ir pan. Paprastai kalėdojimo metu klebonas palaimindavo namus, patikrindavo vaikų ir jaunimo tikėjimo tiesų žinojimą, palikdavo korteles velykinei išpažinčiai kontroliuoti, apdovanodavo lankomuosius knygelėmis, paveikslėliais, sudarydavo statistinius parapijiečių sąrašus.
Vyresniosios kartos žmonės, ypač augę kaime, su nostalgija prisimena kalėdojimą, kai belaukiant kunigo būdavo švarinami namai, o tilindžiuojantys varpeliai pranešdavo apie per kaimą arklių traukiamomis rogėmis besiartinančius kalėdotojus. Paskui praėjo keli draudimų dešimtmečiai, kai kunigo apsilankymas šeimoje ar pas ligonį būdavo prilyginamas nusikaltimui.
Jau beveik dvidešimt metų, kai nepriklausomoje Lietuvoje niekas nevaržo mūsų pasirinkimų, o dvasininkas drąsiau pasikviečiamas į bet kuriuos namus.
Kalėdojimo esmė per daugelį metų nepakito, tik pasikeitė žmonės ir jų samprata. Apie kalėdojimą plačiau kalbėjomės su Vilkaviškio dekanu prelatu Vytautu GUSTAIČIU.
Prieškarinėje Lietuvoje kalėdojimui buvo skiriamas laikotarpis tarp Kalėdų ir Pelenų dienos. Tačiau tada didelė dalis žmonių gyveno kaimuose ir nedirbdavo „valdiškuose“ darbuose, be to, dažna parapija turėdavo du kunigus – kleboną ir vikarą, o kalėdoti pradėdavo nuo ankstyvo ryto. Šiais laikais žmonės gali kunigą priimti dažniausiai tik po darbo, todėl Vilkaviškyje pradedama kalėdoti nuo 16 valandos. „Kai žmonės aiškina, jog kunigo nepriims, nes dirba, tai tuo pasako, kad nenori priimti, nes, kaip liaudis sako, prie gero noro nėra blogo oro“, – kalbėjo pašnekovas.
Kunigo atėjimas pas žmogų į namus ir kalėdojimas yra skirtingi dalykai. Kunigas gali ateiti kaip pas pažįstamą arba pakviestas (pas ligonį, pašventinti namus ar pan.) ir padėti išspręsti konkrečią dvasinę problemą. Tačiau Bažnyčios kanonų teisė įpareigoja kunigą savo parapijiečius aplankyti kartą per metus, jei yra fizinės galimybės. Vilkaviškio parapija didelė, todėl skirstoma į dvi dalis ir kunigai žmones aplanko kas dvejus metus.
Nuo seniausių laikų išlikusios pagrindinės kalėdojimo funkcijos: užmegzti su kiekvienu žmogumi asmenišką, tegul ir trumpą, kontaktą bei pašventinti namus, palaiminti šeimą. Žmonėms kyla klausimas, kam vis reikia šventinti namus, jei vieną kartą jie jau buvo pašventinti. „Atsakymas labai paprastas: daugiausia nuodėmių padarome namuose. Juose dažniausiai įvyksta visokių nesusipratimų, juose susikuriame įvairiausius, ne pačius geriausius ir teisingiausius, planus. Pripažinkime, kad nėra idealių namų. Todėl pravartu kunigui apsilankius visiems šeimos nariams kartu susitelkti nors trumpai maldai, pamąstymui, taip pat tai yra puiki galimybė kunigo paklausti rūpimų dalykų“, – aiškino V.Gustaitis.
Tiek mieste, tiek kaimo parapijose nusistovėjusi tvarka, kad aktyvesni parapijiečiai pasiteirauja, kuriose šeimose bus laukiama kalėdojančio kunigo, ir jis lanko tik norą išreiškusias šeimas, prievarta nesibeldžia į nelaukiančiųjų duris. Kai kurie jauni kunigai pasakojo, jog pirmąkart kalėdodami drąsiai užsukdavo ir pas nelaukiančiuosius. Nė iš vienų namų nebuvo išprašyti, tačiau kitais metais jau turėjo supratimą, kur nėra pageidaujami. Miesto daugiabučių namų gyventojai dažniausiai aiškinasi, jog kalėdojančio kunigo nedrįsta priimti dėl to, kad nežino, apie ką su juo kalbėti, kaip sutikti, namus paruošti.
„Yra sena tradicija, jog kambaryje, kuriame bus priimamas kunigas, stalas užtiesiamas balta staltiese, padedamas kryželis. Žvakė nėra būtina, bet jei ji būtų uždegama, tai tik suteiktų jaukumo, kaip ir belaukiant kurio kito svečio“, – sakė kun. V.Gustaitis. Po bendros maldos ir namų pašventinimo kunigas užpildo ar patikslina kartoteką. Kunigai žino ir moka, kaip užkalbinti lankomuosius, tačiau ne visada užsimezga pokalbis. Pagaliau ir laikas yra ribotas, kada daugiabučiuose vienu kartu tenka aplankyti keliasdešimt šeimų. Todėl dekanas ne vienus metus brandina svajonę ir perša mintį kalėdojant tik pašventinti namus, o daugiabučio žmonėms sutartu laiku susirinkti, tarkime, parapijos valgyklėlėje ar salėje ir išsiaiškinti rūpimus tikėjimo, religijos ir kitokius klausimus, kurie dažnai būna panašūs.
Tačiau žmonės drovisi ne tik kunigo, bet ir vienas kito. „Toks pabendravimas padėtų suartėti, suprasti, kad esame bendruomenė“, – sakė prelatas ir pasidžiaugė, jog vieno namo gyventojai šiemet jau mąsto apie tokį susitikimą. Džiugina tai, kad individualių namų gatvėse arba kaimų gyvenvietėse po kunigo kalėdojimo kartais susirenka kelios šeimos pabūti kartu, pasikalbėti.
Kai kurie žmonės aiškina, jog kalėdojantį kunigą nepatogu priimti, nes jų butas neremontuotas, baldai prasti, pagaliau – neturintys gražių indų, jei reikėtų pavaišinti. Pasak prelato, kunigas eina ne švaros ir tvarkos patikrinti ar gyvenimo lygio įvertinti.
„Mes juk einame pas žmones. Nė vienas kunigas neužaugo rūmuose, esame kilę iš paprastų šeimų, valgę iš visokių indų, o gausesnėje šeimoje vaikystės metais – ir iš vieno dubens, todėl mūsų niekas nenustebins. Net šiukšlių krūva, nors tokiu atveju suprastume, kad esame nelaukiami. Iš kunigo kalėdojimo nereikia daryti parado“, – sakė pašnekovas.
Dekanas sakė, jog kalėdojantys kunigai neturi tikslo kontroliuoti, ar žmonės lanko bažnyčią, nes tai esąs jų pačių sąžinės reikalas. Tačiau neįsileisdamas kunigo į namus žmogus parodo, jog nenori turėti ryšio su Bažnyčia ir nelaiko savęs tos parapijos bendruomenės nariu. Kaip kitaip galvosi, jei kartą per metus (ar dvejus) lankantis kunigui nerandama galimybės jo priimti kelioms minutėms.
„Tai kaip signalas, jog žmogus nenori domėtis Bažnyčios reikalais, prisidėti auka prie išlaikymo. Juk Bažnyčią turėtų išlaikyti ne tik tie, kurie ateina kiekvieną sekmadienį į šv. Mišias, bet visi bendruomenės nariai, prisidėdami pagal savo galimybes. Bažnyčios nariu tampama per Krikštą, o parapijos tikinčiųjų bendruomenės nariu tampama apsigyvenus atitinkamoje teritorijoje“, – kalbėjo V.Gustaitis. Pasak jo, per kalėdojimą į parapijos sąrašus neįtrauktas žmogus vėliau liktų lyg ir už jos ribų įvairiais savo asmeninio gyvenimo atvejais.
Žmonėms susiformavęs toks įvaizdis, kad kunigai kalėdoja vien dėl to, kad susirinktų pinigų. Tai visais laikais yra labai aktualus klausimas, nes kartais žmogus sako neįsileisiąs kunigo todėl, jog neturi iš ko duoti aukos. Tačiau nėra tekę girdėti žmonių nusiskundimų, kad kalėdodamas kunigas reikalautų pinigų. Vyskupų konferencijos nutarimu kalėdojimo metu 50 procentų kunigų surinktų aukų atiduodama Bažnyčios reikalams, likusi dalis pasidalijama tarp parapijoje dirbančių kunigų ir kitų tarnų. Pavyzdžiui, Vilkaviškyje – seselių vienuolių išlaikymui. Aukų rinkimas Bažnyčioje yra natūralus dalykas, nes nei kunigams, nei jos tarnams valstybė atlyginimų nemoka.
