„Santaka“ / Keičiasi laikai, bet tikrosios vertybės išlieka

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-01-11 16:44

Dalinkitės:  


Muziejininkė Agnė Miliauskaitė siūlo prisiminti senąsias tradicijas.

Keičiasi laikai, bet tikrosios vertybės išlieka

J.Basanavičiaus sodyboje-muziejuje gražiai praėjo pirmąkart organizuoti advento vakarojimai, sutelkę ta pačia tautiškumo, kūrybos ir bendravimo dvasia alsuoti į kvietimą atsiliepusius skirtingus žmones.

Didelio jaunų žmonių susidomėjimo sulaukė senųjų vestuvinių papročių programos pritaikymas šiandieniniams vestuvininkams. Šį šeštadienį sodyboje „Gražupio“ etnografinis ansamblis „išlydės“ ir apdainuos pirmąją šiais metais jaunavedžių porą.

Liaudies papročių žinovė muziejininkė Agnė MILIAUSKAITĖ sakė, jog muziejus Kultūros ministerijai pateikė projektą „Šeimos šventės Suvalkijoje. Tradicijos ir inovacijos“. Gavus finansavimą numatoma išleisti leidinuką šeimos švenčių tema. Be dabar jau rengiamos įspūdingos vestuvių programos, taip pat numatoma pakviesti žmones ir priminti jiems lietuviškų krikštynų, mergvakarių papročius. Agnė sutiko savo sukaupta informacija apie lietuviškas tradicijas pasidalyti ir su „Santakos“ skaitytojais. Šį kartą – apie mergvakario papročius.






Nebūtina aklai kopijuoti

Vestuvių apeigose jaunieji pereina iš vieno statuso į kitą, tai – ribinis laikotarpis, ypač svarbus pradedant naują, pilnavertį gyvenimą. Manyta, kad kintant individo statusui būtina tinkamai su juo atsisveikinti, saugiai pervesti į kitą gyvenimo tarpsnį, todėl nuo pat seniausių laikų žmogų vestuvėse lydėjo atsisveikinimo ritualai. Mergvakaris, arba pintuvės – archaiškosios atsisveikinimo apeigos, simbolizavo jaunosios atsiskyrimą nuo bendraamžių būrio, šeimos rato.

Bėgant laikui tradiciniai lietuviškų mergvakarių papročiai beveik išnyko. Juos pakeitė svetimų kultūrų „skoliniai“. Taip, amerikietiškoji tradicija mums siūlo daug linksmesnį atsisveikinimo su jaunyste variantą, bet ar tikrai jis vertingesnis?

Kiekvienai tekėti besiruošiančiai merginai, o kartu ir vyriausiai pamergei, kuri atsakinga už mergvakario suruošimą, siūlyčiau pamąstyti apie savųjų papročių vertę. Žinoma, aklai kopijuoti tradiciją nėra prasmės. Keičiantis laikui kito ir mūsų kultūra bei poreikiai, bet esminės vertybės išliko tos pačios. Todėl trumpai apžvelgdama tradicinio mergvakario papročius, siūlau kelias idėjas, kurias merginos galbūt norės pritaikyti savo šventei ir taip prisidės prie senųjų mūsų tradicinės kultūros papročių atgaivinimo bei išsaugojimo.



Atsisveikinimas su bendruomene

Mergvakaris – būsimos nuotakos atsisveikinimas su jos bendruomene. Senoji bendruomenė nuo dabartinės nelabai kuo ir besiskiria. Tai patys artimiausi žmonės, supę būsimą nuotaką visą jos gyvenimą: šeimos nariai, giminaičiai, kaimynai, draugai – visi tie, kurie paliudija jaunavedžių socialinės brandos baigtį. Taigi tradicinis lietuviškas mergvakaris – ne vien tik merginų susibūrimas, bet ir visos nuotaką supusios bendruomenės atsisveikinimo vakaras.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje mergvakario metu buvo žinomas „kloniojimosi“ paprotys, kurį būtų galima sėkmingai taikyti ir šiandien. Nuotaka, lydima vyriausios pamergės, pereidavo per visą kaimą, senų ir jaunų atsiprašydavo už visa, ką negera jiems buvo pasakiusi ar padariusi, ir visus kviesdavo į vestuves. Aukštaitijoje „pasiklonioti“ atėjusi nuotaka buvo apdovanojama, palaiminama žodžiais arba kryžiaus ženklu. Manau, kad ir šiandien toks paprotys galėtų sėkmingai prigyti tiek miesto, tiek ir kaimo bendruomenėje. O ir pačioms mergvakario dalyvėms tai būtų lyg savotiška atrakcija arba puikus nuotakos atsisveikinimo su tais, kurie ją supo vaikystėje ir paauglystėje, pavyzdys. Žinoma, viso kaimo ar namo laiptinės į vestuves kviesti tikrai nebūtina, bet bent jau gražius kaimynų linkėjimus būsimai nuotakai surinkti tikrai pravartu. Juk visuomet malonu išgirsti gerus žodžius.



