|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-01-11 16:54
|
|
|
Moralė – irgi mūsų pasirinkimas
Kas pasaulyje gražiausias, nuostabiausias, teisingiausias? Kur pasaulyje tiesa, grožis, meilė ir šviesa? Nesakyk, kad jų nėra, jie tik slepias tavyje!
Norėtųsi banaliai pradėti šį straipsnį: „Pasaulyje tiesos nėra“. Tačiau susimąstai ir nusprendi, kad tai visai nesensacingas sakinys ir įspūdžio jis nedaro. Tiesa ne tai, kad jos nėra, – tiesų labai daug. Kiekvienas iš mūsų turime savo tiesą – kiekvienas turime tai, kuo tikime ir tai visada akcentuojame, iškeliame į pirmąją vietą: mano nuomonė, mano gyvenimas, mano sprendimas... Sukuriame viziją, kad gyvename tik sau, nepasiduodame kitų įtakai, žinome, ko norime iš gyvenimo. Susisukame savo šiltą lizdelį ir stebime tarsi pro langą kitų gyvenimus. Dairomės ir „burundukiškai“ šypsomės, kai matome išdraskytus lizdelius, pamestus ir pasimetusius, neturinčius kur glaustis jų gyventojus. Būdami savo šiltame lizdely slaptai džiaugiamės, kad tai atsitiko ne mums, kad mūsų gyvenimas saugus, o tai, kas vyksta už mūsų sienų, tai jau ne mūsų problema, o jos, jo, jų. Mąstome taip: prisiliesdami prie kito gyvenimo, pakeldami parkritusį benamį, mes tapsime jo gyvenimo dalimi. O to mes nenorime, kam mums tie vadinamieji rūpesčiai. Mūsų moralumas pasireiškia tik tuo, kad nuėję pas kaimyną aptariame išardyto lizdelio gyventojų problemas. Iš nuogirdų sukuriame istoriją. Jausdamiesi, tarsi būtume aukščiau, protingai palinguojame galvas ir vėl neriame į savo lizdelį, viduje būdami tikri, kad mums taip tikrai neatsitiks. O ir kito nelaimė – tai juk ne mūsų reikalas!
Štai tokia visuomenė, kurioje yra daug tiesų, bet nė vienos tikros – tik tariamos, sukurtos ir įtikėtos. Susvetimėjusi visuomenė, kurioje negalima šypsotis ten, kur ne vieta. Svarbiausia tai, kad mes patys to nematome. Nematome ir naiviai tikime savo moralumu. Tikime, bet patys nesuprantame, kodėl taip greitai prabėgame pro gatvėje ištiestą ranką. Prabėgame, bet greitai save pateisiname: „argi aš čia visiems priduosiu“, „aš ir pats neturiu“. Neįmanoma išspręsti problemos ten, kur žmonės nemato jos esant, ten, kur paklydusiam žmogui nėra šansų sugrįžti.
Valstybė turi pasirūpinti tais, kuriems trūksta, kuriems nepasisekė viską padaryti teisingai. Taigi, kuo tampa valstybė? Gerovės kūrėja. Bet ar tai įmanoma? Valstybė – tai mes, kiekvienas esame visumos dalis. Šiandieninis Seimas taip puikiai atspindi visuomenę – skandalai, nusikaltimai, bėgimas nuo atsakomybės. Struktūros, kuriomis turėtume pasitikėti, korumpuotos ir savavaliaujančios. Teismai tampa privačių interesų gynėjais – jei turi pinigų, tiesa bus tavo pusėje. Sveikatos gydymo įstaigos gydys tą, kuris turės pinigų nusipirkti vaistų. Visi suprantame, kad taip būti neturi, bet ką mes kiekvienas darome, kad būtų kitaip? Pilietinė visuomenė Lietuvoje kaip ir neegzistuoja – nemokame nei garsiai reikšti savo nuomonės, nei kovoti už savo gerovę. Visumos tarsi nėra – yra tik vienas žmogus ir jo rūpesčiai. Patys bėgame nuo problemų galvodami, kad valstybė – tai kažkas galingesnio už mus, tai panašu į didelį dėdę, kuris išspręs visas problemas. Moralės šiandien reikia ieškoti kišenėse – ten, kur yra daug „šlamančių“. Viskas gerai, nes tokią visuomenę sukūrėme mes patys. Įvaizdis, ženklas yra tai, kuo mes tikime.
Kažkas pasakė, kažkas parodė savo nupieštą širdį ir mes patikėjome. Viskas gerai. Moralė – irgi mūsų pasirinkimas.
Rasa MASLAUSKAITĖ
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų studentė
Kas pasaulyje gražiausias, nuostabiausias, teisingiausias? Kur pasaulyje tiesa, grožis, meilė ir šviesa? Nesakyk, kad jų nėra, jie tik slepias tavyje!
Norėtųsi banaliai pradėti šį straipsnį: „Pasaulyje tiesos nėra“. Tačiau susimąstai ir nusprendi, kad tai visai nesensacingas sakinys ir įspūdžio jis nedaro. Tiesa ne tai, kad jos nėra, – tiesų labai daug. Kiekvienas iš mūsų turime savo tiesą – kiekvienas turime tai, kuo tikime ir tai visada akcentuojame, iškeliame į pirmąją vietą: mano nuomonė, mano gyvenimas, mano sprendimas... Sukuriame viziją, kad gyvename tik sau, nepasiduodame kitų įtakai, žinome, ko norime iš gyvenimo. Susisukame savo šiltą lizdelį ir stebime tarsi pro langą kitų gyvenimus. Dairomės ir „burundukiškai“ šypsomės, kai matome išdraskytus lizdelius, pamestus ir pasimetusius, neturinčius kur glaustis jų gyventojus. Būdami savo šiltame lizdely slaptai džiaugiamės, kad tai atsitiko ne mums, kad mūsų gyvenimas saugus, o tai, kas vyksta už mūsų sienų, tai jau ne mūsų problema, o jos, jo, jų. Mąstome taip: prisiliesdami prie kito gyvenimo, pakeldami parkritusį benamį, mes tapsime jo gyvenimo dalimi. O to mes nenorime, kam mums tie vadinamieji rūpesčiai. Mūsų moralumas pasireiškia tik tuo, kad nuėję pas kaimyną aptariame išardyto lizdelio gyventojų problemas. Iš nuogirdų sukuriame istoriją. Jausdamiesi, tarsi būtume aukščiau, protingai palinguojame galvas ir vėl neriame į savo lizdelį, viduje būdami tikri, kad mums taip tikrai neatsitiks. O ir kito nelaimė – tai juk ne mūsų reikalas!
Štai tokia visuomenė, kurioje yra daug tiesų, bet nė vienos tikros – tik tariamos, sukurtos ir įtikėtos. Susvetimėjusi visuomenė, kurioje negalima šypsotis ten, kur ne vieta. Svarbiausia tai, kad mes patys to nematome. Nematome ir naiviai tikime savo moralumu. Tikime, bet patys nesuprantame, kodėl taip greitai prabėgame pro gatvėje ištiestą ranką. Prabėgame, bet greitai save pateisiname: „argi aš čia visiems priduosiu“, „aš ir pats neturiu“. Neįmanoma išspręsti problemos ten, kur žmonės nemato jos esant, ten, kur paklydusiam žmogui nėra šansų sugrįžti.
Valstybė turi pasirūpinti tais, kuriems trūksta, kuriems nepasisekė viską padaryti teisingai. Taigi, kuo tampa valstybė? Gerovės kūrėja. Bet ar tai įmanoma? Valstybė – tai mes, kiekvienas esame visumos dalis. Šiandieninis Seimas taip puikiai atspindi visuomenę – skandalai, nusikaltimai, bėgimas nuo atsakomybės. Struktūros, kuriomis turėtume pasitikėti, korumpuotos ir savavaliaujančios. Teismai tampa privačių interesų gynėjais – jei turi pinigų, tiesa bus tavo pusėje. Sveikatos gydymo įstaigos gydys tą, kuris turės pinigų nusipirkti vaistų. Visi suprantame, kad taip būti neturi, bet ką mes kiekvienas darome, kad būtų kitaip? Pilietinė visuomenė Lietuvoje kaip ir neegzistuoja – nemokame nei garsiai reikšti savo nuomonės, nei kovoti už savo gerovę. Visumos tarsi nėra – yra tik vienas žmogus ir jo rūpesčiai. Patys bėgame nuo problemų galvodami, kad valstybė – tai kažkas galingesnio už mus, tai panašu į didelį dėdę, kuris išspręs visas problemas. Moralės šiandien reikia ieškoti kišenėse – ten, kur yra daug „šlamančių“. Viskas gerai, nes tokią visuomenę sukūrėme mes patys. Įvaizdis, ženklas yra tai, kuo mes tikime.
Kažkas pasakė, kažkas parodė savo nupieštą širdį ir mes patikėjome. Viskas gerai. Moralė – irgi mūsų pasirinkimas.
Rasa MASLAUSKAITĖ
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų studentė
Publikuota: 2008-01-11 16:54:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|