Gerokai prieš Atgimimą Vilkaviškio parapijoje vikaru dirbęs V. Gustaitis prisiminė, jog tuo laiku nekalėdodavo, namų pašventinti pasikviesdavo tik atskiros šeimos. Tačiau neišdildomą įspūdį palikęs dvejų metų kalėdojimas Kalvarijos parapijoje. Kaip kas galėjo, taip tas ruošėsi – vieni nuo vartelių iki durų nutiesdavo kilimą, kiti takelį smėliu pabarstydavo, su ašaromis akyse kunigo laukdavo. Vėliau, atgavus Nepriklausomybę, žmonės apsiprato ir jau neišsaugojo kalėdojimo tradicijos dvasios, susitikimo su dvasininku žavesio.
Ne tik po Nepriklausomybės atgavimo, kai kunigai pradėjo laisvai kalėdoti, bet ir dabar šeimose jie patiria daug nuostabių dalykų, žmonių atsivertimų. Namuose žmonės įsidrąsina paklausti ir išsiaiškinti ne vienus metus jiems rūpėjusius dvasinius klausimus. Pasak dekano, visada yra malonu ir gera, kai žmonės atsiveria, kai laukia ir pasitiki. Kunigas yra toks pat žmogus, tik eina skelbdamas Bažnyčios mokymą. Ir niekam nereikia baimintis, kad išsakytą problemą pagarsins per pamokslą.
Lankant šeimas pasitaiko ir kuriozinių atvejų. Būna, kad kunigo belaukiant „ant kamščio užmynusį“ vyrą šeimininkė uždaro vonioje, pasitaiko, kad viename kambaryje suaugusieji priima dvasininką, o į kitą sulindęs jaunimėlis visu garsu leidžia muziką. „Nelabai kaip jautiesi, bet išeini su viltimi, kad gal kitais metais ir jie pasirodys“, – prisipažino dekanas.
Kalėdojimas – ir tradicija, ir kunigo pareiga. Ką tai duoda žmogiškąja prasme?
Pasak V.Gustaičio, visų pirma – atrandami žmonės, kurie vienu ar kitu atveju savo gebėjimais įsijungia į parapijos gyvenimą. Artimiau susipažįstama su tais žmonėmis, kuriuos tik retkarčiais ir iš toli tenka matyti, o sužinojęs jų problemas kunigas, kaip ir tėvas šeimoje savo vaikui, gali daugiau parodyti meilės. Taip išryškėja geografinis parapijos vaizdas.
Tiek Vilkaviškio, tiek kitų parapijų jauni kunigai neslėpė, jog kalėdojimas iš pradžių išvargina. Dauguma kunigų iš anksto parapijiečių prašo supratimo ir neįsižeisti, jei nesivaišins kiekvienuose namuose, nes tai tiesiog neįmanoma. Žmonės jau beveik įprato vakarienę kunigui paruošti vienuose namuose. Kaimų parapijų kunigai pastebėjo, jog kalėdojimas – tegul ir varginanti misija, tačiau labai dėkinga ne tik gyvenimo patirtimi, bet ir žmonių evangelizacijos prasme. Šiais laikais retas kunigas ima vaikus klausinėti poterių, bet visi namuose palieka šventų paveikslėlių, knygelių.
Iš savo ankstyvos vaikystės dekanas V.Gustaitis prisimena, jog kunigo kalėdojimas jų, devynių vaikų šeimai, būdavo didelė šventė jau vien dėl to, kad jis dovanodavo paveiksliuką ir duodavo po saldainį. Bet vienąkart ir jam, šešiamečiam „vyrui“, belaukiant kunigo, pasidarė kažko labai baisu, todėl palindo po lova.
Paprašytas palyginti Suvalkijos ir jo gimtosios Dzūkijos krašto žmones, V.Gustaitis sakė, kad iškart jautęs šaltumą, o dabar perprato ir geresnių žmonių kitur nerandantis. Nėra taip buvę, kad kas nepriimtų. Tiesa, vienais metais kalėdojant kaime moteriškė paprašė nueiti pas vyrą į tvartą. „Atsakiau, jog šiemet gyvulėlių nelankau“, – juokingą nutikimą prisiminė Vilkaviškio parapijos klebonas.
Publikuota: 2008-01-16 16:08:30
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|