Kuri kita ištekės?

Dar vienas gražus mergvakario paprotys, kurio metu nuotakos atsisveikindavo su šeima ir draugėmis, – kasų išpynimas ir šukavimas. Išpynus kasas, tėvas, motina, pamergės paeiliui šepečiu braukdavo jaunajai per plaukus, po to jį sviesdavo į kampą už krosnies. Netekėjusios merginos stengdavosi tą šepetį sugauti, nes ta, kuri sugaudavo, pirma ištekėdavo. Šis paprotys taip pat sėkmingai galėtų pasitarnauti ir šiuolaikinio mergvakario metu.



Pamirštos rūtos

Viena iš svarbiausių mergvakario apeigų – vainikėlio pynimas. Šios apeigos metu svarbus jaunosios motinos vaidmuo. Rytų Lietuvoje būtent ji lėkštelėje atnešdavo rūtas, kurias išdalydavo aplink stalą susėdusiems mergvakario dalyviams. Vainikėlį nuotakai pindavo vyriausioji pamergė, o rūtų šakeles jai paduodavo visi aplink sėdintys – tėvas, motina, broliai, seserys. Kiekvienam šakelę padavusiam nuotaka padėkodavo galvos nulenkimu.

Šiais laikais ne visuomet ir pati nuotaka nori puoštis rūtų vainikėliu, todėl mergvakario metu visi susirinkusieji jai galėtų nupinti bent jau gėlių žiedų vainiką, taip merginą išskirdami iš svečių tarpo. Rūta – vienas iš ilgiausiai išlikusių vestuvių atributų, tačiau simbolinė šio augalo prasmė jau gerokai primiršta. Belieka tikėtis, jog laikui bėgant vis daugiau tekėti besiruošiančių merginų prisimins šį augalą bei jo simbolinę prasmę.



Skalsaus gyvenimo linkint

Mergvakario šokiai – dar vienas atsiskyrimo ritualų momentas, tai – atsisveikinimas su nerūpestingu gyvenimu. Mergvakario metu, atsisveikindama su kaimo jaunimu, nuotaka pašokdavo su kiekvienu iš savo draugų – tiek su vaikinais, tiek su merginomis.

Pirmasis mergvakario šokis – apeiginis. Pastarąjį pradėdavo jaunosios tėvai arba motina su krikšto tėvu. Vėlesniais duomenimis, tokį šokį galėdavo pradėti ir nuotaka su tėvu ar vyriausiu pabroliu. Ypatingas ir pats šokimo būdas. Šokama rankose laikant pilną giros arba alaus ąsotį, uždengtą rankšluosčiu, ant kurio padėta duona. Šiuo papročiu siekta užtikrinti skalsų jaunavedžių gyvenimą. Taip pasišokti reikėtų pamaginti ir šiuolaikinio mergvakario dalyvius, tuo labiau kad ir pats šokis turi gilią prasmę.

Šeimyninio gyvenimo skalsa – be galo svarbus dalykas kiekvienai besituokiančiai porai. Ir visai nesvarbu, kokiame amžiuje begyventume.



Dovanos – už dainas

Atsisveikinimo apeigoms priklauso ir jaunosios apdovanojimas, išleidžiant ją iš tėvų namų. Dovanos nuotakai buvo renkamos iš visų, susirinkusių į mergvakarį. Prašyti dovanų XX a. pradžioje buvo renkamos kelios bendruomenės atstovės – „ačiuotojos“. Dainuodamos iš eilės jos apeidavo visus mergvakario dalyvius. Pagrindinė jų pareiga buvo ne tik surinkti kuo daugiau dovanų, bet ir tinkamai už jas padėkoti.

Dovanų įteikimas nuotakai populiarus ir šiuolaikiniuose mergvakariuose. Bet dovanas nuotakai išprašyti dainomis gali tikrai ne bet kas.



Tikrai nesijaus nuskriaustos

Ne kartą esu girdėjusi, jog lietuvių papročiai persmelkti liūdnos nuotaikos, todėl mūsų dienomis juos pritaikyti ne tik kad neįmanoma, bet ir nesinori. Tikiuosi, kad visi, perskaitę šį straipsnį, pastebės, jog tai toli gražu netiesa. Gali būti, kad mergina, susiruošusi savo mergvakarį atšvęsti taip, kaip jis buvo švenčiamas anksčiau, ir nepatirs tiek linksmybių, kiek jai žada šiandieninės mergvakarių tradicijos, bet nuskriausta tikrai neliks.

Tradicinis mergvakaris – dar viena graži ir svarbi šeimos šventė, kuri geba ne tik suartinti, bet ir dvasiškai praturtinti. Tai ne eilinis vakarėlis, kurio metu tiesiog svarbu gerai pasilinksminti, o svarbus perėjimo ritualas, garantavęs saugų socialinio statuso pakeitimą.



Agnė MILIAUSKAITĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas